Atlantidos klausimui jau pašvęsta per 3 mlrd. puslapių medžiagos. Ir kur tik jos neieškojo: Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Velykų saloje ir net Šiaurės ašigalyje. Tačiau pažiūrėkime į pradinį šaltinį, Platono dialogą "Timėjus", kuriame pasiremiama vienu iš 7 išminčių,, Salonu, bei kitą dialogą "Kritijus": "Atlantidos sala... Kažkada buvo didesnė už Libiją ir Aziją [Mažąją], dabar nusėdo nuo žemės drebėjimų ir paliko po savęs nepereinamą dumblą".

Platonas "Kritijaus" ir "Timėjaus" dialoguose užvirė neblogą košę Atlantidos ieškotojams.

Mokslininkai iki šiol nepajėgūs atsakyti į fundamentalų klausimą – kaip iš negyvų cheminių elementų Žemėje atsirado gyvybė. Nors dabartiniams mokslininkams labai sunku užtikrintai pasakyti, kokių elementų iki gyvybės atsiradimo Žemėje buvo, o kokių ne, galime bent jau tirti šiandien turimas biomolekules, kurios mums gali papasakoti, kas įvyko prieš tris milijardus metų.

Kas nutiktų, jei vieną dieną ar naktį demonas prislinktų prie jūsų į jūsų vienišiausią vienišumą ir pasakytų: 'Jei reikėtų nugyventi šį gyvenimą – taip, kaip gyveni dabar ir gyvenai anksčiau – dar kartą ir daug kartų; ir tame nebūtų nieko nauja, o tik visi skausmai ir malonumai, visos mintys ir regėjimai, visos nereikšmingos smulkmenos ir svarbūs dalykai pasikartotų – viskas ta pačia seka ir tvarka – net šis voras, iš mėnesiena tarp medžių, net ši akimirka ir aš pats. Amžinasis egzistencijos smėlio laikrodis apverčiamas vėl ir vėl – ir tu jame, smėlio dulkelė!' Ar nenusiviltum, ar negriežtum dantimis, nekeiktum demono, tai ištarusio? Ar visada patirtum tą didingą akimirką, kai jam atsakytum: 'Tu dievas; niekada dar negirdėjau nieko dieviškesnio!' Ir jei ta mintis nugalės jumyse, ji pakeistų jus, tokius, kokie esate, ir, galbūt, smarkiai jus sužalotų. Klausimas keliamas kiekvienam dalykui, kurį darote: 'Ar tai pakartotumėte dar kartą ir dar daugybę kartų?' vertintų visus jūsų veiksmus kaip didžiausia našta! Arba koks naudingas taptumėt sau ir gyvenimui nereikalaudamas nieko daugiau tik šio amžino pasmerkimo ir antspaudo?

Romos katalikai sujungia pirmus du, o protestantai - paskutinius du, kad gautų 10. Jų numeravimas buvo pagrindinis svarstymų klausimas per protestantizmo reformaciją. Senajame testamente yra 3 įsakymų sąrašai ar dekalogai (gr. 10 žodžių). 2 pirmieji (Iš 20:1-17, Įst 5:6-21) labai panašūs ir sudaro tradicinį pagrindą, tuo tarpu trečiasis (Iš 34:11-26) labai skiriasi, nes jį sudaro, iš esmės, religiniai įsakymai. Bet tik paskutinis įvardintas 10 įsakymų.

Katalikams lapkričio antroji yra visų mirusiųjų pagerbimo, maldos už juos diena. Malda už visus mirusiuosius minima jau 4 a. Bažnyčios tėvų raštuose. O atskira mirusiųjų paminėjimo diena pirmą kartą paminima 7 a. Izidoriui iš Sevilijos priskiriamoje "Regula Monachorum" , t.y. vienuolyno įstatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejų amžių tokia diena minima jau daugelyje vienuolynų, tačiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinų centre, Cluny vienuolyne Prancūzijoje, visi mirusieji pradėti minėti lapkričio 2 d.

"'Mano dvasia' nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas" Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. Mt. Ararat Nušluosiu ... žmones, drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailėjosi juos padaręs. Padarysiu galą visai mėsai, esančiai prieš mane, nes per juos žemė prisipildė smurto... sunaikinsiu juos drauge su žeme. Arka pradėta statyti Nojui esant senyvam, nes reikėjo, kad jam gimtų sūnūs ir šie susirastų žmonas, - nes Nojus ilgai buvo bevaikis. Arka Biblijoje minima dar kartą, kai Mozę krepšyje iš nendrių išsigelbėjo [Iš 2:3-5]. Arkos dydis apie 156 x 26 x 16 m. Augustinas paskaičiavo, kad proporcijos artimos tobulam žmogui, kurio ūgis nuo pėdų iki pakaušio yra 6 kartus krūtinės pločiui ir 10 kartų – storį.

“Interneto” šaltiniai duoda rimtą pagrindą tikėtis, kad netrukus faktais gali būti patvirtintas Biblijos pasakojimas apie pasaulinį tvaną ir nuo jo išsigelbėjusį teisuolį Nojų. Net nė sykio rankose nelaikę Biblijos tikriausiai bus girdėję pasakojimą apie pasaulinį tvaną, kuriuo Aukščiausiasis neapsikentęs išnaikino pagedusią žmonių giminę. Vienintelė išimtis, kaip žinome, buvo padaryta padoriam vyrui Nojui, kuriam anais - iš tiesų prieštvaniniais - laikais buvo liepta statydintis arką, žmonijos ir gyvūnijos gelbėjimosi laivą. Senojo testamento Pradžios knygoje labai konkrečiai, net, sakyčiau, nuobodžiai ir įkyriai išdėstyti Architekto nurodymai, kokio ilgio, pločio ir aukščio (mėgstantiems tikslumą - 152,39x25,38x15,24 m) tasai laivas turįs būti, kaip suplanuoti jo vidų, kaip jį paruošti, kokių angų kur iškirsti, ir t.t. Nojui nereikėjo pačiam galvos sukti - brėžiniai jau buvo paruošti, užteko vykdyti nurodymus. O kad Nojus juos stropiai vykdė, geriausiai patvirtina tai, kad žmonija tvaną vis dėlto pergyveno. Biblijoje teigiama, kad tvano vandenims pradėjus slūgti, Nojaus arka apsistojo “Armėnijos kalnuose”. Iš ten po apvalytą pasaulį pamažėle pasklido arkoje buvę žmonės ir gyvūnai. Tačiau Biblijoje ničnieko nepasakyta apie juos išgelbėjusios arkos likimą. Nejau toks istorinės reikšmės daiktas būtų paprasčiausiai ėmęs ir supuvęs?

Tai vienas iš švenčiausių Biblijos objektų. Ji minima kaip 10 Dievo įsakymo saugojimo vieta, žemiškojo Dievo buvimo paliudijimas, dieviškoji ugnies svaidyklė, kuri degina kliūtis ir nusvilina neatsargius izraelitus. Ji pernelyg šventa, kad ją būtų galima padėti ant žemės ar paliesta neišrinktojo. Biblija mini, kad ji buvo saugoma Saliamono šventykloje, kuria babiloniečiai sugriovė 586 m. pr.m.e.

Kiekvieno žmogaus gyvenime vyksta daug keistų įvykių, kurių mokslas negali paaiškinti, todėl juos vadina atsitiktiniais sutapimais. Pavyzdžiui, pagalvojote apie seną draugą, o jis po minutės ėmė ir paskambino. Arba sukote galvą, kur gauti pinigų, ir kas nors atidavė seną skolą ar sulaukėte pašto perlaidos… Taip nutinka pačiu paprasčiausiu, buitiniu, lygiu. Yra ir daugybė kitokių sukrečiančių sutapimų, verčiančių susimąstyti ir net patikėti aukštesniųjų jėgų įsikišimu. Kodėl visa tai vyksta, nepaisant visų gamtos ir mokslo dėsnių?