Kas gyvena po žeme?

Ne paslaptis, jog įvairiose mūsų planetos vietose po žemės paviršiumi yra gausybė dešimtis ar šimtus kilometrų besitęsiančių urvų, kurie tarsi sliekų landos suvarpė požemius. Štai rusų speleologai tvirtina vien Urale esant daugiau kaip 500 urvų. Mat vakariniai Uralo kalnų šlaitai sudaryti iš tirpių gipso, dolomitų, klinčių uolienų, o per ilgą kalnodaros laiką jose atsiradę įtrūkimai ir plyšiai leido vandeniui prasiskverbti gilyn ir išplauti tuštumas.

Uralas garsėja gausybe karstinių urvų. Jų ypač daug Permės-Jekaterinburgo-Čeliabinsko trikampyje. Dalyje tų urvų matyti žmonių veiklos pėdsakų: ieškota naudingųjų iškasenų, slėptasi nuo užpuolikų, buvę įrengta šventyklų. Daugelis urvų praėjimų yra užvirtę, juos reikia pravalyti, jei nori prasiskverbti gilyn; tarp ilgų tunelių atsiveria įspūdingos salės, pilnos stalaktitų ir stalagmitų. Štai Sungano urve dabar ištirta aštuoni kilometrai praėjimų. Tiesa, urvuose pasitaiko nemažai nelaimingų atsitikimų ir net žūčių, kai kur pastebimas poveikis žmogaus psichikai, pasakojama apie regėjimo ir garso haliucinacijas. Geologams darant gręžinius tarp netoli esančių Nižnije Sergi ir Kniazepetrovsko miestų, iš pragręžtų 45 gręžinių 23-uose aptikta požeminių ertmių, vietomis net iki dešimties metrų aukščio. Tyrėjų nuomone, nuo Šiaurės iki Pietų Uralo galima ateiti po žeme.

Po Antrojo pasaulinio karo SSSR atitekus visai Sachalino salai, buvo susirūpinta, kaip pagerinti susisiekimą su ja, nes Totorių sąsiauryje dažnai siaučia štormai. Slaptu 1950 metų valdžios nutarimu imtasi po sąsiauriu kasti tunelį ir planuota juo nutiesti geležinkelio liniją. Vos statybininkams prasikasus iki projektinio gylio buvo pataikyta į jau esantį, tiesa, daug kur užgriuvusį tunelį. Valant užvartas buvo rasti likę sudėtingi ir nesuprantami kalnakasybos mechanizmai, suakmenėjusių gyvūnų liekanos. Specialistus stebino nežinomų labai senų laikų kasėjų geologijos išmanymas ir inžineriniai sprendimai. Manyta, kad tunelis per Sachalino salą veda į Japonijos salas. Ši i informaciją apie tunelį ir kas jame aptikta, specialios tarnybos įslaptino. Dalis duomenų paskelbta tik žlugus SSSR.

Rusijos požeminių komunikacijų tyrinėtojas Pavelas Mirošničenka savo knygoje nubraižė žemėlapyje globalinių tunelių tinklą. Vienas jų nuo Krymo tęsiasi iki Medvedickaja keteros, kitas – nuo Krymo iki Uralo, kur susikerta su dar kitu, nutįsusiu iš šiaurės į pietus. Legendos legendomis, bet žinomo Rusijos mokslinio susivienijimo anomaliems reiškiniams tirti „Kosmopoisk” mokslininkai geofiziniais prietaisais tikrino minėtų tunelių trasas ir vietomis užfiksavo jų giluminių fragmentų. Kartu iš vietos gyventojų užrašė pasakojimų apie tuneliuose gyvenančius „keistus žmones”, kurie dar XX a. pradžioje išeidavo pabendrauti. Uralo senoliai pasakojo, kad „keisti žmonės” buvo nedidelio ūgio, gražūs, kalbėdavo maloniu balsu, bet jų kalbą suvokdavo ne kiekvienas. Ateidavo į kaimo aikštę ir pasakodavo apie ateitį arba ką nuo žmonių slepia bolševikai.

Iš kur tie „keisti žmonės” atsirado? Legendos pasakoja, jog seniai seniai jie nusileido iš dangaus, žemės gyventojus išmokė daugelio dalykų, bet patys neprisitaikė gyventi žemės paviršiuje ir pasitraukė į požemio labirintus.

Ne mažiau keistas nutikimas XX a. pabaigoje įvyko Lenkijos ir Slovakijos pasienyje, Tatrų kalnuose. Vietinis gyventojas ganydamas bandą maždaug 600 metrų aukštyje rado landą į urvą. Įlindęs pateko į lygiomis, lyg stiklas blizgančiomis sienomis erdvų tunelį. Jam pasirodė, jog tunelyje galėtų tilpti visas traukinys. Tunelis turėjo ir daug atsišakojimų. Kai kitą kartą jis atėjo su palyda, įėjimas į tunelį buvo užverstas didžiulėmis uolų nuolaužomis.

Požemio labirintų 1963 metais Anatolijos provincijoje, Turkijoje, prie Direnkuro gyvenvietės aptiko anglų ir turkų ekspedicija. Vietos gyventojai net neįtarė tokį stebuklą esant greta jų. Šiandien žinoma gilyn į žemę nueinančio „dangoraižio” trylika aukštų. Mokslininkai nustatė, kad jo labirintai uolienoje iškalti XVII-IX a. pr. Kr.

Tyrėjus nustebino neregėta ir negirdėta ventiliavimo sistema, kurią sudaro 27 dideli ir apie 2000 mažesnių šulinių, kurie žemės paviršiuje baigiasi stačiais aukštais kupstais, primenančiais termitynus. Požeminėse galerijose pučia labai stiprūs skersvėjai, viršutiniuose aukštuose tiesiog verčiantys iš kojų. Galerijos tęsiasi kilometrus. Jau ištirta dešimt aukštų, ir susidaro įspūdis, jog tas statinys yra apverstos piramidės formos. Einant gilyn, galerijų plotas mažėja.

Apsipratę su aplinka, tyrinėtojai nustebo neradę, kur supiltos iškastos uolienos. Ekspedicijos narys britų kasybos inžinierius Stefanas Heifecas mano, kad ten galėjo būti naudojama beatliekinė technologija, kai net kiečiausias uolienas pradegina superaukšta temperatūra. „Veikla seniai praėjusių dienų, darbas ne žemės gyventojų, o jų brolių ateivių iš kosmoso”, – mano S. Heifecas. Gal tai ir buvusios žemės civilizacijos statinys, bet ta civilizacija turėjo mus lenkti toli toli. Tuos spėjimus patvirtina tyrinėtojų aptiktos nesuskaičiuojamos freskos dvyliktame aukšte. Keisčiausia, kad įprastais prožektoriais apšviestose sienose nebuvo nieko matyti. Bet, pažiūrėjus kariškais naktinio matymo prietaisais, ant melsvų lyg sukepusio stiklo sienų įvairiais kampais išryškėjo senųjų Žemės gyventojų buities vaizdų.

O vienoje salėje raudono granito skryniose ar sarkofaguose aptikta didžiulių plono žėručio plokščių. Tai suglumino tyrinėtojus, nes žėručio lapai perdengti ploniausiais pergamentais iš… gyvulių odos. Juos apšvietus, paviršius sutvisko išdidintais kryžiais, persišviečiančiais nuo žėručio plokščių. Turkų ir britų tyrinėtojai suko galvas ką tai galėtų reikšti. Prieita prie nuomonės, jog toks darinys gali būti savotiškas kondensatorius ir informacijų kaupiklis. O jame saugoma informacija gali būti perduodama neribotu atstumu. Kokią informaciją saugo tie kaupikliai, išsiaiškinti dar nepavyko.

Prie keistų dalykų reikia priskirti mažiausiai dar du. Pirmas: nė viename „dangoraižio” aukšte nerasta laidojimo pėdsakų. Archeologai jų neaptiko ir dideliu spinduliu nuo objekto žemės paviršiuje. Vėliau rasta kamerų, panašių į krematoriumo krosnis, ir supresuotų pelenų krūvų. Antras: nesuprantama giluminė trintis išskiria elektros energiją. Susidarančios elektros audros sukelia melsvą sienų švytėjimą, o tarp skirtingos kilmės ekspedicijos įrangos ir rūbų ima skraidyti žiežirbos. Tokios audros trunka vos penketą minučių, o žiežirbas lyg nuneša šviežio oro gūsiai. „Per savo ilgą speleologo karjerą niekada anksčiau nemačiau, kad elektrinės plazminės vatos skiautės nuo sienų, daiktų, žmonių būtų nunešamos gūsiais tai mirgančio, tai ryškiai sušvitusio oro”, -rašo S. Heifecas. Toks reiškinys ekspedicijos dalyvius kiek baugino.

Keista ir tai, jog freskų aptikta vien apatiniuose aukštuose. Kaip tik ten slaptose nišose rasta gruntinių vandenų šulinių. O salėse esančių freskų turinys skiriasi nuo „koridorinių”. Jose puikiausiu realistiniu stiliumi vaizduojamos bausmių vykdymo scenos. S. Heifecas, daug metų paskyręs požeminio miesto tyrimams, abejoja, ar kada nors pavyks atskleisti to „dangoraižio” praeities paslaptis ir išsiaiškinti, kas jas sukūrė ir kam tas miestas skirtas.