NSO atakuoja !

1954-ųjų metų birželio mėnesį keli Kenijos berniukai tapo vieninteliais viso kaimo sunaikinimo liudininkais. Keletą naktų iš eilės Lailis Tindu ir jo bendraamžiai, ganę avis, miegojo už Kirimuvkės kaimelio ribų ir ant Kenijos kalno stebėjo keistas šviesas. Iš pradžių berniukai pagalvojo, kad tai žmonės lipa į kalną, pasišviesdami didžiuliais deglais, tačiau vėliau, kai šie šviečiantys objektai pakilo į dangų, jiems tapo aišku, kad čia yra kažkas kita.

Vieną naktį Lailis gulėjo prie krūmo ir su pavydu klausėsi, kaip tolumoje dunda būgnai - tai visi kaimo gyventojai šventė vestuves. Netikėtai pro plyšį lapuose pamatė, kaip nuo kalno aukštyn pakilo šviečiantys taškai ir nuskrido link kaimo. Po to šie objektai į žemę nukreipė ryškius spindulius. Būgnai

staiga nutilo.

Kitos dienos ryte Lailis suprato, kad kaime kažkas nutiko. Palikęs kaimenę, jis nuskubėjo į kaimą. Pakelyje aptiko pirmuosius lavonus su baisiais nudegimais. Lūšnelės stovėjo nepaliestos, tačiau jų viduje berniukas matė tą patį vaizdą - visi gyventojai ir naminiai gyvūnai pavirto pajuodusiomis susirietusiomis mumijomis.

Kai žinios apie kaimelį ištikusią nelai­mę pasiekė Nairobį, kažkas, labiau išsilavinęs, suprato, kad tai buvo ne „burtai", o NSO ataka, kurios metu buvo sunaikinti dešimtys nekaltų žmonių.

1965-ųjų metų spalio mėnesį NSO ėmė metodiškai, naikinti Dibajido kaimą Sudane. Kiekvieną dieną kaimą iš dangaus užpuldavo „liepsnojantys objektai" ir sugriaudavo po 5-6 namus. Sis košmaras truko 11 dienų, po kurių kaimas buvo praktiškai sunaikintas - NSO sulygino su žemės paviršiumi 68 namus. Apie žuvusiuosius ir sužeistuosius nebuvo nieko pranešama.
Korespondentas pranešė:    „Valdžia Chartume pareiškė, kad ji negali kaip nors paaiškinti tai, kas nutikom, kol negavo atsakymo iš Rudaa miesto, esančio arčiausiai sugriauto kaimo". Nuo to laiko daugiau nebuvo jokių paaiškinimų.

Praėjus penkiems metams po Sudano kaimo sugriovimo, NSO-griovikai pasirodė Etiopijoje. Daktaras, dalyvavęs SNO (Suvienytųjų nacijų organizacijos) misijoje ir panoręs likti anonimu, parašė ufologui Dž.Alenui Hainekui: „Noriu pranešti apie keistą nutikimą, įvykusį 1970 m. rugpjūčio 7 d. 11:30 ryte Saladaro kaime, maždaug 14 km nuo Asmaros. Štai kaip vietiniai gyventojai papasakojo apie šį nutikimą.

Po 11-tos valandos ryte jie išgirdo garsą, sklindantį nuo netoliese augančio miško, panašų į žemai skrendančio lėk­tuvo skleidžiamą garsą. Garsas taip sustiprėjo, kad ėmė skaudėti ausys, gyventojai pamatė raudoną šviečiantį rutulį. Jis praskrido virš kaimo, savo kelyje griaudamas namus, išraudamas medžius su visomis šaknimis, apdegindamas žolę, tačiau nesukeldamas gaisrų. Kai rutulys praskrido kaimą, jis išlydė maždaug 7x2 metrų dydžio asfaltuoto kelio dangos plotą ir suskaldė į dalis akmeninę sieną prie tilto.
Po to rutulys nuskrido tolyn apie 150 m link kalvos šlaito, kur keletą sekundžių kabojo pakibęs ore, o po to vėl pasuko atgal beveik tuo pačiu keliu, tiksliau, lygiagrečiai jam. Grįždamas atgal rutulys sugriovė kitus namus ir dingo toje pusėje, iš kurios buvo atskridęs. Bendras maršrutas, kurį rutulys nuskrido gyventojų akyse, buvo apie 3 km į vieną ir į kitą puses. Visas šis reginys truko apie 10 minučių.

Kai kurie žmonės teigė, kad objektas priminė kelmą. Netoliese esančio kaimo gyventojai pasakojo, kad jis, skrisdamas virš jų ir skleisdamas nepakeliamą garsą, buvo rutulio formos su iš paskos besidrie­kiančia uodega.

Gyventojai buvo tokie susijaudinę, kad mums tris kartus teko važiuoti į kaimą. Aš padariau apie 30 nuotraukų. Kaimas atrodė taip, tarsi namai būtų apšaudyti artilerijos pabūklais. Penkiasdešimt namų buvo sugriauta, sužeisti 8 žmonės, žuvo vienas vaikas.

Kai kurie žmonės galvojo, kad tai buvo meteoras, tačiau jis negalėtų skristi pirmyn ir atgal. Tai negalėjo būti ir vėjas, panašus į tornadą, nes jis nenuplėšė skardinių stogų - jie liko savo vietoje, suniokoti, apsilydę ir netekę savo formos. Iki šiol nėra jokių minčių, kas tai galėjo būti.

Laikraštis „Assis“ iš Adis Abebos išspausdino trumpą žinutę apie šį nutikimą, kurioje buvo teigiama, kad namus sugriovė kilęs uraganas. Tačiau teiginys, kad tai buvo vėjas ar žaibas, netinka, nes tą dieną oras buvo giedras, danguje nebuvo nė vieno debesies...
Objektas skleidė karštį, nuo kurio lydėsi asfaltas, metaliniai daiktai, suanglėjo krūmai ir žolė, nors atviros ugnies nebuvo. Mechaninė šio objekto smūgio jėga buvo stulbinanti. Jis tiesiog suskaldė akmeninę tilto užtvarą, kurios plotis buvo 0,5 m. Grįždamas atgal objektas turėjo pakankamai energijos toliau griauti pastatus..."
1978-ųjų metų rugsėjo 1 d. tarp 19 ir 20 valandos Josvainių miestelyje Kėdainių rajone buvo ramus oras, be jokio vėjo.

Netikėtai vyras, buvęs kieme, pastebėjo, kad iš namo antrojo aukšto sienos ėmė kristi plytos ir lėtai leistis ant žemės. Tas pats nutiko ir su langų rėmais, kurie taip pat iškrito iš sienos, tačiau taip švelniai nusileido, kad nesudužo nė vienas stiklas.

Vyras pakėlė galvą aukštyn ir pamatė virš namo maždaug 6-7 m skersmens rutulį, kuris švelniai švietė iš vidaus. Prieblandoje buvo aiškiai matomi jo kontūrai. Rutulys lėtai judėjo šalia kelio antro aukšto lygyje. Judėdamas jis praskrido virš sodo, kuriame augo obelys. Kai tik rutulys atsidurdavo virš obels, ji būdavo išraunama su visomis šaknimis ir švelniai paguldoma ant žemės. Taip buvo išrautos keturios obelys. Kai rutulys atsidūrė virš kito namo, šiferio lapai atitrūko nuo stogo ir ėmė skristi paskui rutulį. Šiferio lapai nuskrido link trečiojo namo ir atsitrenkė į jo langus.

Skrisdamas link trečiojo namo ru­tulys ėmė kilti aukštyn ir pasuko link Labūnavos. Šio miestelio gyventojai rutu­lį palaikė mėnuliu, tik neįprastai dideliu ir ne toje vietoje, kur jis turėjo būti.

Viename name, virš kurių skrido rutulys, sėdėjo pagyvenusi moteris, kuri mezgė kojines. Tuo metu, kai rutulys atsidūrė virš namo, ji buvo pakelta nuo kėdės, pakilo iki lubų ir vėl nusileido atgal, nepatirdama jokių sužalojimų, tik didžiulį išgąstį.

Kitą dieną į Josvainius privažiavo daug smalsuolių, milicininkų, valstybės sau­gumo darbuotojų, televizijos ir mokslo įstaigų atstovų. Po kiek laiko per televizi­ją buvo parodytas reportažas, skirtas šiam įvykiui. Jame buvo parodyti įvykio pada­riniai ir paaiškinta, kad tai yra tornado, kuris praskriejo per kaimą, rezultatai!

1980-ųjų metų spalio mėnesį, nežinomas maždaug 30 m ilgio ir 15 m skersmens objektas su „mėlyna karūna" priekinėje dalyje praskrido virš Baradiamo kaimo Senegale. Objekto skrydžio metu rovė su šaknimis medžius, sugriovė 50 valstiečių namų ir 9 stambesnius pastatus. NSO skrido vos dvi minutes, o gyventojai tuo metu jautė didelį karštį. Vanduo induose įkaito iki 50°C.
1984 m. lapkričio 30 d. neįprastas ru­tulys apsilankė Golcovkos kaime Altajaus krašte (Rusija). Tik praėjus dviems mėne­siams po šio įvykio vietiniame laikraštyje buvo išspausdintas trumpas straipsnis, kuriame viskas buvo priskiriama kamuo­liniam žaibui:
„Apie 15:30 ant taip vadinamos Riazanės ežios buvo pastebėtas švytintis ugninis maždaug 1,5 m skersmens rutulys. Centrinė rutulio dalis švietė mėlynai- violetine spalva, pakraščiai - geltonai-raudona spalva ir tarsi kibirkščiavo. Rutulio skriejimo trajektorija buvo siūbuojanti. Rutulys judėjo tarsi šuoliais ir, kaip teigė liudininkas, keitė savo konfigūraciją.

Kaip pasakoja Golcovkos gyventojas N.Cernychas, apie 19:30 pasigirdo garsus gaudesys, kažkas subarškėjo, pagrindinės namo durys staiga atsidarė, o į gatvę išeinančios priemenės durys buvo nuplėštos nuo vyrių. V.Makarovas tuo metu išgirdo gaudesį, o po to stiprų dundėjimą. Namas ėmė vibruoti, užgeso šviesa. Pažiūrėjęs pro langą vyras pamatė futbolo kamuolio dydžio iki raudonumo įkaitusį rutulį.

Nepaprastas reiškinys padarė sugrio­vimų. Nuo mūrinės daržinės stogo buvo visiškai nuplėštas šiferis, deformuota ir išrauta TV signalų priėmimo antena, sugriauta sandėlio siena. Mechanizmų aikštelėje viena iš kabinų, skirta žmonių pervežimui, buvo nuplėšta nuo auto­mobilio ir numesta už 200-250 m. Šis keistas gamtos reiškinys (greičiausiai, tai buvo kamuolinis žaibas) susidarė dėl oro kaprizų".

1990 m. kovo 23 d. vakare kitas nedidelių matmenų objektas pasirodė virš Indijoje netoliese sienos su Pakistanu esančiame Sanchani Badolo kaime. Nukentėjusieji vėliau pasakojo, kad keistasis objektas skraidė virš kaimo, leisdamas juodų kamuolių tumulus. Nuo jo sklindantys „banginiai smūgiai" apgriovė 5 namus, su visomis šaknimis išrovė apie 700 mango medžių. Labai trumpam NSO buvo nutūpęs, o po to labai greitai išnyko.

Į įvykio vietą skubiai atvyko Indijos Gynybos ministerijos ekspertai. Jie surinko nukentėjusių medžių šakas ir apgriautų namų plytas, apklausė liudininkus. Vienas ekspertas į žurnalisto klausimą atsakė: „Kol kas nieko negalime pasakyti, mes patys esame apstulbę".

Kodėl tokie įvykiai visada nutinka nuošaliose vietovėse, o ne tankiai gy­venamose vietose? Gali būti, kad NSO mėgsta veikti, kaip bet kuris nusikaltė­lis - kuo mažiau liudininkų, tuo geriau. Netgi atsižvelgiant į tai, kad 99,9% kontaktų su ateiviais vyksta be jokio išreikšto agresyvumo, tačiau su tokiais „proto broliais" tikrai nesinorėtų susitikti vėlai naktį...