Reptoidai eina!

Ne visi Dinozaurai buvo buki. Dinozaurų viešpatavimo epocha prasidėjo maždaug prieš 240 milijonų metų ir truko apie 175 milijonus metų. Maždaug 20-30 milijonų metų prieš dinozaurus atsiradę nykštukiniai žinduoliai savo ekologinę nišą galėjo rasti tik medžių šakose arba urvuose medžių šaknyse. Visa kita priklausė reptilijoms. Jūrose plaukiojo dinozaurai su pelekais, sausumoje, tarp pelkių ir miškų, vaikščiojo dvikojai ir keturkojai ropliai, kurių ilgis buvo nuo kelių dešimčių centimetrų iki 30 metrų ar dar daugiau, ore sklandė pterodaktiliai ir kiti sparnuotieji šaltakraujai monstrai, kurie ne giedojo, kaip paukščiai, o gąsdinančiai šnypštė ir kvaksėjo. Ypatingu protu šie padarai nepasižymėjo. Milžiniško 30 m ilgio ir 20 tonų sveriančio diplodoko galvos smegenys buvo tokio paties dydžio, kaip kačiuko. Beje, šis trūkumas jiems netrukdė ištisas dienas lepintis šiltose pelkėse ir nuolat kramtyti, kramtyti ir kramtyti, siekiant aprūpinti maisto medžiagomis savo didžiulį kūną.

Iškastiniai ropliai turi dar vieną įdomią savybę. Ties kryžkauliu jie turėjo dar vieną išsivysčiusį nervų centrą, kuris kartais būdavo daug kartų didesnis už galvoje esančius smegenis. Pavyzdžiui, turinčio didelius dyglius stegozauro galvos smegenys svėrė 70 g, o kryžkau­lio - 1400 g. Tradiciškai mokslininkai mano, kad galinis nervų mazgas buvo atsakingas už judėjimo funkcijas arba paprasčiausiai retransliavo nervų impul­sus iš galvos smegenų į kojas ir uodegą.

Tačiau ne visi dinozaurai buvo bukapročiai. Paleontologai tai suprato, tirdami stenonichozauro, dar žinomo troodontu, liekanas. Roplio ūgis buvo apie 1,5 m, o ilgis - iki 2 m. Troodontas Žemėje gyveno daugiau nei prieš 100 milijonų metų, savo išvaizda panašus į velosiraptorių, kuris tapo žinomas filmo „Juros periodo parkas“ dėka. Stenonichozauras irgi vaikščiojo ant galinių kojų ir turėjo gana judrias priekines galūnes su gerai išsivysčiusiu „griebiančiuoju" pirštu. Sis nepaprastas dinozauras savo į rankas panašias priekines galūnes galėjo susidėti ant nugaros, panašiai kaip paukščiai susideda sparnus. Ant letenų buvo išlenkti, kaip pjautuvas, nagai, kurie galėjo būti įtraukiami arba judėti aukštyn ir žemyn. Troodontas savo nagais galėjo paimti akmenį ir jį numesti. Roplys miegojo kaip paukštis - galva paslėpta tarp priepečio ir kūno, be to, ilga uodega apsivydavo aplink kūną, taip padėdamas išsaugoti reikiamą temperatūrą miego metu.
Tačiau svarbiausias dalykas - išsivystę stenonichozauro galvos smegenys. Į jo įspūdingo dydžio kaukolę galėtų tilpti šimpanzės ar žmogaus protėvių smegenys. Sis roplys, kaip ir žmogus, turėjo nepaprastai išvystytas smegenėles ir pailgąsias smegenis. Jie galėjo suprasti, mąstyti ir kurti grupinės medžioklės strategiją. Didelės stereoskopinės, šiek tiek į priekį išsikišusios akys rodo, kad tai buvo naktinis gyvūnas, puikiai galintis orientuotis erdvėje. Troodontas tinkamu laiku pastebėdavo, kas vyksta priekyje, šalia ar net užpakalyje jo.

Deilo Raselo Reptoidas

Beveik humanoidinė stenonichozauro išvaizda padarė didelį įspūdį kanadiečių paleontologui Deilui Raselui - gana garsiam mokslininkui, daug pasiekusio ne tik paleontologijoje, bet ir geologijoje. Raselas buvo tarp pirmųjų mokslininkų, kurie iškėlė nežemiškosios dinozaurų išmirimo kreidos periodo pabaigoje priežasties hipotezę: supernovos sprogimas, kometos ar asteroido kritimas. Naudodamasis dėsningumais, kuriuos mokslas nustatė, tirdamas į žmones panašių beždžionių evoliuciją į Homo sapiens, kanadietis nustatė, kaip galėtų atrodyti protingas sutvėrimas, jeigu tokią evoliuciją būtų patyręs troodontas. Gavosi padaras, kurį kolegos paleontologai pavadino dinozauroidu arbe reptoidu. Skulptorius Ronas Segjunas, pasinaudodamas paleontologo eskizais, iš stiklo plastiko pagamino hipotetinio troodonto palikuonio figūrą, kuri buvo pastatyta Kanados Gamtos muziejuje Otavoje. Einant metams tokios ir panašios figūros, kuriose dažniausiai vaizduojami grėsmingos išvaizdos reptoidai, atsirado daugelyje pasaulio miestų ir tapo produktu, kurį aktyviai eksploatuoja pasilinksminimų industrija.

Žymiausieji pasaulio paleontologai pareiškė, kad šį kartą Deilas Raselas buvo per daug drąsus su tokiais savo spėjimais. Tačiau ši rekonstrukcija labai patiko ufologams ir įvairiausios pakraipos tyrėjams-entuziastams. Atkreipę dėmesį į tai, kad troodontas turėjo išvystytus ne tik galvos smegenis, bet ir didiesiems dinozaurams būdingus kryžkaulio smegenis, kai kurie jų padarė išvadą, kad smegenų pasidalijimo dėka kai kurios protingos reptilijos galėjo turėti išsivysčiusią intuiciją. Reptoidai galėjo jausti harmoniją ar net turėti religingumo jausmą. Tačiau ypač ufologų broliją nudžiugino Deilo Raselo reptoidų panašumas su vienais numanomais ateiviais iš kosmoso.

Lizardoidų pakalikai

Reikia pažymėti, kad į gyvates ir reptilijas panašios būtybės dar tolimais laikais tapo mitų veikėjais, o vėliau persikėlė į kino teatrų ir televizorių ekranus. Kaip „išminties gyvate' buvo garbinami majų dievas Kukumacas ir actekų dievas Ketcalkoatlis. Hopi genties indėnai pasakoja apie brolius- gyvates „šečius“, kurie gyvena po žemėmis. Indijoje legendos pasakoja apie „na-gachus“ - po žemėmis gyvenančius į reptilijas panašius padarus. Pagal kai kurias versijas jie kažkada gyveno žemyne Ramiajame vandenyne, kuris vėliau nuskendo. Kekropą - legendinį pirmąjį Atėnų valdovą - senovės graikai vaizdavo pusiau vyru, pusiau gyvate. Viduramžiais Vakarų Europos tapyboje biblinis žaltys-gundytojas dažnai buvo vaizduojamas kaip moteris, panaši į reptiliją, su gyvatės ar driežo uodega.
Šiuolaikinėje fantastikos literatūroje protingos reptilijos gana paplitusios.

Dažniausiai jos vaizduojamos kaip kažkokios pradinės, paslaptingos ir galingos rasės, kuri buvo dinozaurų protėviais, atstovais ar ateiviais iš kitų planetų. 1929-ais metais Robertas Hovardas parašė fantastinį apsakymą apie žmones-gyvates. Dar anksčiau Lavkraftas sukūrė senovinio miesto Arabijos dykumoje istoriją. Kažkada šį miestą ant jūros kranto pastatė reptoidai, tačiau vėliau vanduo atsitraukė, jis atsidūrė dykumoje - užneštas smėliu, tačiau neapleistas.
Filmų kūrėjai irgi negalėjo apsieiti be reptoidų. Vieni pirmųjų buvo hornai iš amerikiečių fantastinio serialo „Žvaigždžių kelias“ - lėti, tačiau labai stiprūs ir klastingi sutvėrimai iš kitos planetos. Jie mielai ėdė kitų rasių atstovus, tame tarpe ir žmonės, tuo pačiu metu labai piktinosi, kad šie atsišaudė lazeriniais ginklais.

Tačiau pats įdomumas prasidėjo, baigiantis praėjusio amžiaus 9-am dešimtmečiui, kai reptilijų tema susidomėjo ir įvairaus plauko konspirologai. Pavyzdžiui, Džonas Rodsas teigė, kad dinozaurai neišmirė, o evoliucionavo į driežų-vilkolakių rasę, kuri slapta gyvena tarp žmonių ir kontroliuoja pasaulinę vyriausybę per bendruomenę, panašią į iliuminatus. Deividas Aikas buvo dar ryžtingesnis ir narsiai nutraukė šydą nuo Džordžo Bušo-jaunesniojo, Bilo Klintono, jo žmonos Hilari bei visos Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos. Visi jie - užsimaskavusios dvimetrinės reptilijos-vampyrai, kurie į mūsų Žemę atskrido iš Drakono žvaigždžių sistemos. Panaršius po kai kuriuos interneto portalus, galima sužinoti, kad buvę JAV politikos veikėjai - gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas, generalinis prokuroras Džonas Eškroftas, valstybės sekretorius Kolinas Pauelas bei sveikatos apsaugos ir socialinių tarnybų ministras Tomis Tompsonas - yra didelės svarbos reptilijos. Finansų ministras Polas 0‘Nilas - paprastas reptoidas, o prezidentas Bušas ir jo ištikima šalininkė - nacionalinio saugumo patarėja Kondoleza Rais - kitos rūšies reptoidai. Absurdas pasiekė tokį lygį, kad narsūs amerikiečių kariai, tradiciškai vadinami „dži-ai“ (angliškai - GI), juokais buvo pradėti save vadinti „lizardoidų pakalikais". Štai toks nekaltas amerikietiškas humoras.