Humanoidai grobia žmones

Baigiantis septintam dešimtmečiui atėjo šioks toks atokvėpis dėl ateivių. 1969 ir 1970 metais, po skrydžių į Mėnulį, šis burbulas sprogo, ir NSO jau nebebuvo fantastinės svajonės kaip anksčiau.

JAV vyriausybė tuo pasinaudojo ir gudriai išsisukinėdama faktiškai baigė dvidešimt dvejus metus trukusią oficialią mokslinių tyrimų programą, pareiškusi, kad NSO įspūdingai iškeliavo. Mažai kas žinojo, kad už to apsimetinėjimo slypėjo tuomet dar slapti dokumentai (dabar apie juos visi žino), rodantys, kad slaptųjų tarnybų agentai ir toliau palaikė ryšius su „pranešimų apie NSO kanalais” ir tyrė išcentrinių jėgų technologijas, pavyzdžiui, „varomosios jėgos sistemas” (kaip skelbia 1974 metų CŽV mokslinių tyrinėjimų ir plėtros tarnybos dokumentai).

Žinoma, susitikimų su NSO nemažėjo, buvo jų ir trečio lygio. Faktiškai jie vykdavo įvairiausiose pasaulio vietose nuo Šiaurės Amerikos iki SSRS, iš kurios tuomet negalėjo prasiskverbti jokios naujienos apie šimtus vilčių teikiančių atvejų.

Spauda tam buvo abejinga, ypač Jungtinėse Valstijose, o jos formavo pasaulinę nuomonę. Nepaisant visko, skeptikai nuolat perspėdavo, kad susitikimai yra tik „kosminio amžiaus” įgeidis, kurio mes turime atsisakyti.

Tačiau ufologai atkreipė dėmesį į grėsmingus požymius, rodančius, kad situacija keičiasi. Nors paprastų susitikimų su ateiviais, kaip ir anksčiau, retkarčiais pasitaikydavo, bet aiškiai daugėjo tokių, per kuriuos įvykdavo tiesioginiai kontaktai, liudininkams „dingdavo” laikas arba kurie turėdavo kažkokią įslaptintą reikšmę. Kai kurie mokslininkai teigė, kad tiesiog pagaliau buvo pripažinta problema, kuri visuomet egzistavo.

Hipnozę dabar taikė tik keletas mokslininkų, pavyzdžiui, psichologas ir NSO tyrinėtojas daktaras Leo Sprinklas (Leo Sprinkle). Jį sudomino vienas įvykis, kurį JAV vyriausybė jam pavedė demaskuoti. Visos jo pastangos paneigti įvykį žlugo, ir jam kilo štai kokia mintis. Radijo signalais mes tiriame Visatą. Galbūt protingos būtybės „iš ten” jau seniai daro tą patį mums po nosimi, o ateivių užmezgami kontaktai yra žinomiausia to forma.

Liudininkai vis labiau ėmė bijoti skaitytojų pašaipos, todėl vengė žurnalistų ir apie viską konfidencialiai papasakodavo tik mokslininkams. Štai kodėl už kiekvieno spaudos aprašyto susitikimo su ateiviais slypėdavo bent tuzinas kitų ne mažiau įdomių, bet liudininkai paprasčiausiai nenorėdavo atkreipti į save skaitytojų dėmesio. Šį faktą skeptikai dažniausiai klaidingai nušviečia, teigdami, kad liudininkų tikslas — viską papasakoti visuomenei.

Tačiau tereikėjo, kad praeitų šiek tiek laiko, ir iš tos daugybės susitikimų vieną gražią dieną buvo išsijotas atvejis, vėl sudominęs spaudą. Dabar ji galėjo paskelbti, kad ateiviai grįžta.

1973 metų spalio mėnesį JAV pietines valstijas tiesiog užplūdo NSO. Daugelis jų pasirodymų — labai įspūdingi, todėl buvo neįmanoma išlaikyti juos paslaptyje, nors kai kurie liudininkai ir nenorėjo apie tai kalbėti. Per vieną savaitę, nuo spalio 11 iki 18 dienos, ten įvyko daugiau kaip šimtas susitikimų. Tarp jų buvo ir tie, kai policininkas nufotografavo būtybę Alabamos valstijoje, o Džordžijos valstijoje ant kelio prieš persigandusius liudininkus nusileido NSO su ateiviais.

Tačiau pasaulio dėmesį patraukė įvykis, spalio 11 dienos vakare nutikęs dviem laivų statyklos darbininkams — keturiasdešimt ketverių metų Čarlzui Hiksonui (Charles Hickson) ir aštuoniolikmečiui Kalvinui Parkeriui (Calvin Parker), žvejojusiems nuošalioje vietoje prie Paskagūlos (Pascagoula) upės Misisipės valstijoje.

Pirmiausia jie išgirdo zvimbimą ir atsigręžę spėjo pamatyti netoliese besileidžiantį ovalų objektą, apjuostą mėlynų šviesų. Jiems iš karto šovė mintis pulti į vandenį ir gelbėtis, bet negalėjo to padaryti, nes suakmenėjo iš baimės, išvydę atsklendžiančias tris keistas būtybes. Jos neatitiko ufologų (ypač JAV) kuriamo ateivių šablono, todėl kai kurie tyrinėtojai abejojo šio įvykio tikrumu. Būtybės buvo vienodo penkių pėdų ūgio, bet jas dengė raukšlėta oda (o gal rūbai?), kurioje buvo tik plyšiai akims ir į žnyples panašioms rankoms. Hiksonas vėliau sakė pamanęs, kad tai robotai, vykdantys objekto viduje esančių kitų nematomų būtybių įsakymus.

Dvi būtybės tariamai pakėlė Hiksoną į orą, ir jo sąmonė užgeso. Atsibudo jis ryškiai apšviestame kambaryje. Šalia buvo ir draugas, bet netrukus juos atskyrė. Parkeris vis dar neatgavo sąmonės. Hiksonas sako daugiau jo neregėjęs iki tol, kol jie po keleto minučių nebuvo nugabenti atgal prie upės. Parkeris patvirtino, kad irgi matė NSO ir būtybes, bet neprisiminė, kad būtų patekęs į NSO.

NSO viduje Čarlzo Hiksono kūnas buvo ištyrinėtas su prietaisu, primenančiu akį. Apie tokius prietaisus jau girdėjome iš kitų liudininkų. Buvo ir daugiau panašumų, pavyzdžiui, per medicininius bandymus nejautė skausmo. Daugiau jis beveik nieko neprisiminė. Vėl atsidūrę lauke vyrai ėmė svarstyti, ką jiems daryti toliau. Pirmiausia nuėjo į vietinio laikraščio redakciją, bet ji buvo uždaryta. Tada paskambino į vietinę aviacijos bazę, bet ten liepė kreiptis į policiją. Policijon atvyko 22 valandą 45 minutės. Juos išklausinėjo. Šerifas Fredas Daimondas (Fred Diamond) sakė: „Jie buvo mirtinai išgąsdinti ir nedaug trūko, kad ištiktų širdies priepuolis”. Vyriausiasis tardytojas Glenas Raidis (Glen Rydee) jam pritarė: „Jeigu jie man melavo, tai turėtų vaidinti Holivude”.

Liudininkai nežinojo, kad pokalbis slapta įrašinėjamas, net ir tada, kai juos vieną kartą tyčia paliko vienus. Tačiau ir tuomet jie elgėsi taip pat. Vienu momentu Parkeris buvo paliktas visiškai vienas. Magnetofonas įrašė jo maldavimą: „Dieve, padėk man. Neleisk man mirti”.
Ryte jie buvo nuvežti į Kislerio aviacijos bazę, esančią netoli Biloksio (Biloxi) miesto. Ten juos turėjo mediciniškai patikrinti, nes bazėje buvo geresni prietaisai. Nebuvo nustatyta nieko blogo, bet pulkininkui Robertui Smitui (Robert Smith) pasirodė, kad „juos kamavo kažkoks išgąstis. Mes buvome įsitikinę, kad jie nemeluoja ir netrokšta pagarsėti”.

Tačiau tiems žmonėms buvo lemta pagarsėti. Jau iki tol daugeliui nieko nenutuokiančių liudininkų teko patirti, kokia apgultis prasideda, kai įvykis sudomina žurnalistus. Todėl ir Paskagūlos miesto policijos nuovada per tris dienas užregistravo du tūkstančius telefono skambučių iš viso pasaulio laikraščių.

Po keturiasdešimt aštuonių valandų į Missisipės valstiją atvyko daktaras J. Alenas Hainekas bei hipnozės specialistas iš Kalifornijos universiteto Berklio (Berkeley) mieste daktaras Džeimsas Hardens (James Harder) ir iš karto ėmė tirti šį įvykį. Daktaras J. Alenas Hainekas tuo metu jau buvo „nesupančiotas” JAV vyriausybės ir dirbo su savo moksline NSO tyrinėtojų grupe (NSO mokslinių tyrinėjimų centras — dabar jis vadinamas Haineko vardu). Hardens ilgai įtikinėjo Hiksoną, kol pagaliau šis leidosi užhipnotizuojamas. Parkeris tam buvo „per daug išsekęs”. Istorija buvo atkurta, bet Hiksoną apėmė tokia baisi baimė, kad seansą reikėjo skubiai nutraukti, nes iškilo grėsmė sveikatai.

Harderis įrodinėjo, kad tai patvirtina įvykį buvus tikrą, ir pridūrė, kad „hipnozės būsenoje praktiškai neįmanoma apsimetinėti labai išsigandusiu”. Hainekas sakė: „Man nekyla net klausimas, kad šie žmonės iš tikrųjų patyrė kažką tikro ir labai baisaus”. Tačiau jis nebuvo pasirengęs atsakyti, kiek tai buvo realu.

Po dviejų savaičių Čarlzas Hiksonas Pendeltono seklių agentūroje, Niū Orleano mieste, buvo tiriamas poligrafu (melo detektoriumi). Tada tai buvo paskutinė mada, vėliau jais beveik niekas nebesidomėjo, nes paaiškėjo, kad jie labai nepatikimi. Įsigudrinus galima puikiausiai meluoti, o jie užrašinėja tik tai, kuo tiriamasis tiki, net jeigu tai ir nėra tiesa. Jeigu kas nors nuoširdžiai tiki, kad anksčiau jis buvo Napoleonas, melo detektorius gali tai patvirtinti, bet praktiškai negali nieko įrodyti.

Bandymui su Hiksonu vadovavo apsišaukėlis skeptikas Skotas Glazgou (Scott Glasgow). Pajutęs, kad yra kaltinamas apsimetinėjmu, dėl savo reputacijos labai stengėsi tai paneigti. Galų gale jis galėjo pasakyti tik tiek: „Šis žmogus sako tiesą”. Tačiau kai kurie skeptikai mano, kad jis nebuvo pakankamai patyręs vykdyti šį bandymą, ir atkreipia dėmesį, kad po dvejų metų advokato patarimu Hiksonas atsisakė tinkamai atliekamo bandymo policijos nuovadoje.

Kalvinas Parkeris nevažiavo į Niū Orleaną ir nebuvo tiriamas poligrafu. Tuo metu jis gulėjo ligoninėje ir gydėsi stiprų nervų sukrėtimą, kurį esą sukėlęs susitikimas su ateiviais, koks jis bebūtų buvęs — tikras ar prasimanytas.

Šis įvykis išryškino kai kurias problemas, iškilusias tiriant susitikimus su ateiviais. Nors daugelis žmonių sakėsi tikį Hiksonu ir Parkeriu, nes aišku, kiek daug baimės šie du vyrai patyrė, be to, jie buvo tiriami melo detektoriumi, bet vis tiek tai buvo tik jų papasakota istorija. Ji nebuvo pagrįsta jokiais įrodymais. Dėl to kai kurie ufologai, pavyzdžiui, Džonas Kyląs (John Keel) — vienas iš pirmųjų atmetęs nežemiškų būtybių apsilankymo galimybę, — tvirtino, kad abu žvejai patyrė ryškią haliucinaciją, kuri jiems atrodė reali, nors iš tikrųjų taip nebuvo.

Kiti skeptikai, kaip antai Filipas Klasas, nebuvo tokie atlaidūs. Klasas klausė, kodėl niekas daugiau toje tankiai apgyventoje vietovėje nematė nusileidžiančio NSO ir būtybių. Šis klausimas daugeliui kirba iki šiol.