Kontaktų su ateiviais istorija: 1980-ieji. Švietimo programa

Atsitikimas su Valtonu, po to pasirodžiusi knyga ir Spilbergo filmas, perdėtas spaudos dėmesys ir NSO skirta rašliava padarė savo — pranešimų apie pagrobimus itin padaugėjo. Paprasti pasakojimai apie kažkieno kažkur regėtus ateivius išnyko, ir pagrobimai pasidarė nor­malus reiškinys.

Britanija išgyveno humanoidų metus 1976-aisiais, o kitose pa­saulio šalyse tokie įvykiai prasidėdavo laipsniškai, kai iki tų šalių atsirišdavo susitikimų su ateiviais banga. Tų pranešimų panašumas buvo stulbinantis, nors, kaip pamatysite vėliau, būta tarp jų ir svar­bių skirtumų.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Niujorko menininkas Budas Hopkinsas (Budd Hopkins) kartu su psichiatrais ėmė nagrinėti kele­tą seniai užmirštų įvykių ir nustatė, kad taikant hipnozę galima ap­tikti

užslėptus pagrobimus, slypinčius kitaip netirtuose dešimtmečių senumo pranešimuose niekam net neįtariant. Jo knyga „Dingęs lai­kas" („Missing Time") iš pradžių nepadarė didelio įspūdžio, bet jo pranešimams pradėjus pildytis buvo pakartotinai leidžiama masi­niais tiražais.

Hopkinsas manė, kad prisiminimai apie pagrobimus dažnai nu­slopinami. Kartais tai savaime atsitinka patiems liudininkams, kar­tais taip tyčia padaro ateiviai. Jis nustatė reiškinį, kurį pavadino „ekranine atmintimi". Jo manymu, tikri prisiminimai gali būti taip pakeisti, kad liudininkas niekada net neįtars susitikęs su ateiviais. Tik labai atidžiai tokį žmogų išklausinėjus gali paaiškėti, kad kažkas tada buvo ne taip.

Pavyzdžiui, liudininkas gali prisiminti regėjęs NSO, kuris staiga išnyko, bet po to atmintyje atgyja tik keisti vaizdai — aplink jo automobilį atsirado daugybė triušių. Šie prisiminimai tikriausiai reiš­kia ką nors kita, pavyzdžiui, kad liudininkas labai bijo važiuoti tam tikrą kelio ruožą ir dėl to ateityje turės sukarti daugybę mylių apy­lanka. Hopkinsas mano, jog tie vaizduotės sukurti triušiai yra ekra­nas, užgožiantis daug sunkesnius prisiminimus. Tik per hipnozės seansą galima padėti liudininkui ištraukti juos iš pasąmonės.

Žinoma, skeptikai netrukus ėmė tvirtinti, kad dažnai tokiais įro­dymais buvo manipuliuojama — išpešami tik atskiri epizodai ir efek­tingai kuriamos istorijos apie pagrobimus. Viskas priklauso nuo to, ar jūs atgaivinate užslėptus prisiminimus, ar skatinate fantaziją. Šito mes dar kol kas nežinome.

Turėjo praeiti keletas metų, kol ufologai pagaliau suvokė, kokia tai svarbi problema. Dešimtys pagrobimų atrodė lyg stebuklai paly­ginti su kitais visai „žemiškais" įvykiais. Be to, jie buvo per daug ' dramatiški, kad daugelis galėtų juos palikti netirtus. Nekantresni ufo­logai tiesiog apdujo gavę naują žaislą ir puolė lyginti (o kai kas nuogąstauja, kad kurti) įrodymus.

Aišku, tie ufologai (daugelis jų buvo iš JAV), kurie kiekvieną pranešimą vertino kaip visiškai tikrą, net neabejojo, kad prasidėjo nauja, dramatiška NSO aktyvumo fazė. Ateiviai pradėjo visur grobti žmones, ir vienintelis svarbus dalykas buvo perprasti, ką „jie" žada daryti toliau. Tai sustiprino vyriausybės ketinimą tokių įvykių negar­sinti, nes plačiai pasklido nuomonė, esą tiesiog neįtikėtina, kad toks „slaptas įsiveržimas" galėtų vykti JAV valdžiai nežinant. Pagaliau buvo taip nusisamprotauta, kad kai kas priėjo prie išvados, jog ga­lingiausios pasaulio valstybės ir ateiviai sudarė slaptą suokalbį.

1980 metų gruodžio mėnesį turėjau garbės būti Lordų ir Ben­druomenių rūmų pakviesta į Vestminsterį trumpam pokalbiui su po­litikais. Per šiuos debatus, kuriuose dalyvavo aukšto rango veikėjai, vienas svarbus asmuo man papasakojo apie „švietimo programą", kuri, kaip jis jautė, jau įgyvendinama. Vėliau sužinojau, kad ši idėja buvo mestelėta keletui kitų ufologų. Kalbėta apie tai, kad visuomenė pamažu pratinama manyti, jog kontaktai su ateiviais tikrai egzis­tuoja.

Ši nuomonė formuojama pamažu, vieną po kito pateikiant rūpes­tingai atrinktus svarbius įvykius. Apie juos leidžiama daug pasakoti, bet neatskleidžiant visų įrodymų. Galbūt valdžia šitaip šalina kliūtis, ketindama skirti daug pinigų spaudai ir kino studijoms, kad jos įkū­nytų svajones apie NSO ekrane. Apskritai tokių įrodymų turėtų dau­gėti, o jų reikšmė didėti, daugelis žmonių pagaliau patikės, kad ge­ranoriškai nusiteikę ateiviai jau čia ir kad tai nebeišvengiama. O kai bus oficialiai apie tai pranešta, visi jau bus tam pasirengę ir masinės panikos nekils. Atvirai galiu pasakyti, kad man tai pasirodė absur­diška.

Tuo metu, kaip irgi buvo nurodyta, įvairių šalių vyriausybės tu­rėjo pakankamai rimtų priežasčių teisybę nutylėti. Niekas nenorėjo pripažinti fenomeno, kurio negali kontroliuoti, o Vakarų šalys varžė­si tarpusavyje, mėgindamos nukopijuoti NSO technologiją ir išsiaiš­kinti, kaip ji veikia. Dėl to buvo pravartu palaikyti visuomenės nuo­monę, esą NSO apskritai nėra. Tai tiesiog smaugė privačius tyrėjus ir garantavo, kad vieninteliai atliekami tyrimai bus atidžiai prižiūri­mi slaptųjų tarnybų.

Praėjus vos dviem savaitėms po to, kai Britanijos vyriausybės koridoriuose išgirdau keistą koncepciją, įvyko dar vienas kontaktas su ateiviais. Daugelis iki šiol mano, kad jis buvo pats reikšmingiau­sias iš visų kada nors įvykusių šalyje. Po jo kai kurios koncepcijos dar labiau sugriežtėjo, o tai, kad jis nukrito man „tiesiai į rankas", paskatino gana egotistiškai stebėtis, ar nebuvo jis kokiu nors būdu surežisuotas specialiai man. Abejoju tuo, bet galbūt buvau dalimi kažkokio didžiojo plano, į kurį taip pat buvo įtraukti daugelis kitų.

Tas įvykis be galo painus, todėl aš parašiau dvi knygas, kuriose papasakojau apie mūsų tyrinėjimus, trukusius keletą metų, kai mes stengėmės tiksliai išsiaiškinti, kas įvyko. Mano knygoje „Nusileidę iš dangaus" („From Out of the Blue". — Berklis, 1993) pateikti naujausi vertinimai.

Tai įvyko Rendlešamo (Rendlesham) miške, didžiuliame Safolko grafystės pušyne į rytus nuo Ipsvičo (Ipsvvich). Ten įsikūrusios dvi NATO bazės — Bentvoterso (Bentvvaters) ir Vudbridžo (Wood-bridge) Karališkojo oro laivyno daliniuose. Abi bazes Britanijos vy­riausybė buvo išnuomojusi Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir abie­jose dirbo beveik vien tik amerikiečiai kariškiai.

Taigi 1980 metais gilią naktį iš gruodžio 25 į 26 dieną dangų perskrodė akinanti šviesa, kurią matė keletas kaimiečių. Netoli Nonvičo (Nonvich) esančios britų bazės radarai užfiksavo objektą, kuris „nusileido" palei Vudbridžą. Patruliuojantys saugumo tarnybos po­licininkai maždaug tuo metu pamatė kažką krintant iš dangaus ir nuėjo pėsčiomis į mišką patikrinti, kas tai yra. Ant žemės jie išvydo kūginės formos objektą. Įvyko artimas susitikimas. Paskui objektas nuskriejo.

Išaušus ant žemės buvo aptikta įspaudų. Atrodė, kad juos turėjo palikti trikojė atrama, kurią policininkai matė po NSO. Medžių ša­kos buvo nulenktos ir nuo pat viršūnių žiojėjo didžiulė skylė, tarsi kažkas sunkus būtų šlumštelėjęs iš dangaus. Buvo pradėta kažkas panašaus į neoficialų tyrimą. Keletas vyresniųjų policininkų kitą nak­tį vėl matė šviesas. Jų pašnekesiai įvykio vietoje buvo įrašinėjami į magnetofoną. Pasirodžius NSO, fermose pradėjo nerimauti gyvuliai, o dėdės Semo vyrukai naršė miškus, ieškodami paslaptingo objekto. Šviesos spinduliai, sako, skverbėsi pro medžius ir sunkvežimį, tarsi . šie būtų permatomi. Nieko stebėtino, kad JAV lakūnai buvo labai susirūpinę, o jų balsuose aiškiai girdėjosi įtampa, kai jie pranešinė­davo, pavyzdžiui, štai ką: „Dabar mes stebime tai, kas atrodo lyg spindulys, kuris... ak... leidžiasi žemėn... Tai neįtikėtina!"

Pateikti įrodymai, tokie kaip šis įrašas, daugybės liudininkų pa­rodymai ir oficialūs dokumentai, išgauti Amerikos Informacijos lais­vės akto dėka po daugybės metų, per kuriuos Britanijos vyriausybė viską neigė, — visa tai rodo, jog šis įvykis iš tikrųjų labai svarbus. Tačiau dar labiau stebina tai, kad du liudininkai sakosi matę atei­vius — mažus, didžiagalvius, plačiaakius, tikrą dabartinį standartinį „amerikietišką" tipą, — pakibusius po skriejančiu objektu ir apšvies­tus. Kiti liudininkai sako, kad atrodė taip, lyg vyriausybės atstovų šis atsitikimas būtų nenustebinęs, netgi galėjai pamanyti, kad viršū­nės tikėjosi šio įvykio. Vienas žmogus papasakojo, kad eilinių lakū­nų reakcija buvo labai įdomi. Yra netgi įrodyta, kad mažiausiai vie­nas lakūnas pasirodžius NSO prarado laiko nuojautą, o atsigavo kaž­kur miške apimtas ekstazės dėl to, kas įvyko. Kai kuriems ufolo­gams tai buvo tarsi užuomina, kad lakūnas galbūt buvo pagrobtas.

Visi, kurie papasakojo savo įspūdžius — pradedant patrulia­vusiais saugumo policininkais ir baigiant bazės vado pavaduotoju, pasirašiusiu oficialų raportą, — atrodo, buvo nuoširdūs, kalbėdami apie jiems nutikusį nepaprastą ir stulbinantį įvykį. Jie nežinojo, su kuo susidūrė ir išmintingai susilaikė nuo išvadų. Tačiau nuojauta, kad tai buvo keletą valandų trukęs teatralizuotas šou su ateiviais, kelia įtarimą, kad šis įvykis buvo netikras.

Sunku suprasti ir tai, kodėl taip noriai buvo pasakojami visi fak­tai. Galiu paminėti ne vieną duomenų atskleidimo atvejį.

Praėjus dviem savaitėms po šio įvykio, vienas saugumo pareigū­nas susibičiuliavo su vietine tyrinėtoja ir išdėstė jai visą istoriją, neprieštaraudamas, kad ši papasakos ją kolegoms, o po keleto savai­čių — ir man.

Dar po mėnesio apie šį įvykį sužinojau visai iš kitur. Man buvo papasakota apie tai, ką užfiksavo radaras, o keisčiausia, kad ir apie tai, jog į bazę atvyko Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų žvalgybos pareigūnai ir paėmė radaro įrašus, norėdami juos išsaugoti vėles­niems tyrimams. Teisindamiesi jie tiksliausiai papasakojo Karališ­kojo oro laivyno kariškiams ir civiliams darbuotojams apie tai, kas vyko miške. Atrodytų, šito visai nereikėjo. Kodėl taip lengvai pažei­džiamas slaptumas?

Galų gale Britanijos vyriausybės laiškai, pripažįstantys, kad tai iš tikrųjų įvyko, Britanijos ir JAV aukštų pareigūnų pareiškimai (ne­reikia nė priminti, kad jie „registruojami") ir magnetofono juosta „iš įvykio vietos", kurios egzistavimas daugiau kaip dvejus metus buvo neigiamas abiejose Atlanto pusėse, bet kuri paskui karinio viršinin­ko buvo išsiųsta be „palydovų", — visa tai pamažu didino susido­mėjimą šiuo įvykiu.

Atrodė, tarsi žmonėms, kuriems šiaipjau būtų draudžiama pasa­koti oficialias paslaptis, dabar, ne taip kaip tikėtasi, buvo leista elg­tis pagal savo norą. Kaip išvada, šis įvykis sukėlė savotišką įspūdį, nors liudininkai čia buvo niekuo dėti. Populiariausi Britanijos laik­raščiai aprašė jį pirmuosiuose puslapiuose, padabindami straipsnius didžiulėmis antraštėmis. Iš jų apie tai sužinojo visas pasaulis.

Galime tik įtarti, kad ten, Britanijos ir JAV viršūnėse, kažkas nežinant lakūnams, pulkininkams, bazių vadų pavaduotojams, va­dams ir tyrinėtojams, lipinantiems savo istorijas j vieną, galbūt ma­nipuliavo, kad įvykį sužinotų visuomenė. Kaip ten bebūtų, dauguma žmonių ją pamažu „įsisavino".

Jeigu švietimo programa yra kažkas daugiau negu paranoja arba fantazija, tuomet šis savalaikis įvykis jai labai tinka. Tačiau aš su­prantu: man buvo skirtas svarbiausias vaidmuo, kad šie duomenys plačiai pasklistų. Ar tai, ką man taip mielai išdėstė reikiamu mo­mentu, buvo tik samprotavimai, ar reikšminga informacija, ar tyčinė dezinformacija?