Mūsų protėviai (1)

8 dešimtmečio viduryje, perskaitęs A. Gorbovskio darbą apie tai, kad prieš daugelį tūkstančių metų egzistavo išsivysčiusi civilizacija, kurią pražudė potvynis, buvau tiesiog apstulbintas. Skaitydamas vis iš naujo ir iš naujo tą knygą „Seniausių civilizacijų paslaptys" aš atrasdavau joje vis naujų ir naujų detalių apie senovės žmonių galią, nors buvo neaišku, kaip kažkoks meteoritas, tegu ir gigantiškas, nukritęs į vandenyną, gali visiškai sunaikinti visos planetos kultūrą. Juk žmonės, galų gale, visuomet atstatydavo tai, kas sugriūdavo ir būdavo sunaikinta. Kažkas ten buvo ne taip. Galbūt, maniau aš, civilizacija pati save sunaikino, pavyzdžiui, per branduolinį karą. Juk Biblijoje aprašomas Sodomos ir Gomoros sunaikinimas ginklu, labai primenančiu atominį. Ir, galbūt, atominis karas kaip tik ir sukėlė pasaulinį tvaną. Man kilo noras išsiaiškinti, ar esama ryšio tarp šių dviejų grėsmingų reiškinių ir jeigu yra, tai pražuvusi civilizacija išties galėjo žūti nuo branduolinio ginklo. Tokiu būdu Gorbovskio knyga paskatino mane susidomėti viena rimčiausių (ir kaip paskui paaiškėjo – viena iš labiausiai užslaptintų) problemų: ekologija ir branduolinis karas.

Vos susipažinęs su branduolinių sprogimų pasekmių aprašymais, sužinojau, kad po branduolinių bandymų prasideda liūtys. Nors literatūroje šis reiškinys nebuvo paaiškintas, tačiau sąsajos buvo aiškiai pastebimos po visų bandymų. Iš čia sekė išvada: jei branduolinių sprogimų bus daug, liūtys neišvengiamai turi peraugti į pasaulinį potvynį. Apdorojęs šiuo požiūriu viską, ką radau atviroje spaudoje, suformulavau priimtiną šio ryšio paaiškinimą ir savo tyrimą baigiau paskelbęs darbą „Klimato, biosferos ir civilizacijos būklė po branduolinio ginklo panaudojimo". Darbą tezių pavidalu paskelbiau keliose mokslinėse konferencijose. Nors išvados buvo siaubingos, nieko, išskyrus specialistus, tai nesudomino.

Apsidžiaugiau, kai pirmą kartą mano darbu susidomėjo aukšto rango valstybės pareigūnai ir pakvietė į Diplomatijos akademijoje vykusį mokslinį simpoziumą, skirtą globalioms šiuolaikinėms problemoms. Kilo savimeiliškų vilčių apie didžią mokslinę karjerą po savo darbo pristatymo kariuomenės Generaliniame štabe, vyliausi, kad požiūris į branduolinį karą pasikeis ne tik mokslininkams, bet ir kariškiams. Viltys, deja, neišsipildė. Vėliau sekusi žiaurių nužudymų ir žmonių, kurie dirbo su šia problema, dingimo grandinė ne tik mūsų šalyje ir ne tik akademiko N. Moisejevo komandoje, bet ir užsienyje, privertė mane baigti mokslinius darbus ir užsiimti tyrimais, kodėl tai vyksta ir kas už to stovi: žvalgyba, saugumas, mūsų ir užsienio vyriausybės, opozicija, paslaptingos jėgos? Mane kankino pagrindinis klausimas: kuo jiems pavojingi žmonės, kurie pamėgino pasakyti žmonėms teisybę apie atominį karą? Neradęs atsakymo į šį klausimą, negalėjau užsiimti niekuo kitu ir toliau ieškojau bei analizavau visomis kryptimis, nors tai išėjo už bet kokios logikos ribų. Tačiau daviau sau žodį prisikasti iki tiesos.

Žinoma, man niekad nebūtų šovusi į galvą mintis, kad atsakymus į klausimus aptiksiu mūsų planetos seniausios istorijos srityje. Rinkdamas apie tai medžiagą ir literatūrą, buvau įtrauktas į grumtynes su jėgomis, kurių realumu niekados netikėjau. Aš atsiprašau už tuos galimus netikslumus, kurie neišvengiami šiame darbe, kadangi surinkta medžiaga ne kartą buvo dingusi ir daug ką teko rašyti iš atminties. Tačiau aš nieko neišgalvojau. Tiesiog tikrovė eilinį kartą pasirodė esanti įdomesnė už bet kokias fantazijas.

Senovės civilizacijos

Sprendžiant iš mus pasiekusių žinių likučių, apie kuriuos pranešė A. Gorbovskis, žuvusi civilizacija smarkiai pranoko mūsiškę. Pavyzdžiui, Ramajanoje ir Mahabharatoje senovės žmonės skraidė stebuklingais vimanais ir agnihortais. Nedidelės Afrikos genties dogonų Visatos aprašymai sutampa su mūsiškiais. Išsaugojo dogonai ir žinias apie kitų planetų civilizacijos atstovus, gyvenusius Sirijaus sistemoje, tie atstovai įvairių tautų aprašymuose labai panašūs į šėtonus. Argi tai neliudija, kad kitados Žemės civilizacija, kurią prisimena dogonai, atlikdavo tarpžvaigždines keliones?

Ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje N. Rericho ekspedicija vykdė tyrimus Gobio dykumoje. Ir šioje šiuo metu absoliučiai vandens neturinčioje vietovėje buvo surinkta labai gausi medžiaga. Iš ten gyvuojančių legendų Rerichas padarė išvadą, kad kitados čionai būta klestinčios šalies su labai išsivysčiusia civilizacija, kuri žuvo, panaudojus siaubingą aukštos temperatūros ginklą.

Senovės civilizacijų egzistavimą patvirtina materialūs radiniai, kurie kartais priskiriami ateiviams iš kosmoso ar pavadinami mistifikacijomis. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje, šachtoje, aptikta auksinė grandinėlė, 20 cm ilgio vinis ar Rusijos anglies šachtoje surastos plastikinės kolonos, geležinis metro ilgio cilindras su apvaliais geltono metalo intarpais. Galima paminėti bato protektoriaus atspaudą smiltainyje Gobio dykumoje, kurio amžius siekia 10 mln metų arba panašų atspaudą Nevadoje. Šitie kol kas negausūs radiniai leidžia daryti išvadą, kad senovės civilizacija ne tik išgaudinėjo anglį ir gamino plastmasę, bet ir tai, kad Žemėje būta ne vienos išsivysčiusios civilizacijos. Remdamasis surinkta informacija geochronologijos srityje, amerikiečių mokslininkas R. Fojerbridžas, o vėliau ir kiti mokslininkai, sudarė galimų pasaulinio okeano lygio pokyčių grafiką. Maždaug prieš 25-30 tūkstančius metų, prasidėjus planetos apledėjimui, pasaulinio vandenyno lygis nuslūgo 100 metrų. Beveik 10 000 metų jis pamažu kilo ir prieš 15 000 metų staiga siūbtelėjo iškart net dvidešimčia metrų. Pagaliau, maždaug prieš 7000 metų vandenyno lygis laipsniškai pakilo dar šešiais metrais ir šioje atžymoje išliko iki šių dienų. Visi trys vandenyno lygio apsikeitimai susiję su ekologinėmis ir klimatinėmis katastrofomis, kurios aprašytos įvairių tautų mituose, padavimuose ir legendose. Pastarieji du pakilimai buvo nulemti pasaulinio potvynio, o pirmasis – ugnies kataklizmo. Apie tai rašoma Biblijos „Apsireiškime Jonui".

1965 metais italų mokslininkas Kolosimas apibendrino visų tuomet žinomų archeologinių ekspedicijų ir senovės rašytinių šaltinių duomenis ir padarė išvadą, kad praeityje Žemė buvo tapusi karinių veiksmų, naudojant branduolinį ginklą, arena. „Puranose", majų „Rio Kodekse", Biblijoje, pas indėnus čerokius, pas kai kurias kitas tautas – visur buvo pasakojama apie ginklą , kuris labai primena atominį. Štai kaip aprašomas Brahmos ginklas „Ramajanoje": milžiniškas sprogimas, ryškus, kaip 10 000 saulių, liepsna sklido visomis kryptimis ir buvo skirta tam, kad pražudytų visą tautą. Išgyvenusiems slinko plaukai ir nagai, o maistas tampa netinkamu vartoti. Aukštos temperatūros poveikio pėdsakų buvo aptikta ne tik per Rericho ekspediciją Gobyje, bet ir Artimuosiuose Rytuose, bibliniuose Sodomos ir Gomoros miestuose, Europoje (pvz., Stounhendže), Afrikoje, Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Visuose regionuose, kuriuos dabar driekiasi dykumos, pusdykumės ir pusiau negyvenamos teritorijos, prieš 30 000 metų liepsnojo gaisrai, apėmę beveik 70 mln kvadratinių kilometrų (apie 70% kontinentų ploto).

Visiems žinoma, kaip gauti anglį dirbtiniu būdu: mediena suanglėja, kai ją įkaitina aplinkoje, į kurią nepatenka oras. Aptinkami paviršiniai anglies telkiniai gali byloti apie tai, kad išgriauti miškai vėliau patyrė aukštos temperatūros poveikį, dėl ko pavirto anglimi, kuri vėliau suakmenėjo. Jeigu medis paprasčiausiai suakmenėtų be terminio apdorojimo, jis negalėtų degti. Apskaičiuota, kad vidutinio dydžio moliuskui suakmenėti reikia 500 000 metų. Dėl to planetoje egzistuojantys anglies telkiniai gali byloti apie tai, kad mūsų planeta patyrė aukštos temperatūros poveikį ne vieną kartą.

Pagal leidinį: V. Šemšukas. Trijų paskutinių civilizacijų gyvenimas ir žūtis