Krištolinės kaukuolės paslaptis

 

Kito kasinejimu sezono pabaigoje prie ekspedicijos prisijunge Micelo-Hedžeso dukra Ana, kuri 1927 balandi, savo 17 gimtadienio diena ištrauke iš po nuvirtusiu nuo altoriaus akmenu daikta, tapusi sensacija. En aptiko žmogaus kaukole iš poliruoto kvarco. Apatinio žandikaulio nebuvo, taciau po triju menesiu surado ir ji – už 7-8 metru nuo tos vietos, kur gulejo kaukole.

 

Archeologams nera nieko neiprasto tame, kad senoves žmones naudojo kvarca savo meno kuriniams puošti ar religiniam kultui. Egipto mumijose, pvz., kvarcas buvo naudojamas vaizduojant treciaja aki. Meksikos miesto Oachakos muziejuje yra ištisa kolekcija kvarciniu niekuciu: dantratuku, segiu ir pan.

 

1964 metais, po 5 metu nuo tevo mirties, Ana perdave kaukole menotyrininkui Dorlandui. Jis padare kelias gipsines kopijas ir daugybe nuotrauku, naudodamasis mikroskopu. Kaukuole buvo 125,4×203,4 mm dydžio ir svere 5,13 kg. Dorlandas nustate, kad kaukole bvuo pagaminta iš vientiso kvarco kristalo. Paviršius neturejo jokiu pedsaku, kad butu pdorojamas metaliniais irankiais ir buvo, tikriausiai, nupoliruotas specialia pasta, kurios sudeties paslaptis nepasieke musu laiku. Nuostabu, kad senoveje kažkas turejo tiek daug laisvo laiko kaukoles gamybai ir poliravimui. Net kukliausiais apskaiciavimais šiam darbui reikejo sugaišti ne mažiau 300 metu.

 

Užpakalines kaukoles dalies viduje Dorlandas aptiko ištisa prizmiu ir kanalu sistema. Ju deka kaukole ir jos akiduobes pradeda šviesti, kai po jomis pastatomas išorinis šviesos šaltinis, pvz., fakelas arba žvake. Siulo, perverto per siauras kiaurymes, deka apatinis žandikaulis galejo judeti. Isivaizduokim, koki efekta galejo sukelti tokia kaukole šventykloje, demonstruojant ekstazes pagautai miniai.

 

 

Prieš sugražindamas neikainuojama radini savininkei, Dorlandas nusprende parodyti kaukole firmai “Hewlet-Packard”, laikomai autoritetingu ekspertu kvarco srityje ir placiai žinomai kvarciniu generatoriu gamintojai. Formos inžinieriaus L. Bare atsiliepimas vertas beveik ištisinio pacitavimo: “…Mes ištyreme kaukuole pagal visas tris optines ašis ir pastebejome, kad ji sudaryta iš 3-4 suaugintu daliu. Kadangi kiekviena dalis turi nuosavas ašis, mes galejome nustatyti, kiek yra tookiu daliu. Analizuodami jas, aptikome, kad jos auga iš vieno centro ir sudaro viena vientisa kristala. Mes taip pat nustateme, kad kaukole yra išpjauta iš to paties krištolo gabalo kartu su apatiniu žandikauliu. Pagal Mooso skale, kalnu krištolo tvirtumas matuojamas 7 punktais, nusileisdamas tik topazui, korundui ir deimantui. Kai del apdorojimo, tai jo niekuo, išskyrus deimanta, pjauti neimanoma. Taciau senoliai kažkaip visgi sugebejo ji kažkaip apdoroti. Ir ne tik pacia kaukole – jie išpjove iš to paties gabalo apatini žandikauli ir šarnyrus, ant kuriu jis pakabintas. Esant tokiam medžiagos tvirtumui, tai daugiau negu paslaptinga, ir štai kodel: kristaluose, jeigu juos sudaro daugiau kaip viena suaugusi dalis, yra vidines itampos. Kai paspaudžiate kristala pjoviklio galvute, tai del itampos kristalas gali suskilti i gabalus, todel jo negalima pjaustyti, jis paprasciausiai subyres. Bet kažkas padare šia kaukole iš vieno krištolo gabalo taip atsargiai, tarsi butu visai jo nelietes pjovimo metu.

 

Tirdami kaukoles paviršiu, mes aptikome triju skirtingu abrazyvu panaudojimo pedsakus. Galutinis apipavidalinimas buvo – poliravimas. Mes taip pat aptikome kažkoki prizmes pavidala, išpjauta užpakalineje kaukoles dalyje, palei jos pagrinda, taip, kad bet koks šviesos spindulys, ieinantis i akiduobes, atsispindetu priozmeje. Pažvelkite i akiduobes ir galesite pamatyti visa kambari… Aš nemanau, kad dar kas nors iš musu firmos ištyrinetu kaukoles sandara geriau už mane pati…”

 

Pati firma padare, tegu ir ne visai oficialiu stiliumi, toki pareiškima: “Prakeiktas daiktas išvis neturetu egzistuoti. Tie, kad ji padare, neturejo jokio supratimo apie kristalografija ir absoliuciai ignoravo simetrijos ašis. Kaukole turejo neišvengiamai subyreti ja dar tebegaminant!”

 

Krištolines kaukoles pagaminimo technologija tebelieka neiminta paslaptimi. Taciau tai ne vienintele keisto radinio paslaptis. Visiškai nesuprantama, kas galejo senoveje padaryti toki tobula daikta. Pats Micelas Hadžesas, budamas Atlantidos hipotezes šalininkas, laike kaukole atlantu juvelyrikos gaminiu.

 

Tikslaus gaminio amžiaus mokslininkai nustatyti nerizikavo. Galbut išties jo tevyne yra legendine Atlantida? Aišku viena: kaukole turi daug paslapciu, kurias nežinia ar pavyks kada nors kam nors iminti.

 

Ana Micel Hadžes, matyt, taip isimylejo radini, kad nepanoro su juo išsiskirti net nakciai, laike kaukole palei lovos galvugali. Ryte ji pasakodavo, kokie keisti sapnai sapnavosi. Ji galejo atpasakoti juos su visomis smulkmenomis. Vaizdingi igarsinti filmai apie indenu genciu gyvenima. Pakankamai idomus ir pažintiniai. Iš pradžiu niekas nepagalvojo susieti juos su krištoliniu radiniu, taciau kiekviena nakti mergina sužinodavo vis naujas ir naujas smulkmenas apie senuju civilizaciju gyvenima. Daug kas buvo nežinoma net istorikams. Ana aiškiai girdejo indenu pokalbius, stebejo ju kasdienine veikla, turinejo aukojimo ritualus, kai kaukole patraukdavo toliau nuo merginos, “kino seansai” liaudavosi. Ekstrasensai, stebedami kaukoles “elgesi”, pastebejo, kad ji kartais keicia atspalvi ir skaidrumo laipsni, kartais staiga apsigaubdavo švytincia aureole, kartais skleisdavo nesuprantamus kvapus, nuo kuriu atsirasdavo troškulio jausmas. Netgi, sako, skleisdavo tylius aukšto tono garsus, labai panašius i sidabriniu varpeliu skambejima.

 

Neabejotina, kad kaukole veikia kiekviena, kas prie jos prisiartina, taciau skirtingus žmones skirtingai. Vieni iškart pajusdavo diskomforta ir netiketus baimes priepuolius. Kai kurie netgi nualpdavo arba prarasdavo kuriam laikui atminti. Kitus, priešingai, apimdavo nepaprasta ramybe ir euforija. Yra žmoniu, kurie tvirtina, kad kaukole išgyde juos nuo sunkiu ligu. Tie, kas liete “krištoline galva”, pasakoja, kad ivairiose vietose ji pasidarydavo tai šalta, tai karšta, tai jausdavosi nedidele vibracija.

 

Kam gi galejo priklausyti šita kaukole? Pagal ka buvo padaryta? – susidomejo vienas iš tyrinetoju. Atliko eksperimenta. Uždavini sprende Niujorko policijos laboratorija, kuri specializuojasi rekosnstruoti veidus pagal kaukoles, o taip pat grupe ekstrasensu, kurie “pasijunge” prie kaukoles transo busenoje. Abieju grupiu nuomones sutapo. Tai jaunos merginos kaukole. Netgi portretai, nupieiti abieju grupiu, pasirode esa panašus.

 

Taciau “Micelo Hadžeso” kaukole neilgai megavosi šlove. Ji ne viena, ir ju net ne dvi. O išsibarsciusios jos po visa pasauli – po muziejus ir privacias kolekcijas.

 

Pvz., 9-ame XIX a dešimtmetyje Meksikoje vieno iš imperatoriaus Maksimilijano kareivio rasta kaukole. Šiuo metu “meksikietiška krištoline kaukole” eksponuojama Britu muziejuje. “Dublikatas” smarkiai skiriasi nuo anksciau aprašyto “originalo” – nežiurint i matmenu sutapima, kaukole mažiau skaidri, mažiau detali, o apatinis žandikaulis vientisas su likusia dalimi. Dar viena “grubi” kopija yra Žmogaus muziejuje Paryžiuje. 1994 metu žiema rancos netoli Krestono (JAV, Kolorado valstija) šeimininke, apjodama savo valdas, rado ant žemes blizgancia kaukole, ar tai stikline, ar tai krištoline. Bet kas su ja atsitiko? Susidare ispudis, kad kažkada kaukole buvo minkšta ir plastiška, tarsi plastelinas, todel ja gerokai apmaige, susuko ir paliko stingti ateities kartu pasismaginimui.

 

Senuose indenu padavimose yra legenda apie tai, kad iš viso egzistuoja 13 “Mirties deives” kaukoliu. Jos buvo saugomos toli viena nuo kitos, akylai sergstint žyniams ir specialiai sargybai. Dabar sunku pasakyti, kaip jos išplito po pasauli, taciau yra dar vienas senovinis tikejimas – kiekviena senovine krištoline kaukole ieško sau šeimininko. Todel šis daikciukas gali be pedsaku pradingti iš vienos, ir po daugelio metu atsirasti visai kitoje pasaulio dalyje – prisižiuri, keliauja, ieško…

 

Manoma, kad jeigu pasiseks atrasti visas 13 senoviniu kaukoliu ir sudeti jas ratu, viena iš ju taps pagrindine ir “surinks” žinias iš visu likusiu. O kol kas kaukoles randasi muzieju saugyklose ir pas privacius asmenis Meksikoje, JAV, Prancuzijoje, Brazilijoje, Mongolijoje, Tibete… Išplaukia vis naujos ir naujos legendos, susijusios su jomis. Pvz., pagal krištoline kaukole, žinant naudojimo instrukcija, galima buvo sužinoti ne tik apie praeiti ir dabarti, bet ir apie ateiti, iki pat pasaulio pabaigos. Irba yra manoma, kad galima buvo iminti bet kurias paslaptis, jeigu 13 šventiku, esanciu skirtingose vietose, imadavo tuo paciu metu isižiureti i “savo” kaukole.

 

Tulas Chose Indikezas, pakankamai turtingas ir respektabilus ponas, pasakojo, kad tapo tokiu deka kaukoles. Jaunysteje seno maju miesto griuvesiuose jis atsitiktinai aptiko idomu juvelyrini darbeli. Saugojo ji ilga laika kaip talismana, kol atsitiktinai neatrado, kad jeigu kaukole stipriai suspausi rankose ir užduosi nora, jis butinai išsipildys. Indikezas gavo iš gyvenimo viska, ko norejo.

 

Kalbama, kad “bendraudami” su krištoline kaukole, pašvestieji gali pamatyti dievu sugrižimo diena, tame parpe ir paties Kukulkano – pagrindinio maju dievo, kuris “visiškos tamsos laikais” nusileido iš dangaus ant žemes ir padovanojo indenams žinias: rašta, matematika, astronomija, išmoke statyti miestus, auginti didelius derlius, naudotis kalendoriumi…

 

Paskutiniu metu vis dažniau kalbama apie hipoteze, pagal kuria krištolines kaukoles yra laikomos savotiškais imtuvais- siustuvais, užmezganciais ryši tarp pašvestuju. Ir jiems neegzistuoja nei teritoriniu apribojimu, nei laikiniu. Kalbama, kad su tokios kaukoles pagalba galima buvo bendrauti ne tik nutolus vienas kitam per visa Žemes rutuli, bet netgi esant skirtingose planetose. Kaukoles deka galima buvo užmegzti santykius su kitu pasauliu gyventojais.

 

Nors kodel “galejo”? Mokslininkai mano, kad kaukole yra darbiniame režime ir dabar. Žinomas ekstrasensas Staras Džonsonas pasakojo, kad su Krištolines kaukoles “Maks” pagalba jis pabendravo su nežemiška civilizacija. O ši kaukole. Be to, nežinia kokiu budu iššaukia Ksenoglosijos reiškini – kalbejima nežinomomis kalbomis. Yra liudininku ir magnetofono irašu, kur Džonsonas išties “kosminio ryšio” seansu metu tardavo kažkokius keistus, neišverciamus žodžius. Veliau jis tvirtino, kad ta kalba bendravo su nežemiškomis civilizacijomis senoves atlantai.

 

Krištolinese kaukolese mate “paslaptingus žmoniu paveikslus (ateities ar praeities?), kalnu, kalvu, šventyklu ir… tamsos”, “kitas kaukoles, kauletus pirštus”. Menotyrininkas Frenkas Dordlandas (pirmasis, kuris eme tyrineti “Micelo Hadžeso” kaukole) pasakojo, kad karta nakti jie su žmona pabudo nuo nežinia iš kur sklindancio jaguaro urzgimo. Jaguaras – šventasis maju gyvunas. Tai “veike” kristalas, kuri Dordlandas pasieme ta vakara i namus.

 

“Dykumos pavirsdavo juromis, kalnai panirdavo i vandeni, žemes mases skesdavo. Pats nuostabiausias reginys buvo šios planetos gyventojai. Ju kunu formos nuolat keitesi, o garsai kuriu pagalba jie kalbejosi tarpusavyje, buvo panašus i banginiu ir delfinu skleidžiamus garsus. Kiekviena karta atsitraukiant okeanui butybes apgyvendindavo žeme. Ju kunai daresi vis labiau panašus i žmogiška pavidala. Tiesa, kai kurie iš ju taip ir pasiliko vandenyje, panašus i pasaku undines…” – raše savo ataskaitoje apie savo 33 valandu trukmes meditacija su krištoline kaukole Nikas Noserdinas.

 

Kas tai? Liguistos fantazijos produktas, meginimas pagarseti ar pasakojimas apie aktualius dalykus? Jei išturineti kristalu svaybes, tame tarpe ir krištolo, tuo galima netgi patiketi. Kristalai del savo griežtos strukturos turi savo nuosava atminti. Kiekvienas mineralas turi savo individualu erdvini tunkleli; jo daleles laikas nuo laiko gali keisti vieta ir tinklelis palaipsniui igauna unikalia forma. Iš esmes, kristalas veda metrašti iš “matytu” ivykiu ir gali papasakoti labai ir labai daug. Neatsitiktinai met kokio maginio veiksmo neatskiriamu atributu buvo krištolinis, gerai nupoliruotas rutulys arba nedidele krištoline kaukole…

 

Krištoliniu kaukoliu arba rutuliu gamyba nuo senu laiku buvo paplitusi daugelyje Azijos ir Europos šaliu. Rutulio matmenys nevaidino ypatingo vaidmens, bet visgi “kuo didesnis, tuo gerenis”. Krištolines kaukoles irgi buvo gaminamos ivairiu dydžiu, iki paciu mažiausiu talismanu, kuriuos galima buvo pasikabinti ant kaklo.

 

Panašus magiški daikciukai buvo ypac populiarus XV-XVI šimtmeciais Italijoje, Prancuzijoje, kitose Europos šalysetarp bureju, pranašautoju, mugiu iliuzionistu ir kitu p[anašaus pobudžio asmenybiu. Tokie “papuošalai” buvo laikomi netgi kai kuriu aristokratu namuose. Del grožio arba tam atvejui, jei kils noras sužinoti savo likima.

 

XIX a pradžioje kaukoles pardavinejo aukcionuose. Kolekcionieriu susidomejimas keistais daiktais, padarytais nežinia kokios civilizacijos, augo kaip ant mieliu. Nesnaude ir sukciai. Greitai atsirado ir “piratiniu” kopiju. Šiuolaikine krištolinekaukole kainuoja nuo 10 iki 50 tukstanciu doleriu.

 

Kaukoles vis aptikdavo ir aptikdavo, rinko ir rinko po visa žemes rutuli. Ju pasirode esa gerokai daugiau negu 13. išties senovinemis pripažino 49. likusios atrode grubesnes ir neaptašytos – nemoksšiški bandymai sukurti savo idealia kaukole. Taciau vargu ar toks daiktas turetu koki nors stebuklinga poveiki, skirtingai nuo originalios “dievu dovanos”. Dvi autentiškos kaukoles – “Maksas” ir “Ša Na Ri” – eksponuojamos viešai JAV muziejuose. Didžiausioje raritetiniu kaukoliu kolekcijoje yra 8 eksponatai.

 

O 1945 metais Niujorke buvo ikurta Tarptautine krištoliniu kaukoliu draugija. Ikurejas – Nikas Noserinas. Pagrindinis draugijos uždavinys – kruopšciai tyrineti visas surastas kaukoles, taip pat ir tikrinti ju senuma. Visos kaukoles yra aprašytos ir užregistruotos, taciau informacija yra griežtai užslaptinta.

 

Neiprasta eksponata tiria kelis menesius apie 40 specialistu, apšvitindami ji rentgenu, stebedami per mikroskopa ir t.t. Su kaukole užsidaro vienumoje ekstrasensai, laikydamiesi vieno iš indenu šamano nurodymu. Tikra senovine kaukole turi ypatingai reaguoti i šviesa ir garsa. Pvs., švitinant kaukole per ivairius spalvinius filtrus, ji “pati” ima pasakineti, kokia bus spalvu seka. O i maju indenu muzika kaukole atsakydavo galingu energijos pliupsniu.

 

Beje, kaukoles medžioja ne tik istorikai ir mokslininkai tyrinetojai… 1943 metais Brazilijoje, meginant apiplešti vietini muzieju buvo sulaikyti vokieciu draugijos “Anenerge” agentai. Ju tikslas buvo nušvilpti krištoline kaukuole. Ir ne šiaip sau. Pasirodo, Treciojo Reicho atstovai norejo užgrobti valdžia ne tik visame materialiame pasaulyje, Žemes planetoje, bet ir nematomame, metafiziniame pasaulyje.

 

“Anenerbe” reiškia “Proteviu palikima”. SS grupenfiurerio Karlo marijos Veliguto, slaptojo šio magiško ordino “kardinolo” paliepimu po visa pasauli buvo ieškoma senu magijos archyvu ir rekvizitu, ypac priklausiusiu Atlantidos žyniams. Naciai tikejosi “ariju rases pramotes” žiniu deka sukurti viršžmogi ir pajungti sau kitus “pusžmogius”.

 

O juk visai tiketina, kad dar ne visos kaukoles aptiktos. Kiek dar ju slypi senoves miestu griuvesiuose? Kiek žmoniu dar padarys laimingais ar nelaimingais šie netiketi radiniai?