Kontaktų su ateiviais istorija: 1947-ieji. Pasiimk savo kirtiklį

Vienas iš pirmųjų intriguojančių kontaktų įvyko labai nuošalioje vietoje — Italijos Alpėse į šiaurę nuo

Venecijos, prie sienos su Aust­rija. Iškęsti jį teko menininkui, rašytojui ir geologijos profesoriui Rapuziui Johaniui (Rapuzzi Johannis). Jo aistra buvo kalnai. Tąkart netoli Vila Santinos (Villa Santina) miesto jis irgi kopė Karniko del Kol Džentile (Carnico del Col Gentile) kalno šlaitu.

Buvo giedras ir gaivus 1947 metų rugpjūčio 16 dienos rytas, 9 valanda. Keleto tūkstančių pėdų aukštyje Johanis buvo visiškai vienas. Jis atsargiai ėjo aukštyn tarp gipso klodų palei išdžiūvusios upės dugną. Staiga išvydo ant žemės raudoną daiktą. Užsidėjęs aki­nius suprato, kad tai maždaug 30 pėdų pločio lęšio formos objektas, padarytas iš poliruoto metalo. Dalis jo atrodė pritvirtinta prie šlaito uolos.

Istorijos apie NSO dar nebuvo iš JAV pasiekusios Italijos, todėl Johanis žiūrėjo į šį daiktą labai nustebęs. „Gal tai slaptas rusų lėk­tuvas?" — pagalvojo jis. Tada apsidairė, beviltiškai tikėdamasis kal­nuose pamatyti dar kokį žmogų, kuris patvirtintų tai, ką jis grįžęs papasakos. Prie miškelio, iš kurio ką tik pats išėjo, pamatė du berniu­kus. Šūktelėjo jiems, kviesdamas ateiti ir pažiūrėti ką rado. Pats žengė jiems priešais, bet apimtas siaubo sustojo — suprato, kad tai visai ne berniukai, o dvi keistos vos trijų pėdų aukščio būtybės.

Geologas sako žiūrėdamas į šias būtybes pajutęs, kaip iš jo tiesiog ištekėjusi visa energija ir apgaubęs į sapną panašus keistas svaigulys. Ši ypatinga aura, atsirandanti per artimus kontaktus, dabar gerai žinoma ir vadinama Ozo veiksniu. Manoma, kad įvy­kio pradžioje liudininkams sukeliama tokia būsena, kai pakinta sąmonė.

Du maži žmogučiai ėmė lėtai artintis prie Johanio. Jie vilkėjo į drabužius panašiais mėlynais pusiau permatomais apdarais. Keis­čiausios buvo jų galvos — gerokai didesnės negu galėjai tikėtis pa­gal kūno proporcijas. Plaukų nesimatė, bet abu mūvėjo aptemptas tamsias kepuraites. Vietoj burnos — plyšys, atsiveriantis ir užsičiau­piantis it žuvies žiaunos, o nosys ilgos ir tiesios. Tačiau labiausiai išsiskyrė akys — didžiulės, apvalios, slyvų spalvos. O antakių, blaks­tienų nebuvo nė pėdsakų.

Būtybėms priartėjus mokslininkas pamatė, kad jų oda yra žals­vos spalvos (tikriausiai dėl to ufologijoje jas imta klaidingai vadinti „žaliaisiais žmogeliais"), o rankos labiau priminė letenas.

Keletą akimirkų jie žvelgė vienas į kitą. Profesorius kilstelėjo savo ilgą geologo kirtiklį norėdamas draugiškai pamojuoti ir šūkte­lėjo: „Kas jūs?". Būtybės tikriausiai suprato šį judesį kaip priešišką užmačią, nes viena greitai pakėlė ranką ir palietė krūtinę juosiantį diržą. Iš ten šovė šviesos pliūpsnis ir tvojo Johaniui į ranką.

Nuo šios atakos mokslininkas apkvaitęs griuvo ant žemės. Tuo pačiu metu kirtiklis ilga rankena buvo išplėštas iš jo rankos tarsi su kranu ir nuskriejęs oru nukrito už šešių pėdų.

Johanis jautėsi taip, tarsi jį būtų trenkusi elektros srovė. Varsto­mas skausmo galėjo pasiremti tik viena ranka. Būtybės praėjo pro šalį ir paėmė kirtiklį. Praėjo taip arti, kad matė jų krūtines, besikil­nojančias it uždususio šuns. Paskui būtybės grįžo prie lęšio formos objekto ir dingo, matyt, kažkaip į jį įėjusios. Po akimirkos objektas šovė nuo uolos, sukeldamas akmenų griūtį.

Išgąsdintas liudininkas bejėgis tysojo ant žemės, baimindamasis, kad skrendantis objektas jo nesutrėkštų. Tačiau po minutės kitos jis nepaaiškinamai sumažėjo ir tyliai „susprogo", tiesiog išnyko. Tuo pačiu metu galinga oro banga smogė į Johanį ir nuritino šlaitu že­myn į upės dugną.Tik po keleto valandų jis pajėgė atsistoti ir nušlubčiojo j Raveo (Raveo) kaimą. Ten viešbučio šeimininkui papasakojo, kad nukrito nuo uolos.