Меню
Назад » »

Istorija žino nemažai pasakojimų apie rastus lobius. ne mažiau legendų pasakojama apie garsius plėšikus ir vagis.Tačiau ypatingą vietą tarp visų šių pasakojimų užima istorija apie Kaizerodo olos lobį ir amerikiečių armijos leitenantą, kuris tapo brangenybių vagimi. Šis lobis buvo pats didžiausias žmonijos istorijoje, o leitenanto įvykdyta vagystė tapo pasauline sensacija... Tiesa, tai įvyko tik po 35 metų.

Savo laiku ietis priklausė žydų kara­liui Saliamonui, o I amžiuje pr.m.e. ji pateko į Julijaus Cezario rankas, kuris už kažkokį didvyrišką poelgį šią ietį padovanojo savo geriausiam centurionui. Vienas iš šio centuriono palikuo­nių buvo Kasijus Longinas, kuris šia ietimi perdūrė Jėzaus Kristaus šoną ir taip nutraukė jo kančias ant kryžiaus Golgotoje. Kaip teigia pasakojimai, turintis šią ietį gali nuveikti fantastinius darbus. Teigiama, kad „tas, kuris turi šią ietį ir supranta jėgas, kurioms ji tarnauja, savo rankose laiko pasaulio likimą kovoje tarp Gėrio ir Blogio".

1933-ių metu vasario viduryje netoli Maskvos esančiame Kraskovo miestelyje pasirodė keli dengti automobiliai ir du sunkvežimiai, kuriais į vieną žinybinę vilą buvo atgabenta dešimties žmonių grupė ir daugybė užkaltu dėžių.

1937 m. Trečiajame reiche įsteigta Nacionalinė vokiško mokslo ir kultūros premija, turėjusi tapti nacistiniu pasaulinės Nobelio premijos analogu. O viskas prasidėjo nuo didelio tarptautinio skandalo. 1936 m. lapkričio 24 d. žymiam vokiečių pacifistui ir publicistui, žurnalo „Die Weltbühne“ (Pasaulinė scena) redaktoriui Karlui fon Oseckiui (1889 – 1938 m.) Norvegijos parlamentas komitetas paskyrė Nobelio premija. Tačiau įteikti ją pasirodė gana problematiška, kadangi laureatas tuo metu kalėjo koncentracijos stovykloje.

Yra manančiųjų, jeigu Antrasis pasaulinis karas butu trukęs kiek ilgiau, jo baigtis galėjo būti visiškai kitokia. Sprendžiant iš daugybės dokumentu ir liudininkų parodymų, Trečiojo reicho laboratorijose buvo kuriamas ginklas, kuris gerokai lenkė laiką, todėl Hitleris, iki paskutinės minutės tikėjęsis pakreipti karo eigą, ko gero, tam turėjo pagrindo. Nacių mokslininkai ir konstruktoriai dirbo, kurdami atominę bombą, variklius tarpžemyninėms balistinėms raketoms ir pirmąjį pasaulyje „nematomą lėktuvą”.

Kelis mėnesius trukęs radijo triukšmas staiga nutyla ir tada trumpųjų bangų eteryje bejausmiu vyro balsu rusų kalba ištariama: "U-V-B-7-6". Po to perskaitoma serija koduotų žodžių ir skaičių. Tada pranešimas nutrūksta ir eteryje keletui mėnesių vėl įsigali radijo triukšmas, veriamas šaižaus sekundę trunkančio signalo. Ši mįslė paslaptingos radijo stoties klausytojus masina jau 40 metų. Ką šitaip mėginama pranešti? Kas transliuoja šį koduotą pranešimą ir kam?

Griūvant Sovietų Sąjungai, kai istorikams ir žurnalistams tapo daugmaž prieinami slaptieji SSKP CK ir KGB archyvai, kai kurie rimti Maskvos laikraščiai ir žurnalai rašė, kad Stalinas iki pat savo mirties netikėjo, jog jo nugalėtas priešas (o anksčiau bičiulis, dalijantis Europą) Adolfas Hitleris yra miręs. Ir štai praėjus daugiau kaip 60-iai metų, kai savo bunkeryje Berlyne nusižudė Trečiojo reicho fiureris, tokios kalbos vėl atsinaujino. Kaip žinoma, Hitlerio ir jo žmonos Evos Braun apdegusius kūnus, užkastus sviedinio išraustoje duobėje, rado sovietų kareiviai. Tuomet buvo padaryta nesuskaičiuojama daugybė ekspertizių, apklausta liudininkų ir buvo nustatyta, jog tai tikrai A.Hitlerio kūno liekanos. Tie palaikai buvo slapta laidojami kelis kartus, kol pagaliau 1970 metais labai slaptu L.Brežnevo ir KGB šefo J.Andropovo įsakymu Hitlerio, E.Braun bei J.Gebelso šeimos narių palaikai buvo sudeginti, o jų pelenai išbarstyti Bidevico upėje.

Tai vienas iš paslaptingų projektų, kuris jau daugiau nei pusę amžiaus tyrėjams neduoda ramybės 1942 m. kovo 25-ą d. lenkų kapitonas Romanas Sobinskis, tarnavęs Didžiosios Britanijos KOP strateginių bombonešių eskadroje, dalyvavo naktiniame antskrydyje prieš Vokietijos Eseno miestą. Atlikęs užduotį, kartu su kitais bom­bonešiais pasuko atgal ir pakėlė lėktuvą į 500 m aukštį. Vos tik kapitonas su palengvėjimu atsilošė kėdėje, norėdamas atsipūsti, pasigirdo neramus kulkosvai­dininko šūksmas:

Kiekvienas susitikimas su Valteriu Šulke yra tikra žurnalistinio darbo sėkmė, nes kažkada šis žmogus atsidūrė nepaprastų įvykių sūkuryje.

Šiandien mažai kas prisimena 1966 metų sausio įvykius,kai pasaulis stovėjo ant branduolinės katastrofos slenksčio. Neilo Granto knygoje – “XX amžiaus konfliktai. Iliustruotoji istorija”, įvykiai prie Palomareso paminėti vos vienu sakiniu: 1966-ųjų metų sausio 17d. po ore įvykusios amerikiečių bombonešio avarijos į atlanto vandenyną nukrito nesprogusi vandenilinė bomba. Ir tai viskas. Informacijos labai mažai ir ji labai netiksli. Kas iš tiesų nutiko?
1 2 3 ... 6 7 Вперёд