Kiekvienas , kuris domisi mūsų planetoje vykstančiais paslaptingais įvykiais, žino apie Bermudų trikampį Sargaso jūroje, kuriame paslaptingai ir be jokių pėdsakų dingsta jūrų laivai ir lėktuvai. Mažiau žinoma, kad tokia pati niūri šlovė gaubia Velnio jūrą, esančią tarp Japonijos ir Ogasavaros (Bonino) salų. Yra pakankamai svarus pagrindas teigti, kad zonų su panašiais neįparstais reiškiniais yra ir kitose akvatorijose. Viena tokia zona yra visai netoliese mūsų - prie kaimyninės Lenkijos. NSO „pagąsdino" žvejybinio laivo komandą
Protas, kurį mes kada nors aptiksime, taip skirsis nuo mūsų įsivaizdavimo, kad mes jos net nenorėsime pavadinti Protu. Didelė tikimybė, kad toks "protas" ar "neprotas" mūsų irgi nenorės pripažinti protingomis būtybėmis. Pasekmes nuspėti nesunku: šiuo atveju tai bus panašu į žmogaus kontaktą SU GROBUONIMI. (S.Lemas „Technologijų suma")
Britų mokslininkai tikina Žemės stratosferoje atradę dalelių, kurios neabejotinai įrodo nežemiškos gyvybės egzistavimą. Tiesa apie nežemišką gyvybę yra ne šiaip kažkur anapus – ji kasdien krenta ant mūsų galvų ir, tikėtina, paaiškina žmogaus ir visos kitos gyvybės kilmę Žemėje. Bent jau taip tikina Jungtinės Karalystės Šefildo universiteto ir Bekingemo universiteto Astrobiologijos centro mokslininkai, tikinantys, jog Žemės stratosferoje aptiktų dalelių nuotraukos yra jau seniai ieškotas nežemiškos gyvybės egzistavimo įrodymas.
Baigiantis septintam dešimtmečiui atėjo šioks toks atokvėpis dėl ateivių. 1969 ir 1970 metais, po skrydžių į Mėnulį, šis burbulas sprogo, ir NSO jau nebebuvo fantastinės svajonės kaip anksčiau. JAV vyriausybė tuo pasinaudojo ir gudriai išsisukinėdama faktiškai baigė dvidešimt dvejus metus trukusią oficialią mokslinių tyrimų programą, pareiškusi, kad NSO įspūdingai iškeliavo. Mažai kas žinojo, kad už to apsimetinėjimo slypėjo tuomet dar slapti dokumentai (dabar apie juos visi žino), rodantys, kad slaptųjų tarnybų agentai ir toliau palaikė ryšius su „pranešimų apie NSO kanalais” ir tyrė išcentrinių jėgų technologijas, pavyzdžiui, „varomosios jėgos sistemas” (kaip skelbia 1974 metų CŽV mokslinių tyrinėjimų ir plėtros tarnybos dokumentai).
1954-ųjų metų birželio mėnesį keli Kenijos berniukai tapo vieninteliais viso kaimo sunaikinimo liudininkais. Keletą naktų iš eilės Lailis Tindu ir jo bendraamžiai, ganę avis, miegojo už Kirimuvkės kaimelio ribų ir ant Kenijos kalno stebėjo keistas šviesas. Iš pradžių berniukai pagalvojo, kad tai žmonės lipa į kalną, pasišviesdami didžiuliais deglais, tačiau vėliau, kai šie šviečiantys objektai pakilo į dangų, jiems tapo aišku, kad čia yra kažkas kita.
Ne visi Dinozaurai buvo buki. Dinozaurų viešpatavimo epocha prasidėjo maždaug prieš 240 milijonų metų ir truko apie 175 milijonus metų. Maždaug 20-30 milijonų metų prieš dinozaurus atsiradę nykštukiniai žinduoliai savo ekologinę nišą galėjo rasti tik medžių šakose arba urvuose medžių šaknyse. Visa kita priklausė reptilijoms. Jūrose plaukiojo dinozaurai su pelekais, sausumoje, tarp pelkių ir miškų, vaikščiojo dvikojai ir keturkojai ropliai, kurių ilgis buvo nuo kelių dešimčių centimetrų iki 30 metrų ar dar daugiau, ore sklandė pterodaktiliai ir kiti sparnuotieji šaltakraujai monstrai, kurie ne giedojo, kaip paukščiai, o gąsdinančiai šnypštė ir kvaksėjo. Ypatingu protu šie padarai nepasižymėjo. Milžiniško 30 m ilgio ir 20 tonų sveriančio diplodoko galvos smegenys buvo tokio paties dydžio, kaip kačiuko. Beje, šis trūkumas jiems netrukdė ištisas dienas lepintis šiltose pelkėse ir nuolat kramtyti, kramtyti ir kramtyti, siekiant aprūpinti maisto medžiagomis savo didžiulį kūną.