Lemūrijos žemynas

Ne taip seniai Šri Lankos ir Olandijos mokslininkai Indijos vandenyne aptiko nuskendusios salos ar žemyno pėdsakų. Sala ar žemynas apie septynis kartus didesnis už Šri Lanką (kurios plotas prilygsta Lietuvai). Tai gali būti senovės graikų minima sala Irisijada arba Šri Lankos senuose šaltiniuose aprašoma Kulavamasa žemė. Šri Lankos valdžia svarsto galimybę radinį pripažinti savo nuosavybe. Kartu planuojama povandeninių tyrimų ekspedicija.

Minėtas atradimas sietinas su legendiniu nuskendusiu Lemūrijos žemynu. Pavadinimas kildinamas iš senovės romėnų mitologijoje minimo žodžio „lemur”, reiškiančio „mirusios sielos”. Kitas galimas variantas – ir dabar Madagaskaro saloje gyvenančios pusbeždžionės lemūrai. Pastarąją hipotezę 1870 metais paskelbė vokiečių zoologas E. Hekelis (1834-1919). Buvus tokį žemyną E. Hekelis sieja su tuo, jog lemūrai gyvena Madagaskare ir tik Pietryčių Azijoje. Tos dvi vietos viena nuo kitos nutolusios tūkstančius kilometrų, ir patys lemūrai taip toli migruoti, ypač į salas, negalėjo.

Maždaug tuo metu (1888 m.) rusų kilmės amerikiečių mokslininkė Elena Blavatsky (E. Blavackaja, 1831-1891) didelės apimties filosofinėje knygoje „Slaptoji doktrina” aprašė Lemūriją. Mokslininkės teigimu, žmonijos istorija prasidėjo kaip tik ten, o vėliau persikėlė į Atlantidą. Savo hipotezę ji dėstė remdamasi knyga „Dzyan”, kurią jai parodė Machatmami. „Machatma” – sanskrito kalba parašytas kūrinys „Didžioji Dvasia”. Knygoje minima Rūtas šalis Indijos vandenyne. Tas žemynas tęsėsi nuo Madagaskaro iki Malaizijos.

Pagal E. Blavatsky filosofiją, pasagos pavidalo žemynas prasmego vandenyne, liko tik jo dalių, iš kurių didžiausia – Australija. Tame žemyne gyveno trečios rasės žmonės. Atlantidos gyventojai – ketvirtos, o mes -penktos rasės.

Pagal įvairias hipotezes ir legendas tas milžiniškas žemynas buvo į rytus nuo Etiopijos ir jungė Madagaskarą, Šri Lanką ir Malaiziją. Pirmoji katastrofa galėjo įvykti maždaug prieš 60 mln. metų, o paskutinė – pasaulinio Tvano metu. Senasis žemynas, galimas daiktas, suskilo į dalis ir jos nuslinko skirtingomis kryptimis. Manoma, jog to žemyno liekanos gali būti Indijos vandenyne pabirę Seišelių, Maldyvų, Lakadyvų salynai ir Maurikijaus sala.

Per 1600 km nuo Afrikos ir apie 3000 km nuo Indostano pusiasalio Indijos vandenyno plote yra daugiau kaip šimtas salų. Įdomu, kad XVI a. Seišelių salas atradę portugalų jūrininkai nesutiko vietos gyventojų. Dabar ten gyvena apie 80 000 žmonių, atvykusių iš įvairių žemynų. Šios salos yra ant aktyvios tektoninės plokštės, jų pagrindą sudaro magminės uolienos, daugiausia granitai. O į vakarus nuo salyno nutįsta Amiranto giliavandenė įduba. Kaip tik toje sandūroje užfiksuota povandeninių ugnikalnių. Panašiai yra ir prie kitų virtinėmis Indijos vandenyne stūksančių salynų.

Kaip į Lemūrijos legendą žiūri oficialusis mokslas? Biologams atrodo, jog išlikęs augalijos ir gyvūnijos paplitimas nuo Madagaskaro iki Pietryčių Azijos salų galėtų būti kitados vientiso žemyno liudininkas. Tačiau pastarųjų metų geologų tyrimai prieštaringi. Daugelis nepripažįsta, kad toks žemynas galėjo nuskęsti, nes labai skiriasi jo ir Azijos žemyno pluta. Bet panašiai yra ir kituose vandenynuose. Tiesa, jei E. Blavatsky žemyną vadina Lemūrija, geologai – Gondvana; pastaroji ne nuskendo, o suskilusi „nuplaukė”, tiksliau, nudreifavo į skirtingas puses ir sudarė Afriką, Australiją, Pietryčių Aziją. Bet tai įvyko prieš daug milijonų metų.

SSRS geografijos draugijos prezidentas akademikas S. Kalesnikas (1901-1977) yra rašęs: „Madagaskaras – nuolauža milžiniško Lemūrijos žemyno, kitados buvusio dabartinio Indijos vandenyno vietoje. To žemyno gyvūnija žuvo kartu su juo, bet išliko Madagaskare.” Ir iš tikro Madagaskare yra daug gyvūnų, paukščių ir augalų, neaptinkamų niekur kitur planetoje, net gretimoje Afrikoje. Jie įrašyti į tarptautinę Raudonąją knygą.

Iš unikaliųjų noriu paminėti Seišelių vėduoklinę palmę, kurios vaisiai bręsta 25 metus ir sveria iki 40 kg. Žymiausias Lemūrijos tyrinėtojas Dž. Čerčvordas vienoje savo knygų, remdamasis vietos gyventojų pasakojimais, medį, augantį iki 1000 metų, vadina „gyvenimo medžiu”, o į riešutus panašius jo vaisius – žaliava „amžinos jaunystės” eliksyrui gaminti. Legendos pasakoja, kad tą eliksyrą vartoję senovės gyventojai gyveno kelis šimtus metų. Deja, „amžinos jaunystės” eliksyro gamybos paslaptis neišliko, o vėduoklinių palmių tėra viena giraitė.

Unikaliu Seišelių salų gyvūnijos atstovu laikomas seišelinis vėžlys, kuriam dydžiu nėra lygių pasaulyje. Spręskite patys: atskirų subrendusių vėžlių ilgis siekia 1,5 metro, o aukštis su kiautu – iki 80 cm. Svoris – iki 400 kg! Bėda, kad jų mėsa šviesi ir labai skani, todėl per pastarąjį šimtmetį, manoma, išnaikinta apie 10 mln. vėžlių.

Tai labai saviti gyvūnai. 2009 metais Brazilijoje buvo atrasti jūrų vėžlio suakmenėjusio protėvio liekanos, kurioms apie 120 milijonų metų. Paleontologai mano, kad per visą tą laiką jūrų vėžliai beveik nepasikeitė. Nebent tik tuo, jog dabartinių vėžlių pirmtakai buvo didesni ir galėjo sverti iki dviejų tonų. Dabartiniai sugeba plaukti iki 10 km/h greičiu, o sau maisto ieškoti paneria iki kilometro.

Nors jūrų vėžlių patelė, kasmet smėlėtame paplūdimyje iškasusi duobę, padeda iki šimto kiaušinių, populiacija kasmet nyksta. Daugelio šalių gyventojai iškapsto jūrų vėžlių kiaušinius ir maišais tempia namo ar į turgų. Mat tie kiaušiniai yra labai maistingi. Tikru skanėstu laikoma ir vėžlių mėsa. Ir nors įstatymai draudžia naikinti jūrų vėžlius bei jų kiaušinius, kol kas šį procesą sustabdyti sunkiai sekasi.

Mokslininkai yra pastebėję, jog jūrų vėžliai atlieka tūkstančius kilometrų ilgio keliones ir nepasiklysta. Atlikti specialūs tyrimai parodė jų gebėjimą ne tik skirti pasaulio šalis, bet ir nustatyti pagal Žemės magnetinį lauką platumos ir ilgumos kampą. Buvo nustatyta, kad išsiritę Floridos pakrantėje vėžliukai keliauja į Sargasų jūrą ir ten paūgėję po kelių metų grįžta į gimtas vietas.

Prie išskirtinių dalykų reikia skirti visą Seišelių gamtinį kompleksą. Ne veltui salynas vadinamas rojaus sodu. Būdamas prie pusiaujo jis visus metus vilioja šiltais orais, smėlingais paplūdimiais, skaidriu melsvu vandeniu ir vešlia augalija. Tik metų pradžioje, kai pučia šiaurės vakarų musonai, Seišeliuose būna liūčių metas.

Indijos vandenyno pakrančių gyventojų legendose lemūriečiai minimi kaip tamsiaodžiai, bet europietiškų veido bruožų ir panašūs į dabartinius etiopus. Ezoterikai mano, kad tai buvo būtybių, atkeliavusių iš Sirijaus, Kentauro Alfos ir kai kurių kitų planetų, mišinys. Maiklas Gordonas mano, jog lemūriečiai buvo ateiviai iš Marso ir Sietyno spiečiaus Sirijaus žvaigždyne. Jų manymu, lemūriečiai gyveno penktajame matmenyje, galėjo skraidyti ore, keliauti per matmenis, valios jėga įstengė pakelti ir pernešti daugiatonius daiktus. Prasidėjus kataklizmui, kai lemūriečiai suprato artėjant jų civilizacijos žūtį, tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti ir likti trečiajame matmenyje. Žemynas prasmego, milžiniška banga sunaikino Lemūrijos likučius. Tokios yra legendos.

O skeptikams atsirado ir konkrečių įrodymų. 2002 metais Kambėjaus įlankoje apie penkiasdešimt kilometrų į vakarus nuo Indostano pusiasalio maždaug keturiasdešimties metrų gylyje hidrolokatoriumi tiriant dugną ekranuose pasirodė stambių stačiakampės formos objektų kontūrai. Ekspedicijoje dalyvavo Kalifornijos universiteto archeologas Maiklas Kremo. Tarp kitą ko, su R.Tompsonu labai įdomios knygos bendraautoriai: „Uždraustoji archeologija: nežinomoji žmonijos istorija”.

Iš Kambėjaus įlankos dugno iškelta gausybė artefaktų, suakmenėjusių žmonių kaulų ir buvusių statinių detalių. Tame mieste dar buvo gyvenama prieš 9500-10 000 metų.