Atlantida - tai Kretos sala?

Atlantidos klausimui jau pašvęsta per 3 mlrd. puslapių medžiagos. Ir kur tik jos neieškojo: Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Velykų saloje ir net Šiaurės ašigalyje. Tačiau pažiūrėkime į pradinį šaltinį, Platono dialogą "Timėjus", kuriame pasiremiama vienu iš 7 išminčių,, Salonu, bei kitą dialogą "Kritijus":
"Atlantidos sala... Kažkada buvo didesnė už Libiją ir Aziją [Mažąją], dabar nusėdo nuo žemės drebėjimų ir paliko po savęs nepereinamą dumblą".

Graikas Krantoras iš Solos po 100 m. irgi patvirtino Salono pasakojimą (atseit, jis Neito šventykloje Egipte matė užrašą apie Atlantidą). Tuo tarpu Aristotelis tvirtai pareiškė, kad Platonas Atlantidos istoriją išgalvojo nuo pat pradžios - tam, kad pagrįstų savo politines ir filosofines pažiūras. Tik kam visa tai priskirti savo proseneliui, Solonui, kuriam Atlantidos vietą nurodė Egipto žyniai:
"Tada jūra [Atlanto vandenynas] buvo tinkama laivybai, kadangi palei žiotis, kurias jūs savaip vadinate heraklio stulpais, buvo sala... Šioje Atlanto saloje susidarė didi ir grėsminga karalystė, valdoma karalių, kurių valdžia aprėpė ir tą salą, ir daug salų, ir kai kurias žemyno dalis. Be to, jie ir šioje pusėje valdė Libiją iki Egipto ir Europą iki Tirėnijos".

Taigi, gana tiksliai nurodyta vieta. Tačiau už Gibraltaro akivaizdžių nuskendusios žemės ženklų nerasta, o kasinėjimai Graikijoje, Egipte, Libijoje, Tunise, Alžyre, Ispanijoje ir Artimuosiuose rytuose šiuo klausimu nieko neatskleidė.

Štai Santarinio sala (su Tira) primena kažkokio gabalais sudraskyto pasaulio nuolaužą. 1600 m. pr.m.e. ją sudrebino išsiveržęs ugnikalnis; ir būtent toje epochoje išnyko ir Kretos karaliaus Mino civilizacija. 250 m aukščio viską griaunanti banga prašniokštė per Egėjo jūros salas. Užgriuvo ir Knosą, Mino sostinę, buvusią už 125 km nuo Tiros.

Kasinėjimai rodo, kad Santarino gyventojai žinojo atiseisminės statybos principus. Jie į akmeninių sienų kampus dėjo medines sijas, kas suteikdavo namams stabilumo. Nustatytas ir glaudus ryšis su Kreta - keramikos indai yra vienodos formos, su tokiais pat ornamentais. Tačiau susižavėjimą kelia Tiros freskos. Jos atkastos iš po 30 cm storio pemzos ir pelenų sluoksnio salos pietuose esančiame Akrotirio iškyšulyje. Saliečiai savo kraštą vadino Kalista, t.y., "Nuostabusis". Iš amžių glūdumos nesenstančia mineralinių dažų žydryne spindi Kalisto dangus, žydi violetinės mirtos. O štai baikščios antilopės sunerimosiso uosto orą, tarsi gyva atrodo į rankas mums pasiruošusi šokti gauruota beždžionėlė. Nardytojas strėle neria į vandenų gelmę.

Vulkanas išsiveržė sprogdamas. Salos centrinė dalis išlėkė į orą, o į susidarusią ertvę nušniokštė jūros vanduo. Ugninė lava galėjo nušluoti viską 150 m spinduliu, taigi ir Kretą. Pelenais lijo net Nilo deltoje. Tik vanduo, užliejęs įdubą, stabdė stichiją. Tačiau tai turėjo sukelti didelį atoslūgį Viduržemio jūroje. Ar nė tai aprašyta šventuosiuose Viduržemio jūros raštuose?

Yra papildomų sutapimų su Atlantida. Platonas mini svarbų jaučio vaidmenį. Freskose ir auksiniuose Kretos "jaučių dubenyse" pavaizduoti jaunuoliai, šokinėjantys per jaučius. Būtent tokį ritualinį žaidimą mini ir Platonas, pranešdamas ir tai, kad sostinė Poseidonija buvo iš raudono, juodo ir balto akmens. Ir būtent toks spalvų derinys būdingas Tiros uoloms.

Dar viena detalė - pagal Platono nuorodą, gautume, kad Atlantida išnyko 9600 m. pr.m.e. Jei paimsime senojo Egipto ir Asirijos kalendorių susikirtimo tašką, gautume 11.542. Panaši data gaunama ir palyginus majų bei senovės Indijos kalendorines sistemas. Tai kokį įvykį, kaip savo kalendorių pradinį tašką, užfiksavo šios senovės tautos?