Archeologai, dirbantys netoli senovinės Edfu gyvenvietės Egipto pietuose, atrado laiptuotąją piramidę, kuri, kaip manoma yra apie 4600 metų senumo ir yra bent keliais dešimtmečiais senesnė už Gizos didžiąją piramidę. Laiptuotoji piramidė, kurios aukštis kadaise buvo 13 metrų, yra viena iš septynių vadinamųjų „provincinių“ piramidžių, pastatytų arba faraono Hunio (valdžiusio apie 2635-2610 m.p.m.e.), arba faraono Sneferu (valdžiusio apie 2610-2590 m.p.m.e.) laikais. Laikui bėgant, piramidės akmeniniai blokai buvo išvogti, be to, monumentas buvo veikiamas gamtos jėgų, taigi, iki šių dienų iš jos liko tik 5 metrų aukščio griuvėsiai, rašo livescience.com.

Ne paslaptis, jog įvairiose mūsų planetos vietose po žemės paviršiumi yra gausybė dešimtis ar šimtus kilometrų besitęsiančių urvų, kurie tarsi sliekų landos suvarpė požemius. Štai rusų speleologai tvirtina vien Urale esant daugiau kaip 500 urvų. Mat vakariniai Uralo kalnų šlaitai sudaryti iš tirpių gipso, dolomitų, klinčių uolienų, o per ilgą kalnodaros laiką jose atsiradę įtrūkimai ir plyšiai leido vandeniui prasiskverbti gilyn ir išplauti tuštumas.

Ne taip seniai Šri Lankos ir Olandijos mokslininkai Indijos vandenyne aptiko nuskendusios salos ar žemyno pėdsakų. Sala ar žemynas apie septynis kartus didesnis už Šri Lanką (kurios plotas prilygsta Lietuvai). Tai gali būti senovės graikų minima sala Irisijada arba Šri Lankos senuose šaltiniuose aprašoma Kulavamasa žemė. Šri Lankos valdžia svarsto galimybę radinį pripažinti savo nuosavybe. Kartu planuojama povandeninių tyrimų ekspedicija.

Prieš 5000 metų rašytuose rankraščiuose, išsaugotuose sename Kinijos vienuolyne, sakoma, jog „Dangaus sūnūs”, nusileidę metaliniais drakonais, statė piramides. Apskritai įdomu, kad įvairių tipų piramidės plačiu žiedu juosia visą mūsų planetą abipus 30° šiaurės platumos lygiagretės.

8 dešimtmečio viduryje, perskaitęs A. Gorbovskio darbą apie tai, kad prieš daugelį tūkstančių metų egzistavo išsivysčiusi civilizacija, kurią pražudė potvynis, buvau tiesiog apstulbintas. Skaitydamas vis iš naujo ir iš naujo tą knygą „Seniausių civilizacijų paslaptys" aš atrasdavau joje vis naujų ir naujų detalių apie senovės žmonių galią, nors buvo neaišku, kaip kažkoks meteoritas, tegu ir gigantiškas, nukritęs į vandenyną, gali visiškai sunaikinti visos planetos kultūrą.

Pradžiai reikėtų pasakyti, kad kai kurie tyrinėtojai traktuoja toponimą Mu kaip sutrumpintą "Lemūrijos" pavadinimo variantą, kitaip sakant kaip antrą vieno ir to paties kontinento pavadinimą. O Pacifidė - tai jau kitas kontinentas, ir Mu su ja neturi nieko bendro. Tačiau tie, kurie nepritaria tokiam pavadinimų "suskaldymui", nurodo, kad dauguma tyrinėtojų patalpina Lemūriją Indijos, o Pacifidę (Mu) - Ramiajame vandenynuose.

Nedaug yra mitų, kurie jaudintų vaizduotę taip, kaip mitas apie Atlantidą. Jei pavyktų rasti tą prarastąją ramybės, gerovės ir klestėjimo karalystę, mūsų supratimas apie žmonių pasaulį visiškai pasikeistų.

Istorija prasidėjo Dievo užmirštoje skylėje, nepraeinamose džiunglėse Britu Hondure (dabar Belizas), Jukatano pusiasalyje 1924 metais. Grupė archeologu, vadovaujamu Micelo-Hedžeso, atliko drėgname tropiku miške senoves maju miesto kasinejimus. Kad palengvinti kasinejimus ekspedicijos pasamdyti darbininkai padege miška iš anksto nužymetoje teritorijoje. Kai dumai išsisklaide, po pelenu sluoksniu 33 hektaru teritorijoje atsivere piramides liekanos, akmenines sienos ir didžiulis amfiteatras su sedimomis vietomis tukstanciams žiurovu. Šis senovinis miestas buvo pavadintas Lubaatunu – nukritusiu akmenu miestu.

Nesitikėkite, kad atvykusius į šią salą jus sutiks su šypsena – veikiau jums pasiseks, jei liksite gyvas, nes į jus pasipils strėlės ir ietys. Šiaurės Sentinelų salą, priklausančią Andamanų ir Nikobaro saloms – 572-iem saloms Bengalijos įlankoje tarp Birmos ir Indonezijos, galima pavadinti nesvetingiausia ir mažiausiai trokštama aplankyti vieta pasaulyje, rašo news.com.au.

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad gyvenimas po mirties nesibaigia, tačiau reikia labai pasistengti, kad užsitarnautum pomirtinį gyvenimą. Mirusiųjų knygoje saugomi tekstai, skirti velioniams padėti patekti į anapusinį pasaulį. Pažodžiui šios knygos pavadinimas skambėtų maždaug taip: „Ištarmės apie išėjimą į dieną“. Pavadinimą „Mirusiųjų knyga“ sugalvojo vokiečių egiptologas Karlas Richardas Lepsius, 1842 metais išspausdinęs ir sunumeravęs keletą mirusiesiems skirtų tekstų.