Senovės Egipto mirusiųjų knyga

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad gyvenimas po mirties nesibaigia, tačiau reikia labai pasistengti, kad užsitarnautum pomirtinį gyvenimą. Mirusiųjų knygoje saugomi tekstai, skirti velioniams padėti patekti į anapusinį pasaulį. Pažodžiui šios knygos pavadinimas skambėtų maždaug taip: „Ištarmės apie išėjimą į dieną“. Pavadinimą „Mirusiųjų knyga“ sugalvojo vokiečių egiptologas Karlas Richardas Lepsius, 1842 metais išspausdinęs ir sunumeravęs keletą mirusiesiems skirtų tekstų.

Iš pradžių tekstas būdavo išraižomas mirusiojo asmens sarkofago išorėje. Tačiau vėliau pradėti laidoti papiruso ritinėliai su išraižytu tekstu sarkofage greta velionio. Manoma, kad tokį pokytį lėmė tai, kad įžengdamas į mirties karalystę mirusysis visada turėtų šventąjį tekstą šalia savęs. Tekstai būdavo rašomi kiekvienam mirusiajam, todėl nėra dviejų visiškai vienodų mirusiųjų knygų.

Mirusiųjų knyga – tai burtų, kerų, slaptažodžių, skaičių ir magiškų formulių, kurių prireiks pomirtiniame gyvenime, rinkinys. Mirusiųjų knyga – tai nurodymai, kaip mirusiems žmonėms patekti į anapusinį gyvenimą. Ji skirta padėti velioniams įveikti kliūtis, pasitaikančias kelyje į pomirtinį gyvenimą. Bene svarbiausias dalykas, kurį turėjo padaryti mirusysis – tai tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pasinaudoti burtais. Skirtingų klasių ir padėties mirusieji naudodavo kitokius burtus ir užkeikimus.

Mirusiųjų knygos dažniausiai būdavo iliustruotos. Paveikslėliuose buvo vaizduojami išbandymai, laukiantys pomirtiniame gyvenime. Svarbiausias išbandymas laukė salėje, kurios viduryje stovi svarstyklės, ant kurių dievas Horas ir Anubis sveria mirusiojo širdį. Ant vienos svarstyklių lėkštelės būdavo padedama mirusiojo širdis, o ant kitos – plunksna. Jeigu plunksna nusverdavo širdį, reikšdavo, kad žmogus buvo nugyvenęs gyvenimą be nuodėmių ir gali patekti į anapusinį pasaulį. Rezultatus užrašinėdavo dievas Totas, o siaubūnas Amitas laukdavo šalia, kol galės suėsti širdį, jei ji pasirodytų neverta tolesnio gyvenimo.