Dingusi Sandoros skrynia

Tai vienas iš švenčiausių Biblijos objektų. Ji minima kaip 10 Dievo įsakymo saugojimo vieta, žemiškojo Dievo buvimo paliudijimas, dieviškoji ugnies svaidyklė, kuri degina kliūtis ir nusvilina neatsargius izraelitus. Ji pernelyg šventa, kad ją būtų galima padėti ant žemės ar paliesta neišrinktojo. Biblija mini, kad ji buvo saugoma Saliamono šventykloje, kuria babiloniečiai sugriovė 586 m. pr.m.e.

Mokslininkai ginčijasi dėl galimos jos dabartinės vietos. Po Sfinksu? Po Jeruzalės Šventyklos kalnu? Prancūzijoje? Prie Londono šventyklos metro stoties? 63 m. amžiaus Tudor Parfitt'as, Londono Rytų ir Afrikos studijų mokyklos profesorius, savo knygoje "Dingusi Sandoros skrynia" spėja, kad ji yra Harare, Zimbabvėje.

T. Parfitt'as 9-me dešimtm gyveno pas Pietų Afrikos Lemba klaną, kuris tvirtino esąs dingusioji Izraelio gentis. 1999 m. tarp lemba šventikų buvo rastas ypatingas žydų kunigų kohenų kastos genetinis požymis.

T. Parfitt'as susidomėjo ir kitu Lemba žodinės tradicijos elementu – būgno formos objektu, kurį vadino ngoma lungundu, kuris, anot jų, buvo vos ne dieviškas, jame saugoti apeigų daiktai ir buvo nešamas su kartimis įstatytas į žiedus. Jis buvo per šventas, kad paliestų žemę ar būtų paliestas ne šventikų, o taip pat skleidė "Dievo ugnį", kuri žudė priešus, o tartais ir lembus. Lembų vyresnysis pasakė, kad jį per Afriką atnešė iš Jeruzalės.

Tame pasakojime šlovinamas miestas, vadinamas Senna. Šių dienų Jemene, rajone, kurio gyventojai genetiškai susiję su lembais, Parfitt'as rado "vaiduoklių" miestą tokiu pavadinimu. Tad tokia migracija galima. Iki islamo, Arabijoje buvo daug žydų valdomų oazių. Jos buvo greta Senna. Taipogi Tarfitt'as rado 8 a. Sandoros skrynios paminėjimus Arabijoje, trp islamą priėmusių žydų.

Po 1940-ųjų dingusios ngoma pėdsakai vedė jį per priešiškai nusiteikusį kraštą ("kulkos suskaldė užpakalinį stiklą"). Jis sekė jos žymes Egipte, Etiopijoje, Naujojoje Gvinėjoje, kol vieną diena jis atsidūrė Hararės Žmogaus studijų muziejuje Zimbabvėje. Ten tarp pelių lizdų buvo senas būgnas su nebūdinga apdegusia tamsia skyle apačioje ("tarsi būtų naudotas kaip patranka"), ant kraštų likusiais laikiusių žiedų pėdsakais ir iškilus sukryžiuotų nendrių reljefas, kuris, kaip mano Parfitt'as, atspindi Senojo testamento elementą.

Parfitt'as spėja, kad Sandoros skrynia buvo relikvijos, būgno ir primityvaus ginklo derinys, į kurį pildavo kažkokį nestabilų parako pirmtaką. Tai gali paaiškinti neplanuotus užsiliepsnojimus. Būgno motyvas yra didžiausias neaiškumas, nes Raštai niekur tiesiogiai nemini tokio Skrynios naudojimo. Jis sieja savo spėjimą remiantis trimitų motyvu ir Biblijos epizodu, kai karalius Dovydas šoko prie jos. Parfitt'as sutinka, kad toks daugiafunkcinis objektas būtų neįprastas bet kokiai kultūrai.

Taigi, ar jis rado Sandoros skrynią? Jis sako, kad ir taip, ir ne. Būgno atplaišėlė buvo radioaktyviosios anglies metodu buvo datuota 1350 m. – gana senas Afrikos mediniui artefaktui, tačiau tai jau 2500 m. po Mozės. Parfitt'as sako, kad tai lembų tradicijos Skrynia – lembų legenda pasakoja, kad pirminė ngoma susinaikino maždaug prieš 400 m. ir buvo atkurta iš savo "likučių" – pagaminta šventikų, siekusių pakeisti pirminę Skrynią. Gal tai tiesiog Biblinės Sandoros skrynios liekanos.