Kontaktų su ateiviais istorija: 1957-ieji. Artimiausio lygio susitikimai

NSO tyrinėtojai stengėsi susitarti, kaip turėtų būti vertinamos isto­rijos apie mažas agresyvias būtybes, aiškiai nenorinčias, kad kas nors joms trukdytų ir kištųsi į jų reikalus. Kaip tokius pranešimus suderinti su kitų kontaktuotojų pasakojimais apie aukštesnius, švie­sesnius ir panašesnius į žmones „kosmoso brolius"?

Kaip grybai po lietaus dygstančioms privačioms NSO tyrinėtojų grupėms buvo gana sunku ką nors išsiaiškinti dėl naujos JAV Gin­kluotųjų oro pajėgų politikos (kurios laikėsi ir CŽV, nors ufologai tada šito

nežinojo). Šios politikos tikslas buvo visokiais būdais įtikinti žmones, kad NSO yra ne kas kita, o paprasčiausi lėktuvai arba oro balionai. Nors rimti tyrinėtojai ir žinojo, kad daugeliu atvejų taip ir yra, bet jų užduotis dėl to buvo dar sunkesnė.

Dėl šios priežasties į pasakojimus apie susitikimus su NSO buvo žiūrima gana skeptiškai. Tačiau Europą užplūdusi NSO banga pavei­kė prancūzų ufologus, pavyzdžiui, vieną iš geriausių šeštojo dešimt­mečio apie NSO rašančių rašytojų Aimą Mišelį (Aime Michel) ir jauną kompiuterių specialistą bei mokslinės fantastikos rašytoją Ža­ką Vali (Jacąues Vallee), išvykusį į JAV. Jie manė, kad tarp šių įvy­kių yra keistas nuoseklumas, į kurį negalima neatsižvelgti.

Vis dėlto įprastas nenoras prašyti skaitytojų, kad jie tikrai pati­kėtų, kas jiems sakoma, buvo ta priežastis, dėl kurios NSO tyrinėto­jai duomenimis apie pačius neįprasčiausius kontaktus keletą metų dalydavosi tik su kai kuriais kitais ufologais. Jie turėjo vienintelę viltį — kad įvyks kas nors panašaus ir jie galės remtis šia fantastine istorija kaip įrodymu, kad pagaliau atsiras galimybė tikrai įrodyti, jog jie viską darė ne iš noro apgaudinėti. Taip manė daugelis skep­tikų, kai būdavo pateikiama akivaizdžių pavyzdžių.

Toks artimiausio lygio susitikimas įvyko Pietų Amerikoje, kur irgi jau buvo kontaktų, kaip ir Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Ta­čiau pranešimai apie juos buvo pasimetę tarp įvairių prasimanymų bulvarinėje spaudoje, todėl sunkiai atrandami.

Iš tikrųjų 1954 metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais, kai tik pra­sidėjo NSO antplūdis Europoje, mažieji žmogeliukai atkreipė dėme­sį į Braziliją, Argentiną ir Venesuelą. Tik čia dažnai, ypač iš pradžių, būdavo pranešama, kad jie gauruoti — unikalus Pietų Amerikos bruožas. O visais kitais atžvilgiais istorijos būdavo panašios: nuo šviesos spindulio, iššauto iš rankinio ginklo arba tiesiai iš NSO, liudininkai prarasdavo sąmonę ir būdavo ilgam paralyžiuojami, o būtybės per tą laiką spėdavo pasišalinti.

1957 metais tarp balandžio ir spalio mėnesių pasaulis rengėsi pirmo objekto (tarybinio dirbtinio palydovo) paleidimui į Žemės or­bitą. Tuo metu spaudoje, ypač Brazilijos, pasirodė keletas pranešimų apie susitikimus, įvykusius skraidančiose lėkštėse. Jie buvo tarpinė jungtis tarp keleto ankstesniųjų metų kontaktuotojų pasakojimų ir grėsmingų kontaktų. Paprastai liudininkas būdavo garbingas ben­druomenės narys (pavyzdžiui, gydytojas), jis pamatydavo nusilei­džiantį objektą ir pajusdavo raginimą įeiti vidun. O ten telepatiškai bendraudavo dažniausiai su šviesesnėmis ir švelnesnėmis būtybėmis negu tos, kurių įvaizdį buvo sukūręs mokslas apie kontaktus. Be to, dauguma šių būtybių būdavo žemesnio negu vidutinio ūgio. Liudi­ninkui jos visos perduodavo žinią, kad mūsų nuodėmingasis pasaulis eina šunkeliais, bet neketindavo organizuoti judėjimų, tokių, kokius organizuodavo kontaktuotojai, ir steigti ilgalaikių bendruomenių. Vi­sa tai buvo kažkoks keistas hibridas.

1957 metų lapkričio mėnesį žinomas Brazilijos žurnalistas Žoao Martinas (Joao Martins), jau parašęs keletą straipsnių apie NSO, gavo du laiškus iš valstiečio, gyvenančio skurdžiame kaime. Šiuose laiškuose valstietis papasakojo fantastinę istoriją. Martinas susisiekė su Rio de Žaneiro gydytoju Olavu Fontesu (Olavo Fontes), ir abu vyrai nutarė, kad šį įvykį reikia būtinai ištirti. Jis nusiuntė dvidešimt trejų metų Antonijui Vilui Boasui (Antonio Vilias Boas) pinigų ke­lionei, kad jis nuvyktų keletą šimtų mylių iš savo namų San Francis-ke do Sulyje (Sao Francisco de Soles) pas gydytoją Fontesą.

Nors tai ir gali atrodyti pokštas, bet verta paminėti, kad Boasas prarado krūvą pinigų, kuriuos galėjo uždirbti šeimos fermoje, kai išvyko į kelionę, kurios tikslas geriausiu atveju buvo jokio pelno neduodantis mokslinis tyrimas. Šis tyrimas truko keletą vasario die­nų 1958 metais. Kai viskas buvo baigta, Martinas ir Fontesas nutarė šios istorijos niekam nepasakoti, o fermeris, nors ir nepatenkintas, niekada tam neprieštaravo. Vėliau Boasui buvo pasakyta, kad šią istoriją jis gali parduoti spaudai, bet šito jie niekuomet nepadarė, nors pagunda turėjo apimti, nes šiaip jo ištekliai buvo menki. Tai vertėtų prisiminti svarstant, ar jis tikrai viską teisingai papasakojo apie šią stulbinančią istoriją.

Boasas ir jo broliai dirbo laukuose — naktimis ardavo traktoriu­mi. Prieš keletą dienų laukuose jis buvo matęs šviesą, o 1957 metų spalio 14 dieną su vyresniuoju broliu vėl ją išvydo. Šviesa buvo tokia ryški, kad žlibino akis.

Kitą naktį, iš spalio 15-os į 16-ąją, maždaug pirmą valandą, Vi­las Boasas laukuose dirbo vienas. Staiga pasirodė raudona „žvaigž­dė" ir nusileido virš traktoriaus. Išjos sklido tokia ryški šviesa, kad nustelbė traktoriaus lempas. Boasas išsigando, bet nežinojo, ką da­ryti. Traktoriaus greitis buvo per mažas pabėgti nuo šito daikto, bc to, ir dirva tokia minkšta, nelygi, kad lėkti ja juodžiausioje tamsoje būtų labai pavojinga. Boasas pamatė, kad raudonoji šviesa sklido iš prožektoriaus, esančio apvalaus objekto priekyje. Ant jo viršaus bu­vo besisukantis kupolas. Kai jis pasislinko į šalį ir pasirodė trys kojos, aiškiai ketinančios įsiremti į žemę vos už kelių jardų, ferme­ris nusprendė, kad kitos išeities nebėra — užvedė variklį ir lėtai truktelėjo atgal. Nuvažiavo tik keletą jardų, variklis ir šviesos vienu metu užgeso. Kad ir kaip stengėsi, įjungti jų nebegalėjo.

Atidaręs traktoriaus dureles, Boasas nušoko ant drėgnos žemės, bet nespėjo žengti net kelių žingsnių, kai buvo sučiuptas panašios į žmogų maždaug penkių pėdų aukščio būtybės. Instinktyviai stumte­lėjo, ir ji nugriuvo ant žemės. Tačiau pabėgti sutrukdė trys kitos, normalesnio ūgio būtybės: sučiupo valstietį ir ėmė tempti trakto­riaus link, smalsiai sužiurdamos, kai tempiamasis imdavo rėkti ir bartis. Jos buvo apsirengusios ištisiniais kombinezonais, o ant galvų užsidėjusios didelius šalmus, pro kuriuos matėsi akys.

Prie NSO jos išlankstė metalines kopėčias ir nusivedė valstietį į mažą kvadratinį kambarį. Fermeris pastebėjo, kad viduje buvo švie­su kaip dieną, o užsidariusios durys taip susiliejo su siena, kad ne­galėjai pasakyti, kur jos yra. Pro vienerias taip pat išnykstančias duris jis buvo nuvestas į kitą pusiau apskritą kambarį, kuriame sto­vėjo tik kelios kėdės be atlošų ir stalas ar gultas, padarytas iš balto spindinčio metalo ir įtvirtintas į grindis kolona ar ramsčiu. Būtybės kalbėjosi vienskiemeniais viauktelėjimais, dvi iš jų laikė Boasą. Pas­kui atėjo daugiau būtybių ir nurengė fermerį nuogai. Jam pasirodė, kad kambaryje buvo šalta it šaldytuve.

Tada būtybės apliejo visą Vilo kūną šaltu skysčiu, panašiu į želė. Jis greitai išgaravo arba susigėrė į odą. Po to žmogų jėga nuvedė į kitą kambarį, kuriame stovėjo keista „lova", o ant sienų buvo pri­tvirtintos kvadratinės lempos. Lovos viduryje kūpsojo didokas gūb­rys, todėl buvo nepatogu nei gulėti, nei sėdėti. Dvi būtybės į sifoną panašiais vamzdeliais paėmė jo kraujo mėginį. Tuo metu skausmo nejautė, bet vėliau odą truputį perštėjo. Po šios procedūros buvo paliktas vienas, kaip jam pasirodė, pusvalandžiui.

Paskui Boasas užuodė bjaurų kvapą. Atrodė, tarsi dujos skverb-tųsi į kambarį pro sienas. Nubėgo į kampą, pasidarė labai bloga, bet paskui ėmė jaustis geriau ir smarkiai išvargęs nuėjo atsisėsti ant lovos.

Praėjo daug laiko. Jis išgirdo žingsnius ir atsigręžė. Išvydo tai, ko nesitikėjo. Tai buvo moteris, visais atžvilgiais panaši į žmogų, tik jos veidas buvo kažkoks kampuotas, o ūgis — keturios su puse ar penkios pėdos. Jos akys buvo panašios į katės, bet gražios, o plaukai ilgi ir balti. Tačiau kitose kūno vietose (pavyzdžiui, pažastyse) jie buvo kraujo raudonumo spalvos, minkšti ir banguoti.

Vilas Boasas droviai pasakė, kad negali paaiškinti, kodėl buvo lytiškai sujaudintas. Noriai leidosi suviliojamas, bet moteris jo nė karto nepabučiavo (tik keliskart grybštelėjo burna ir ištarė garsus, panašius į lojimą!). Po sueities ji greitai atsitraukė, tarsi būtų paten­kinta, kad tai pagaliau baigėsi. Beveik su gailesčiu pažvelgė į persi­gandusi žmogų. Nusišypsojo, pasiglostė pilvą, ištiesė ranką į jį, po to į viršų. Boasas suprato šį mostą kaip perspėjimą, kad grįžusi pasiims jį su savimi, bet greičiausiai ji norėjo pasakyti: „viso šito tikslas yra turėti nuo tavęs vaikų ten, kosmose".

Moteris išėjo ir daugiau jis jos neregėjo. Tuo metu Vilas Boasas buvo nuvestas į pirmą kambarį, kur stovėjo stalas ir sukamosios kėdės. Čia jis kurį laiką buvo paliktas, kol uniformuoti vyrai apie kažką kalbėjosi. Vienu momentu norėjo pasiimti iš kambario daiktą, panašų į laikrodį, bet jį piktai sudraudė. Paskui jis buvo pervestas per laivą iki paties kupolo, kurio kraštai juosė laivo išorę. Pagaliau būtybė, atliekanti lyg ir gido pareigas, mostu parodė nulipti metali­nėmis kopėčiomis ir eiti tolyn.

Netrukus kupolas ėmė suktis vis greičiau ir greičiau. Pasigirdo toks garsas, lyg būtų išleidžiamas oras, ir objektas pakilo aukštyn. Jis žėrėjo labai ryškiai ir lyg kulka šovė skersai dangų. Fermeris pamatė, kad jo traktorius vis dar neužsiveda, o grįžęs namo sužino­jo, kad nuo to laiko, kai pateko į Objekto vidų, praėjo keturios valan­dos.

Po to dvi savaites Vilą Boasą kamavo silpnumas, nuovargis ir šleikštulys, dar prisidėjo naktiniai košmarai, nemiga ir net be jokios akivaizdžios priežasties ant kūno atsiradę keli maži kraujuojantys sužalojimai bei mėlynės. Gydytojas Fontesas sakė, kad tai buvo pa­našu į silpną radiacinę ligą.

Tačiau jie nutarė neskelbti savo išvadų, tik pridūrė nustatę, kad fermeris, nors ir ne aukštesnio kaip pradinio išsilavinimo, yra pro­tingas ir vaizduotės lakumu nepasižymi. Apie lytinį suartėjimą jfs kalbėjo tuo visai nesimėgaudamas ir be jokių detalių. Prašnekus apie tai, netgi labai sutrikdavo ir susigėsdavo, kad leidosi taip lengvai suviliojamas.

Po penkerių metų, 1962-aisiais, ši detaliai aprašyta istorija buvo nusiųsta į Britanijos periodinį žurnalą „Flying Saucer Review", bet ten jos neišvertė ir nepateikė angliškai kalbančiai visuomenei iki pat 1964 metų pabaigos. Brazilijoje ji buvo išspausdinta dar vėliau.

Tuo metu visai kitoje vietoje atsitiko tai, kas visiškai pakeitė šios neįtikėtinos istorijos reikšmę.