Kontaktų su ateiviais istorija: 1964-ieji. Įvykis, įtikinęs pasaulį

Iki 1964-ųjų NSO populiarumas sumažėjo. Žmonėms jau ėmė įky­rėti nesibaigianti pranešimų apie susitikimus srovė ir iš anksto nu­manomi oficialūs paneigimai. Vis mažiau buvo aprašoma regėtų ne­paaiškinamų reiškinių, spauda jais beveik nesidomėjo, o daugelis žmonių daug paprastesne to žodžio prasme susidomėjo kosmosu, nes Sovietų Sąjunga ir JAV varžėsi, kas pirmieji nuskris už Žemės orbitos ir nutupdys Mėnulyje žmonių valdomą aparatą.

O nutikimai, susiję su ateiviais, buvo ne svarbiausi ir tik pavie­niai. Nors tuo metu jau buvo įvykę Vilo Boaso ir Hilų pagrobimai, bet beveik niekas to nežinojo, o ufologai nebuvo skyrę jiems vietos savo darbuose. Reikia atvirai pasakyti, kad daugelis rimtų tyrinėtojų lengvai pripažindavo, kad danguje pasirodo šviesų ir disko formos objektų, bet pranešimai apie susitikimus su ateiviais likdavo „suterš­ti" kontaktuotojų pareiškimų sukelto nemalonaus „skonio".

Tačiau tada įvyko tai, kas sukėlė neregėtą susidomėjimą šiais reiškiniais. Net buvę skeptikai ėmė jais tikėti.

Štai pavyzdys. Astronomijos daktaras Dž. Alenas Hainekas sep-' tyniolika metų buvo vyriausiasis JAV vyriausybės vykdomų tyrinė­jimų mokslinis konsultantas. Dėl to jis tapo pajuokos objektu, bet lygiai tiek pat buvo užsitraukęs ufologų įniršį, nes prisidėjo prie mėginimų nuslėpti šiuos reiškinius arba tirti juos pernelyg atsargiai. Tik vėliau paaiškėjo, kiek daug tokių atvejų jis ketino palikti ne­ištirtų.

JAV karinės oro pajėgos pakvietė Haineką ištirti tą dramatišką NSO nusileidimą 1964 metais. Tačiau užuot laikęsis partijos linijos ir pamokslavęs apie paprastus sprendimus, jis ėmė viešai ir garsiai šnekėti, pavadindamas tai vienu iš reikšmingiausių įvykių per NSO istoriją. Šio laikotarpio atsiminimuose, išleistuose 1977 metais po to, kai buvo baigti visi vyriausybiniai tyrimai, jis taip rašė apie šiuos įvykius: „Nors labai troškau įprastomis priežastimis paaiškinti šį įvykį (vis dar nebuvau įsitikinęs, kad iš tikrųjų egzistuoja kontaktai su ateiviais), bet negalėjau jų rasti... Mano nuomone, tai buvo realus įvykis."

1964 metų balandžio 24 dieną 17 valandą 15 minučių trisdešimt vienerių metų patyręs policininkas Lonis Zamora (Lonnie Zamora) iš dykumų miesto Sokoro (Socorro) Niū Meksiko valstijoje vijosi greitai lekiantį automobilį. Persekiojo nuo pat miesto, bet jo dėmesį atitraukė riaumojantis garsas. Danguje prie pat horizonto Zamora išvydo oranžines ir mėlynas liepsnas. Prisiminęs, kad toje vietoje yra barakas, kuriame laikomas dinamitas, jis išsigando ir nuspren­dęs, kad svarbiau ištirti, ar ten neįvyko sprogimas, liovėsi persekioti automobilį ir pasuko į kalvotą krūmais apaugusią lygumą.

Tik iš trečio kartojam pavyko užvažiuoti ant stačios įkalnės, bet nuo ten viskas atsivėrė kaip ant delno. Policininkas išvydo mažėjan­čią liepsną, kuri, atrodo, krito į kanjoną. Riaumojantis garsas pasi­darė žemesnis ir visai nutilo. Dingo ir liepsna. Nuo šlaito viršaus Zamora pamatė į kiaušinį panašų laivą, kurį iš pradžių palaikė van­dalų apverstu automobiliu. Jo akiniai viršuje buvo su apsauginiais rėmeliais nuo saulės, bet saulė kabojo jau žemai, o iš automobilio vidaus buvo sunku nustatyti, kas tai yra.

Pavažiavęs kaip galima arčiau objekto ir trumpam stabtelėjęs, Zamora pamatė prie nupoliruoto balto metalo du „vaikus". Tai su­stiprino jo įtarimą, kad čia vandalų darbas; „Vaikai" vilkėjo ištisi­niais baltais drabužiais ir buvo šiek tiek žemesni už daugelį vyrų (arba tokio paties ūgio kaip Hilų ir Vilo matytos būtybės). Vienas „vaikas" atsigręžė į jį, tarsi būtų nustebęs, kad jiems kažkas su­trukdė.

Suvokęs, ką mato, Zamora nuvažiavo tolyn, pranešdamas per radiją bazei, kad tiria „galimybę 10—40" (nelaimingo atsitikimo kodas). Tuo metu paspaudė stabdį ir vis dar kalbėdamas išlipo. Lip­damas

išmetė mikrofoną. Pasilenkė jo pakelti, ir tą akimirką jam tiesiog smogė riaumojantis garsas, panašus į naikintuvo kauksmą. Pažvelgęs į kanjoną, pamatė besiveržiančias iš po objekto liepsnas. Objekto apačioje buvo atramos. Tai tikrai buvo ne automobilis. Ob­jektas pamažu pakilo vertikaliai, paskui pasisuko horizontaliai. Lai­ve nesimatė nei durų, nei langų, bet ant šono buvo raudonas ženklas (Vilas Boasas ir Hilai matė panašius ženklus NSO viduje).

Išgąsdintas šio riaumojimo ir bijodamas, kad netoliese esantis barakas gali bet kurią akimirką sprogti, Zamora nuropojo už auto­mobilio, šliauždamas susimušė koją, po to leidosi bėgti, žiūrėdamas, kad automobilis visąlaik būtų tarsi priedanga iš sprogimo pusės. Riaumojimas staiga nutilo, ir Zamora atsigręžė. Objektas čiūžtelėjo virš barako ir greitai, bet tyliai nuskriejo tolyn.

Policininkas nedelsdamas pranešė apie įvykį ir jau įsivaizdavo, kaip bus apdovanotas. Jo viršininkas seržantas Chavezas (Chavez) atsiliepė į pirmą pranešimą ir galėjo spėti laiku atvykti į vietą ir pamatyti objektą, jeigu tik Zamora neiškrėtė pokšto. Atvykęs rado persigandusį pavaldinį, žiūrintį į lomą, kurioje ant kanjono krašto smilko krūmai.

Chavezas su Zamora nusileido į kanjoną. Krūmai vis dar ruseno, bet karštis jau išblėso. Kanjone buvo ir keturi įspaudai. Kažkas sun­kus buvo nutūpęs ant jo dugno. Išvydęs šį įrodymą ir įvertinęs liu­dininko „svorį" visuomenėje (Zamora buvo gerbiamas asmuo vieti­nėje bažnyčios bendruomenėje), seržantas nedelsdamas nė akimir­kos ėmėsi tyrimo, aptvėrė vietovę, o nusileidimo žymes apdėjo ak­menimis, kad geriau matytųsi nuotraukose. Visa laimė, kad į policiją tą dieną visai kitais reikalais buvo atėjęs FTB agentas, todėl netru­kus šio reikalo ėmėsi ir slaptosios tarnybos, taigi ir CŽV Moksli­niam tyrimui vadovauti kariškiai pakvietė Haineką.

Krūmuose neaptikta jokios radiacijos, chemikalų ar kokių nors nuosėdų. Tačiau atsirado daugiau liudininkų. Keletas žmonių pa­skambino į policiją ir pranešė girdėję kažkokį garsą ir matę liepsną. Jų pavardės nebuvo užrašytos, o kai paaiškėjo, koks tai svarbus įvy­kis, buvo jau per vėlu tai padaryti. Tačiau Hainekas kalbėjosi su degalinės savininku. Šis prisiminė, kad tądien, prieš pat uždarant degalinę (apie 18 valandą), buvo Užvažiavęs automobilininkas, kaž­ką murmėjęs apie netoliese „žemai praskridusį lėktuvą". Po keturio­likos metų kitoje valstijoje buvo aptikti du žmonės, sakę, kad važia­vo tuo automobiliu. Jie buvo išklausinėti. Vienas prisiminė matęs kiaušinio formos dūmų tumulą, praplaukusį žemai virš automobilio. Antras tik regėjo, kaip dūmai kilo iš krūmais apaugusios lygumos.

Skeptikai įrodinėjo, kad tai tik pokštas (dažniausiai tokia būna paskutinė apgaulės demaskuotojų viltis, kai nebelieka rimtų įrody­mų). Tačiau įdomu tai, kad kariškių atliekamo tyrimo vadovui ir užkietėjusiam skeptikui majorui Hektorui Kvintanilai (Hector Quin-tanilla) šis įvykis padarė tokį didelį įspūdį kaip niekam kitam. Su­prasdamas jo reikšmę, jis atkakliai mėgino įrodyti, kad tai buvo slaptas prototipas vertikaliai kylančio lėktuvo arba mėnuleigio mo­dulio, kurį tuo metu kūrė „Apolono" skrydžiui. Tačiau jo atkaklios pastangos buvo bergždžios. Jis pasakė: „Aš visur patikrinau. Iki pa­čių viršūnių, net Baltuosiuose rūmuose... Veltui". Ir dabar, praėjus trisdešimčiai metų, šis įvykis taip ir neatskleistas.