Atsitikimas su Valtonu, po to pasirodžiusi knyga ir Spilbergo filmas, perdėtas spaudos dėmesys ir NSO skirta rašliava padarė savo — pranešimų apie pagrobimus itin padaugėjo. Paprasti pasakojimai apie kažkieno kažkur regėtus ateivius išnyko, ir pagrobimai pasidarė nor­malus reiškinys. Britanija išgyveno humanoidų metus 1976-aisiais, o kitose pa­saulio šalyse tokie įvykiai prasidėdavo laipsniškai, kai iki tų šalių atsirišdavo susitikimų su ateiviais banga. Tų pranešimų panašumas buvo stulbinantis, nors, kaip pamatysite vėliau, būta tarp jų ir svar­bių skirtumų.

Daugybei žmonių susidomėjus keletu susitikimų su ateiviais, įvyku­sių per dešimtmetį iki 1975 metų, atsirado problema — turėjo neiš­vengiamai prisiveisti apgavikų, pajutusių progą praturtėti.

Baigiantis septintam dešimtmečiui atėjo šioks toki atokvėpis. 1969 ir 1970 metais, po skrydžių į Mėnulį, šis burbulas sprogo, ir NSO jau nebebuvo fantastinės svajonės kaip anksčiau.

Rimtų, patikimų liudininkų tvirtinimai regėjus ateivius turėjo nema­žą poveikį. Staiga tyrinėtojai ėmė .kreipti dėmesį į šiuos pranešimus. Ypač visi susidomėjo Hilų istorija ir prielaidomis, k'ad jų atmintis buvo slopinama, idant nieks nesužinotų apie nepaprastą susitikimą. Buvo imta atidžiau nagrinėti net smulkmenas, nes jos galėjo padėti atskleisti užslaptintas gelmes.

Iki 1964-ųjų NSO populiarumas sumažėjo. Žmonėms jau ėmė įky­rėti nesibaigianti pranešimų apie susitikimus srovė ir iš anksto nu­manomi oficialūs paneigimai. Vis mažiau buvo aprašoma regėtų ne­paaiškinamų reiškinių, spauda jais beveik nesidomėjo, o daugelis žmonių daug paprastesne to žodžio prasme susidomėjo kosmosu, nes Sovietų Sąjunga ir JAV varžėsi, kas pirmieji nuskris už Žemės orbitos ir nutupdys Mėnulyje žmonių valdomą aparatą.

Praėjus ketveriems metams po Vilui Boasui nutikusio įvykio (beje, žinomo tik keliems Pietų Amerikos ufologams), už keleto tūkstančių mylių, prie Kanados ir JAV sienos, įvyko kitas atsitikimas, sukėlęs įvairiausių spėlionių. Buvo 1961 metų rugsėjo 19 dienos naktis. Po atostogų pietinėje Kanadoje namo į Niū Hampšyrą (New Hampshire) važiavo sutuok­tinių pora: keturiasdešimt vienerių metų Betė Hil (Betty Hill), dir­banti vaikų rūpybos skyriuje, ir trisdešimt devynerių metų pašto tar­nautojas Barnis (Barney), kilęs iš Etiopijos. Kelias buvo tolimas. Važiuoti jiems teko pro Baltuosius kalnus. Tada tai buvo retai apgy­ventas kraštas, o automobilių tuo keliu pravažiuodavo vos vienas kitas.

NSO tyrinėtojai stengėsi susitarti, kaip turėtų būti vertinamos isto­rijos apie mažas agresyvias būtybes, aiškiai nenorinčias, kad kas nors joms trukdytų ir kištųsi į jų reikalus. Kaip tokius pranešimus suderinti su kitų kontaktuotojų pasakojimais apie aukštesnius, švie­sesnius ir panašesnius į žmones „kosmoso brolius"?

Jungtinių Valstijų žvalgyba ėmėsi atitinkamos taktikos, kontaktuoto­jų motyvai buvo ginčytini, o NSO tyrinėtojų abejingumas jų pasako­jimams įtartinas, bet vis tiek ateivių buvo neįmanoma užmiršti. Nuo 1954 metų apie ateivius imta kurti kino filmus. Prigalvota visokių nebūtų istorijų, pavyzdžiui, apie įvairiausias pabaisas, nusi­leidžiančias į Žemę stilizuotomis skraidančiomis lėkštėmis ir {len­dančiomis į žmonių kūnus, gleivėtas, panašias į želė ir apskritai tokias šlykščias ir blogas, kiek tik įmanoma įsivaizduoti. Šie popu­liarūs kino filmai buvo visiška priešybė kontaktuotojų filosofijai, pagal kurią kosmoso broliai yra draugiški, panašūs į mus ir visuo­met domisi mūsų reikalais. Antra vertus, ir šiuos milijonai šviesme­čių skyrė nuo tų tikrų „realiųjų", su kuriais kontaktų nuo to laiko pamažu daugėjo.

Baigiantis penktajam dešimtmečiui ir prasidėjus šeštajam, įvyko dar keletas susitikimų su ateiviais, bet daugelis NSO tyrinėtojų atmetė juos kaip per daug fantastiškus. Laikraščiuose pasirodydavo žinučių apie tokius įvykius, iš pranešimų apie skraidančias lėkštes gimė po­puliarios knygos. Turbūt pasakojimų apie „NSO pilotus" buvo per daug, kad būtų galima patikėti, jog tai iš tikrųjų vyksta.

1947 metų birželio mėnesį buvo pirmą kartą pavartotas terminas „skraidanti lėkštė". Atsitiko tai po to, kai Jungtinių Amerikos Vals­tijų šiaurės vakaruose pasirodė keistos šviesos. Jau po kelių savaičių įvyko pirmieji trečio lygio kontaktai — taip buvo pavadinti susitiki­mai su ateiviais.