Kaip buvo ieškomas „Storulis“

Šiandien mažai kas prisimena 1966 metų sausio įvykius, kai pasaulis stovėjo ant branduolinės katastrofos slenksčio.

Neilo Granto knygoje – “XX amžiaus konfliktai. Iliustruotoji istorija”, įvykiai prie Palomareso paminėti vos vienu sakiniu: 1966-ųjų metų sausio 17d. po ore įvykusios amerikiečių bombonešio avarijos į Atlanto vandenyną nukrito nesprogusi vandenilinė bomba. Ir tai viskas. Informacijos labai mažai ir ji labai netiksli. Kas iš tiesų nutiko?

Įvykių eiga

Buvo pats šaltojo karo įkarštis. Vos prieš trejus metus sėkmingai pavyko išspręsti Karibų krizę. JAV strateginis bombonešis B-52G, visą parą budintis oro erdvėje virš Viduržemio jūros, 1966 m. sausio 17 d. pradėjo kuro bakų papildymą ore iš lėktuvo KC-135A.

Taip pat skaitykite: Nacių raketos mitai ir tikrovė V-2

Lėktuvai buvo 9500 m aukštyje 50 m atstumu vienas nuo kito, kai KC-135A kuro padavimo žarna atsitrenkė į B-52G viršutinę fiuzeliažo dalį ir taip sukėlė gaisrą. Ugnis akimirksniu apėmė bombonešį ir kuro padavimo žarna persimetė į degalų užpylimo lėktuvą. Lėktuvai buvo mylios atstumu nuo Palomareso, ekipažas priėmė sprendimą avariniu būdu numesti branduolines bombas ir palikti lėktuvą.

Vos buvo numesta pirmoji bomba, bombonešis B-52G sprogo. Abu lėktuvai nukrito ant žemės, o jų nuolaužos dar 6 valandas degė 39 km2 plote. Visi degalų užpylimo lėktuvo ekipažo nariai žuvo, taip ir nespėję katapultuotis, o iš septynių bombonešio ekipažo narių gyvi liko keturi. Iš vietinių gyventojų niekas nenukentėjo.

Iškilusi grėsmė

Visa apylinkė daugelio kilometrų spinduliu buvo paskelbta uždrausta zona. Geigerio skaitiklių pagalba buvo atliekamos paieškos sausumoje, o jūroje plaukiojo didelis laivų būrys. Danguje ratus suko lėktuvai ir malūnsparniai. Prasidėjo įprastas tokiais atvejais visuomenės klaidinimo procesas.

Tik sausio 20 d. JAV KOP pripažino faktą apie lėktuvų avariją ir tai, kad B-52G gabeno branduolinį ginklą. Oficialiai Pentagonas pareiškė, kad bombonešyje buvo viena bomba, tačiau praėjus 18-ai valandų po katastrofos sausumoje buvo aptiktos 3 bombos. Buvo dar ir ketvirtasis „Storulis“, pavadintas „Robertu“, tačiau kur jis slėpėsi, niekas nežinojo. Bet kuriuo momentu jo elgesys galėjo pasisukti nenuspėjama linkme… Tokiu atveju ateities scenarijus būtų buvęs siaubingas.

„Roberto“ paieškos truko apie tris mėnesius. Visą tą laiką virš Europos kybojo grėsmė, nes bombos trotilo ekvivalentas buvo 25 megatonos, t.y. 1250 kartų daugiau, nei bombos, kurią amerikiečiai numetė ant Hirošimos. Ši bomba buvo paskutinis to meto branduolinio ginklavimosi varžybų pasiekimas. Kadangi „Storulio“ sausumoje nepavyko aptikti, buvo nuspręsta ieškoti jūroje.

Paieškos jūroje

Šią misiją turėjo vykdyti JAV KJL. Prie Balearų salų buvo sutrauktos visos turimos paieškos priemonės ir žmonės – narai ir kariniai plaukikai, daugybė karinių ir civilinių specialistų. Paieškas apsunkino tai, kad buvo žinomas tik numanomas „Storulio“ kritimo rajonas.

Taip pat skaitykite: Antarktinė „Bazė 211“ – skraidančių lėkščių fabrikas

Amerikiečiams paieškos operacijos dalyviams reikėjo išspręsti nelengvą uždavinį. Buvo atgabenti patys naujausi hidrolokatoriai, tačiau jų nebuvo galima panaudoti dėl dugno reljefo. Į darbus buvo įtraukti batiskafas „Triest“ ir valdomas giliavandenis aparatas „Deep jeep“, tačiau ir tai nepadėjo.

JAV Gynybos ministerija žengė precedento neturintį žingsnį – iš privačių asmenų rekvizavo eksperimentinius povandeninius aparatus „Alvin“ ir „Aluminaut“, aprūpintus pačiais pažangiausiais prietaisais. Į operaciją taip pat buvo įtrauktas aparatas „Cabmarine“, kuris galėjo pritvirtinti plūdurus prie aptiktų objektų.

Darbų frontas buvo suskirstytas sluoksniais: mažame gylyje – iki 40 m – dirbo akvalangistai ir kariniai plaukikai (narai karinėms užduotims vykdyti), nuo 40 iki 60 m – narai su tvirtais skafandrais, nuo 60 iki 120 m – paieškas atliko hidroakustiniais prietaisai ir povandeninis aparatas „Cabmarine“, didesniame nei 120 m gylyje bombos ieškojo povandeniniai aparatai „Alvin“ ir „Aluminaut“.

Iki kovo 9-os dienos prie Palomareso pakrantės buvo aptikta daugiau nei 350 įvairių objektų. Dauguma jų buvo lėktuvų ir laivų nuolaužos, sveriančios nuo kelių kilogramų iki 10 tonų.

Rado!

Pagaliau operacijos vadovai nusprendė, kad srovė galėjo nunešti bombą, todėl išplėtė paieškos zoną. Taške, kurį nurodė katastrofos liudininkas škiperis Franciskas Ortsas, aparatas „Alvin“ 777 m gylyje aptiko „Robertą“. Tam pakako 80 minučių. Iš karto pakelti aptiktą bombą nepavyko. Tik prisilietus prie jos, ji krito iš vieno jūros dugne esančio plyšio į kitą. Laimei, kad ji išliko nepažeista. Radinys buvo iškeltas balandžio 7 d. iš 870 m gylio.

„Robertas“ iki 30 m gylio buvo keliamas 8 m/minutę greičiu, kur akvalangistai bombą tvirtai aprišo stropais.
Balandžio 7 d. 8:45 vandenilinė bomba pasirodė vandens paviršiuje. Dozimetrinė kontrolė parodė, kad radiacijos nuolydžio nėra. Specialistai iš karto nukenksmino detonatorius. Ir tik po to JAV vyriausybei buvo pranešta apie operacijos rezultatus.

Taip pat skaitykite: Baisiausias Pirmojo pasaulinio karo ginklas, vienu smūgiu šienavęs tūkstančius civilių

Operacija buvo didžiulė. „Robertas“ iš viso po vandeniu išbuvo 79 paras 22 valandas 23 minutes. Bombos paieškų ir iškėlimo darbuose dalyvavo 3800 žmonių, 178 kariniai laivai, aviacija, giliavandeniai aparatai ir daugybė kitos technikos. Visa operacija vyko, prisidengiant NATO kariniais mokymais Viduržemio jūroje. Iš viso JAV ši operacija kainavo daugiau nei 84 milijonus dolerių. Tačiau tai buvo verta daryti!

Žemes į branduolinį kapinyną

1966 m. kovo 1 d. pasaulio visuomenei tapo žinoma, kad bombonešis B-52G gabeno ir ketvirtąją bombą. Šis faktas privertė amerikiečius toliau vykdyti paieškas, nes priešingu atveju, jei šis faktas nebūtų paaiškėjęs, gal būt bomba taip ir būtų palikusi gulėti jūros dugne. Iš trijų sausumoje rastų bombų viena išliko sveika, o kitoms dviems susprogo trotilo užtaisas, uraną-235 ir plutonį-239 paskleisdami 100 ha plote.

Visoje užkrėstoje teritorijoje buvo nuimtas užterštas dirvos sluoksnis, sudėtas į 5 tūkstančius 200L talpos statinių ir išgabentas į branduolinius kapinynus JAV. Niekas dabar negali pasakyti, kas būtų atsitikę, jei „Robertas“ būtų sprogęs!

Taip baigėsi pati didžiausia pasaulyje paieškos operacija, leidusi išvengti branduolinio sprogimo Viduržemio jūroje ir, gali būti, labai rimtų pasekmių. Žmonės su palengvėjimu atsiduso. Tik ar ilgam palengvėjo? Norėtųsi tikėti, kad pasaulis daugiau niekada neapmirs, laukdamas pasaulio pabaigos… Tačiau kol kas įvykiai nekelia optimizmo, nors šaltasis karas jau seniai baigėsi. Istorijos pamokos vertingos tik tuomet, kai apie jas prisimenama.