Nojaus arkos paieškos

"'Mano dvasia' nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas"

Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.

Nušluosiu ... žmones, drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailėjosi juos padaręs. Padarysiu galą visai mėsai, esančiai prieš mane, nes per juos žemė prisipildė smurto... sunaikinsiu juos drauge su žeme.

Arka pradėta statyti Nojui esant senyvam, nes reikėjo, kad jam gimtų sūnūs ir šie susirastų žmonas, - nes Nojus ilgai buvo bevaikis.

Arka Biblijoje minima dar kartą, kai Mozę krepšyje iš nendrių išsigelbėjo [Iš 2:3-5].

Arkos dydis apie 156 x 26 x 16 m.
Augustinas paskaičiavo, kad proporcijos artimos tobulam žmogui, kurio ūgis nuo pėdų iki pakaušio yra 6 kartus krūtinės pločiui ir 10 kartų – storį.

Maždaug prieš 35 m. Nippur'o mieste (160 km į pietus nuo Bagdado) rasta maždaug 60 tūkst. molio lentelių biblioteka. Jose nurodyta, kad pirmieji 10 šumerų karalių valdė 456 tūkst. metų, o 23 karaliai po Tvano – 24510 m. 3 mėn ir 3,5 dienos. Jose aprašomi 5 miestai buvę iki Tvano: Eridu, Badtibira, Larakas, Sitparas ir Iurapaktas.

Vėlesnis Gilgamešo mitas parašytas Uruk (Biblijoje vadinto Erech ir šiandien Warka arba "Potvynis" asirų kalba) karaliaus. Jis papildo Biblijos 'tekvin' dalį. Nojaus vaidmenyje jame Unapištimas, kurį |Dievas įspėjo ir liepė pasistatyti laivą. Kai liūtis baigėsi, jis iš pradžių išleido varną, po to balandį. Lavas prisišvartavo prie Ararato kalno.

Citata iš Gilgamešo: "Paliepiau darbininkams ir jaučiams be paliovos statyti lavą. Daviau tiek vyno, tarsi tekėtų upės..."

Turkijos valdžia skyrė lėšų Ararato kalno erozijos tyrimams. Jų metu buvo rastas milžiniškas ledyno dengiamas daiktas iš nepaprastai tamsaus medžio. Išgręžus skylę nustatyta, kad jo storis apie 4,5 m. Apklausus vietinius paaiškėjo, kad jie jį matė 6–s metus, bet bijojo prie jo eiti dėl pasakojimo apie baisų vaiduoklį žvelgiantį pro langą. Jis yra siaurame ir sunkiai pasiekiamas.

Iš "Chicago Tribune", 1883 m.rugpjūčio 10 d.
Pirmasis paskelbęs apie Nojaus arką Ararato kalne buvo Jan Struys iš Olandijos, 1684-ais išleistoje knygoje pateikęs ranka pieštą piešinį. J.Struys keliavo į Anatoliją 1670-ais ir kalbėjosi su vienuoliu, gyvenusiu Ararato papėdėje. Vienuolis buvo įėjęs į Arkos vidų ir pasiėmęs medžio gabalą iš kitos Arkos pusės. Po 200 m. (1876-ais) lordas Byrce iš Anglijos užkopė į Ararato kalną ir 4000 m. aukštyje rado medžio gabalą. 1883 m. turkų vyriausybė tvirtino, kad Nojaus arka tebėra ant kalno.

Tvaną mini ir Aliaskos Tlingit gentis: kai prasidėjo tvanas, genties žmonės sulipo į milžinišką kanoją ir vanduo juos nunešė ant labai aukštos kalvos, Nuo jos jie stebėjo, kaip apačioje vanduo nuneša medžius, žvėris ir žmones.

Vietinėse sakmėse Araratas vadinamas "Blogio kalnu". Turkai jį pavadino "Agri", "Skausmas". "Ararat" armėnų kalba reiškia "pasaulio motina".

Nojus po tvano įsikūrė Erivan (ar Yerivan), kas reiškia, "pirmasis pasirodymas". Ten jis pirmasis pasodino vynuogę ir to krašto vynuogės yra garsios.

Į Turkiją atvyko Ferdinand Nevarra su sūnumi Rafael. 1952-ais jie įstrigo tarp ledų. Tais metais jie matė juodą daiktą, panašų į laivą. 1953-iais jie pasiekė tą daiktą. Jie iki jo priartėjo iki 20 m., et pradėjo kristi akmenys. Jis buvo partrenktas ir galvojo, kad mirė. Atgal grįžo drebėdamas iš šalčio. Kitą kartą jie pasiėmė apsaugos priemones. Mažasis Rafael pirmas pamatė laivą panašų į drevę. Neverra padavė fotoaparatą sūnui ir įėjo į vidų. Ten jis matė keistas tamsių spalvų formas. Buvo pavakarys ir nebuvo laiko tai ištirti. Jie liko nakčiai. Rytą prasidėjo sniego audra. Tėvas pabandė pramušti ledą kirviu. Jį sutrupinus pasirodė mediena – Arka rasta!

Jis nusikirto medžio gabalą Jį susmulkino į daugelį gabalų ir davė tirti specialistams. Jie nustatė, kad medis yra 6000 m. senumo ir kilęs iš Mesopotamijos.

Štai Ispanijos Žemės ūkio miškų instituto tyrimo ataskaita:

Tyrimams labiausiai trukdo oro sąlygos – nuolatinės audros.

Senoviniai įrašai liudija kopus į jį 750 m.pr.m.e. Be nedaug jų grįžo atgal.

1829 m. (?) Friedrich Parrot atvyko pažiūrėti iš arkos medžio padaryto kryžiaus, buvusio armėnų bažnyčioje [2500 gyvybių nusinešusio žemės drebėjimo sugriautoje 1840-ais]. Jis sakosi matęs kryžių ir užkopęs į kalną. Tačiau nematė Nojaus arkos. Kažkodėl niekas nebandė bažnyčios griuvėsiuose ieškoti to kryžiaus.

Į kalną kopė ir Herman von Addick, Kutzco, rusų kolonizatorius, Robert Stuarts. Be rezultatų.

Harold Williams:
1950-ais atvykau į vienuolyną Ararato kalne ir jame radau senąjį Hachian kraujo klane. Jam suteikiau pirmąją pagalbą, nes turėjau truputį medicinos žinių. Jam pasidarė geriau ir mūsų prižiūrimas jis gyveno dar keletą mėnesių. Jis papasakojo mums apie tris "ateistus", kurie sakėsi iešką Nojaus arkos. Save vadino "krikščionių fanatikais". Hachian tėvas buvęs jų vedliu. Pasiėmę ir Hatchian jie nuėjo prie Nojaus arkos. Įėję į vidų supykę tie "ateistai" ėmė daužyti laivą kirviais. Bet sienos buvo kietos kaip akmuo ir jiems ne kaip sekėsi. Jie nenorėjo, kad kas nors žinotų esant arką. Jie norėjo nužudyti vedlį, bet vienas jų perspėjo, kad be jo negrįš atgal. Jie įsipjovė riešus ir tapo kraujo broliais ir pasižadėjo niekam apie tai nepasakoti. Jie liepė Hachian ir tėvui tylėti, nes kitaip juos nužudys.

Princas John Joseph Nourey atvyko prie Ararato 1887 m. balandžio 25 d. Jis buvo Nojaus arkoje ir sakė, kad ji padaryta iš juodo ir dažyto medžio. Jo pasakojimas beveik toks pats, kaip rašyta 1883 m. turkų laikraštyje. Jis vėl norėjo grįžti prie laivo ir jį paimti Čikagos parodai, bet negavo finansinės paramos. Susirgo plaučių uždegimu ir mirė.

Prisiminimas apie nutikimą vaikystėje, 1902-ais:
Agopianas buvo 72-ų amžiaus, kai pirmąkart jį aplankė. Vasarą vietiniai su galvijais išeina į aukštikalnes. Jis su dėde atėjo prie laivo ir užlipo ant jo. Jie ten buvo ilgai ir viršuje rado angą. Pažvelgę į vidų jie neko nematė – tik tamsą. Agopianas paėmė laivo medžio gabalą. Jame nesimatė jokių plyšių, atrodė, kad mediena virto akmeniu. Laivo viršus buvo visai plokščias, bet abiejose pusėse buvo skylių – tikriausiai oro vėdinimui. Agopianas bijojo ilgai čia būti, Jis liepė dėdei "lipti žemyn".

Du rusų lakūnai sakėsi matę laivą 1916 m. – tarp ledų kalno viršūnėje. Jis buvo keistos formos, atrodęs tarsi būtų apvalus, virš jo buvo kažkas pailgas ir plokščias, tarsi tiltas. Pranešimas buvo pasiųstas carui, kuris pasiuntė specialią tyrinėtojų grupę, kuris padarė nuotraukų, atliko matavimų ir piešinių. Viduje buvo daug patalpų – virš 100: kai kurios didelės, kitos mažos. Per revoliuciją ta tyrimų medžiaga dingo. Grupės vadovu buvo pulkininkas Aleksejus Korevas (po revoliucijos pabėgęs į JAV), skridęs ir matęs laivą. Jis išklausė leitenanto Lujanski pasakojimą.

Richard Bliss:
Turiu kelis medžio pavyzdžius. Vienas yra geltonosios pušies – tai minkštas medis. Kitas – šviesiojo ąžuolo. Minkštuose medžiuose aiškios metų rievės. Aiškus augimo laikotarpis. Jame matoma labai kietų medienos struktūrų, kurios atsparios vandeniui. Mano turimas pavyzdys tapatus tam, kurį atnešė F. Nevarra nuo Ararato.

1960-ais Ararato viršūnėje ėmė lankytis žmonės. Bet ten jie nerado jokio laivo! Paslaptingas nufotografuotas daiktas buvo ne laivas. Gal laivas persikėlė į kitą vietą?

1969-ais į kalną vėl kopė Nevarra. Komanda ėjo 1955-ais lankytas vietas, bet nieko nerado. Buvo bandoma ieškoti nedidelio ledyno pakraštyje. Nevarra pasiūlė ieškoti upės vagoje. Ir tąkart buvo rasti 5 medžio gabalai, kurių ilgiausias buvo 42,5 cm.

Spėjama, kad laivas slenka žemyn. 1840-ų drebėjimo buvo perlaužtas ir viena dalis nušliaužė žemyn 2000 pėdų (600 m.) – pakeliui barstydama lūženas.

1972 m. NASA nuotraukų analizė rodo kažką esant ant kalno. Turkija 1974-ais uždraudė kopti į kalną. Astronautas James Benson Irwin gavo asmeninį leidimą ir kopė į Araratą 1982- ais ir 1983-iais. Ir nieko nerado! 1984-ais jis vėl kopė su 20 žmonių komanda – ir vėl be jokių rezultatų.

Tuo pačiu metu prasidėjo keisti dalykai. Atrodo, kad tų dienų politikas Kasim Gulek buvo įsivėlęs į tuos reikalus. Vienas tyrinėtojų, Marwin Steffins, pravedė konferenciją Gulek namuose. Jos metu buvo parodyti daiktai, panašūs į medžio gabalus. Tai vyko 1984 m. rugpjūčio 25 d. Pietinio Ararato dukters pieštame plane jis parodė laivo vietą. Steffins sakėsi radęs daiktą, panašų į laivą, 1585 m. aukštyje. Jis su radiniais išskrido į JAV. Netrukus į JAV persikėlė ir Gulek.

Daktaras Burbett buvo sužeistas ir dingo iš ligoninės Anglijoje. To meto Kultūros ir turizmo ministras Tascioglu siejamas su JAV slaptomis organizacijomis ar Sovietų veikla.

Ar milžiniškas laivas išnyko?

Pamėkliškosios arkos

Tai, kad Arką dažnai mato Ararato kalne, ir net skirtingose vietose, gali reikšti, kad Ararato kalne yra kelios „arkos“, kitaip tariant, „pamėkliškos arkos“. Rajonas yra aktyvus geologiškai ir aplinka kalne keičiasi nuolat. Senos „arkos“ suardomos, o naujos suformuojamos.

Atrodo, kad gamtos išdaigas geriausiai iliustruotų Bobo Garbe 1986 m. nufotografuota skaidrė netoli šiaurės rytų viršūnės prie Ahora tarpeklio. Jis nustatė fotoaparatą begalinei ekspozicijai ir padarė gerą tuziną tarpeklio nuotraukų. Objektą pastebėjo tik grįžęs. Jis atrodė tarsi paimtas iš Elfred Lee piešinių pagal Agopiano prisiminimus (žr. >>>>> ).

Dėmesį atkreipia žaliuzės viršuje ir tiesias linijas. Galima įžiūrėti ir labai plačias uždarytas duris. Vis tik, kai kitais metais į ten nuvyko paieškos grupė, nieko panašaus į 450-500 m ilgio laivą nerado.

David Cory 1978 m. buvo komandoje kartu su E. Cummings ir M. Harris. Turkas iš komandos fotografavo „Hassalblad“ fotoaparatu. Ir jo nuotraukoje objektas atrodo tarsi apverstas laivas – ir tai tame rajone, kur kažką 5-me dešimtm. matė Ed Davis. Tą vietą 1988 m malūnsparniu kruoščiai ištyrinėjo Chuck Aaron'as – ir nieko nerado.

Be to, tai sritis, kurią 1952-ais kurdų berniukai-piemenys galėjo nurodyti Navarra'i. Kai šio komanda ilsėjosi prie Jakobo šaltinio tarpeklyje, vienas jos narių paklausė: „Kuriuo keliu jie nuėjo [kad pasiektų Arka]?“
Jaunasis piemuo nieko neatsisakė, atsistojo ir parodė plyšį dešiniajame šlaite ir pasakė „Tuo keliu. Bet jūs negalite ten eiti, nes ten užburta“.
Visi piemenys sumurmėjo pritardami. Piemenys neabejotinai rodė uolų keteras („kaminus“) tarpeklyje vakarų pusėje.

„Sun-Schick Productions“ dokumentiniame filme „Nojaus arkos paieškos“ (1977) parodyta vadinamoji „Šventosios misijos arka“, kurią 8-o dešimtm. viduryje nufotografavo Tomas Crotser'is. Ji atrodo tarsi milžiniškas laivas, tačiau iš tikro tėra bazalto luitas – jis yra tarpeklio rytų pusėje 11 tūkst. pėdų aukštyje. Gali būti, kad tai ta pati „arka“, kurią 1953 m. matė George Greene. 1966 m. E. Cummings, naudodamas telelinzes, nufotogravo objektą Ahora tarpeklyje. 9-o dešimtm. pradžioje nustatyta, kad tai irgi bazalto luitas. Jis yra rytiniame šlaite ir žemiau nei „Šventosios misijos arka“.

Galiausiai, 1985 m. sujudimą sukėlė John McIntosh‘o nuotrauka, kur „arka“ matosi tarp dviejų viršukalnių netoli viršūnės and uolos krašto. Bandymą tąkart sukrukdė kurdų sukilėliai, liepę amerikiečiams nešdintis. 1986 m. Bobas Garbe nusigavo ten ir nustatė, kad atstumas tarp tų viršukalnių yra iki 50 pėdų.

Buvo ir daugiau Arkos „atradimų“. Tačiau į gamtinių darinių klasę galbūt priskirtinas ir Durupinaro objektas, apie kurį pranešė Fasoldas ir Wyatt‘as (žr. >>>>> ).