Grupenfiurerio Hiperboloidas

Kiekvienas susitikimas su Valteriu Šulke yra tikra žurnalistinio darbo sėkmė, nes kažkada šis žmogus atsidūrė nepaprastų įvykių sūkuryje.

Svarbus susitikimas

- 1944-ais metais mūsų SS batalionas buvo pasiųstas į Čekijoje Pilzeno mieste esančią "Škodos“ gamyklą, - taip savo pasakojimą pradėjo Šulkė. - Buvau įsitikinęs, kad gamykloje gaminami tik automobiliai.  Tai, ką pamatėme, nusileidę giliai po žeme, buvo iš fantastikos srities.
Tiesiai po „Škodos“ gamyklos pastatais buvo įkurtas ištisas požeminis miestas, buvo dešimtys laboratorijų, ir bandymo cechai, šachtos, kilometrų besidriekiantys tuneliai. Be dokumentų patikrinimo buvo neįmanoma nė žingsnio žengti.
Taip ir nesupratau, kokiam tikslui mes buvome pasiųsti į Pilzeną. Kartą išgir­dau, kaip pro šalį einantys vyrai baltais chalatais tarpusavyje kalbėjo apie kažko­kį varpą. Labai nustebau, apie kokį varpą kalbama (vokiškai „varpas" - die Glocke), ir tuo metu išgirdau:
-     Pats Kamleris pas mus atvyko.
Aš išsitempiau į stovėseną „ramiai“, kai pamačiau priešais ateinantį SS generolą su Riterio kryžiumi. Jis sekundėlę pa­žvelgė į mane ir užsidarė savo kabinete.
Po kelių minučių į koridorių išėjo Kamlerio adjutantas:
-     Šturbanfiureri, jus kviečia generolas.
Ant stalo, už kurio sėdėjo Kamleris, pamačiau miniatiūrinę varpo kopiją ir knygą, kurioje buvo aprašoma nacių ekspedicija į Tibetą, ieškant senovinių žinių.
-     Šulkė? - netikėtai meiliai į mane kreipėsi aukštą postą užimantis kari­ninkas. - Kaip laikosi jūsų tėvas? Jūs tikriausiai nežinote, kad mudviejų tėvai kartu tarnavo reichsvere?
-     Tėvas sveikas ir gyvas, mano grupenfiureri!
-     Puiku! Atrodo, jūs baigėte Berlyno universiteto geodezijos fakultetą? Tai tėvas jus įtaisė į SS batalioną?

Taip pat skaitykite: Antarktidoje, rastos žmogaus pastatytos piramidės?

Atrodo, kad jis viską apie mane žinojo.
-     O dabar apie reikalus, - Kamlerio balsas įgavo metalinį atspalvį. - Aš ne­atsitiktinai iškviečiau jūsų batalioną. Jūs puikiai pasirodėte Normandijoje, ten pa­darėte žaibišką karjerą ir buvote išsiųstas į Penemiundės poligoną. Tikiuosi, mes ten dar susitiksime... Jums skiriama vals­tybinės svarbos užduotis. Mes privalome kuo skubiau persikelti į Bodenzės rajoną, toliau nuo karinių veiksmų. Tam, jog įsivaizduotumėte, kuo užsiimame, kai ką parodysiu. Tačiau apie tai negali žinoti nė viena gyva dvasia!

Slaptas objektas Pilzene

Elektriniu vagonėliu tuneliais nuva­žiavome keletą kilometrų ir atsidūrėme didžiuliame ceche. Jo viduryje  kybojo pakeltas įrenginys, panašus į varpą. Nuo šio objekto sklido keistas šviesiai violeti­nis švytėjimas, girdėjosi ūžimas, panašus į bičių. Staiga pajutau nepaaiškinamą nerimą. Man tiesiog norėjosi bėgti iš šios vietos. Šis įrenginys, kurį mintyse pavadinau hiperboloidu, buvo apie 5 m aukščio ir 3 m skersmens ir jau vien savo išvaizda tarsi slėgė.
Atrodo, supratęs, kaip jaučiuosi, Kamleris patenkintas šyptelėjo:
-     Šis „stebuklingas ginklas“ leis laikyti baimėje visą pasaulį. Štai jį ir reikės per­
kelti į kitą vietą. Nuo mūsų „varpelio" rusai, apimti panikos, leisis bėgti. Žinoma, jei kas nors iš jų išliks gyvas... Tačiau nesijaudinkite, Šulke, - nuramino mane Kamleris, - jums neteks transportuoti šio įrenginio. Tuo užsiims techninės tarny­bos. jūsų užduoti - evakuoti mokslinin­kus, daugiau nei 60 žmonių. Savo galva atsakote už kiekvieną. Užduotis aiški?
Vėliau, jau būdamas vokiečių kolonijoje Argentinoje, sutikau Kamlerio adjutantą, kuris pasakė:
-     Žinai, Šulke, aš net džiaugiuosi, kad Kamleris nespėjo išbandyti savo „Varpo". Šis monstras išjungdavo visus elektrinius prietaisus kelių kilometrų spinduliu. Tarp kitko, visi kaliniai iš koncentracijos stovyklos, kurie buvo naudojami eksperi­mente, žuvo nuo skleidžiamo spinduliavimo.

Kur dingo Kamleris

-     Po to, kai persikėliau į JAV, - tęsė Valteris Šulkė, - įsteigiau privatų Antrojo pasaulinio karo istorijos muziejų ir ėmiau visame pasaulyje rinkti eksponatus. Į rankas man pateko vieno čekų mokslininko knyga. Jis rašė, kad požeminiame mieste, įrengtame po „Škodos" gamykla, buvo įkurtas SS smegenų centras. Jame iš visos Europos surinkti mokslininkai bandė naują ginklą, kuris galėjo pri­versti atsitraukti ištisas armijas. Hitleris iki pat paskutinės minutės tikėjosi, kad Kamleris išgelbės Vokietiją. Balandžio 29 d. Berlyno radijo laidos buvo pertrauktos svarbiu pranešimu: „Artimiausiomis va­landomis „stebuklingas ginklas" visa jėga užgrius fiurerio priešus!"

Taip pat skaitykite: Naciai naudojo slaptas atlantų žinias?

Tačiau stebuklas neįvyko. Kažkas nu­tiko požeminiuose objektuose. Greitas sovietų armijos puolimas neleido naciams įgyvendinti savo kėslų. 1945 m. gegužės 5 d. Kamleris pasiėmė su savimi visus dokumentus ir pabėgo į Prahą, tikėda­masis ten sulaukti amerikiečių armijos. Tačiau tuo metu Prahoje prasidėjo suski­limas. Pagal vieną versiją Kamleris buvo apšaudytas ir žuvo, pagal kitą jis lėktuvu nuskrido į Norvegiją, iš kur povandeniniu laivu buvo nuplukdytas prie Argentinos krantų.
Tačiau, ko gero, pati teisingiausia yra trečioji versija - Kamlerį suėmė ame­rikiečių žvalgyba ir nugabeno į JAV. jo pavaduotojas SS štandartenfiureris Vilhelmas Fosas apklausos metu bandė įrodyti „Varpo" projekto svarbą, tačiau
amerikiečiai į šiuos parodymus reagavo labai santūriai. Tai kelia įtarimą, kad tuo metu Kamleris jau buvo jų rankose.
Jeigu gerai suprantu, nepaprastas gin­klas, apie kurį rašė čekų mokslininkas, ir yra „Varpas". Šio įrenginio viduje bu­vo patalpinti du švininiai strypai, kurie sukosi priešingomis kryptimis. „Varpo" viduje buvo medžiaga, panaši į gyvsi­dabrį, kuri įgydavo nepaprastą greitį. Tačiau pagrindinis dalykas buvo tai, kad „Varpas" kūrė kažkokią iki to laiko neži­nomą energiją bei degalus skraidantiems diskams. Karo pabaigoje tarnaudamas Panemiundės raketiniame poligone, pats mačiau, kaip skraidanti lėkštė tarsi nenoromis pakilo, po to atliko šuolį ir išnyko danguje. Tokius diskalėkius buvo planuojama naudoti priešo lėktuvams naikinti bei atakuoti Londoną, Niujorką ir Maskvą.
Dabar suprantu, kodėl Kamlerio darbai buvo tokie įslaptinti. Juk be „Varpo" jis dar kūrė zenitinius lazerius, vėjo patran­kas, sukeliančias tornadus, taip pat saulės patrankas. Pastaroji, iškelta į orbitą aplink Žemę, per keletą akimirkų 200 m skers­mens veidrodžiu galėjo sudeginti priešo miestus. Maža to, Hitleris sugalvojo į Mėnulį pasiųsti pilotuojamą kosminį laivą. Raketos nešėjos startas buvo nu­matytas 1946-ais metais. Kosmonautus atgal į Žemę būtų parskraidinęs raketinis lėktuvas arba diskalėkis.
1945 m. sausio 24 d. naciai iš Pane­miundės poligono (tuo metu jame tarnavau) paleido pilotuojamą raketą „Ameriką", gabenančią 350 kg spro­gmenų. Buvo norima sugriauti patį aukščiausią Niujorko pastatą. Tačiau pi­lotas Rudolfas Šrederis, kuris matė, kaip 1944-ais m. lapkričio mėnesį ore suspro­go panaši raketą, šios užduoties neįvykdė. Praėjus 10-iais sekundžių po pakilimo, garsiakalbiuose pasigirdo jo riksmas: „Ji sudegs! Mano fiureri, aš mirštu!"

Taip pat skaitykite: Vril santykiai su ateiviais

Šis riksmas visą gyvenimą skamba mano ausyse. Tuo metu buvau skrydžių valdymo centre ir viską puikiai girdėjau. Panašu, kad neišlaikė Šrederio nervai, todėl jis sukando ampulę su nuodais. Raketa tęsė skrydį, tačiau, tapusi nevaldo­ma, pakeitė kursą ir nukrito į vandenyną.

Kas jūs, Grupenfiureri ?

- Mane, kaip Trečiojo reicho istorijos tyrėją, seniai domina Kamleris. Tačiau visi bandymai sužinoti jo biografiją bu­vo nesėkmingi, - pasakojo Šulkė. - Tai pavyko padaryti „Stern" žurnalistams. Hansas Kamleris gimė 1901-ais metais Šcecine reichsvero karininko šeimoje. Jis baigė Berlyno universiteto inžinerijos fa­kultetą, apsigynė disertaciją, po to dirbo Prūsijos statybos ir finansų direkcijoje. |stojo į NSDP, po to į SS, tapo Aviacijos ministerijos statybos skyriaus vadovu. 1940-ųjų metų balandžio mėnesį jis, bū­damas 2-ojo aviacijos vadovavimo 2-ojo biuro direktoriumi, tapo pavaldus pačiam Geringui. Drąsūs Kamlerio projektai nustebino ne tik Geringą, bet ir Himlerį. Pastarasis paskyrė Kramerį vadovauti Trečiojo reicho raketinės programos vyk­dymui.

Hitleris iš karto pastebėjo „Šcecino ge­nijų" ir apipylė jį laipsniais ir apdovano­jimais. 1944-ais metais fiureris Kamlerį paskyrė vadovauti ,X-4" projektui, ku­riuo buvo numatyta smogti raketomis Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams. „Jis išgelbės reichą nuo gėdingos kapitulia­cijos. Bet kuriuo atveju, pasitraukdami, mes garsiai trinktelėsime durimis", - to­mis dienomis kartojo Hitleris. 1945 m. kovo 1 d. savo numylėtiniui jis suteikė obergrupenfiurerio laipsnį.
Hitleris net neįsivaizdavo, kad Kamleris sugalvos pasiduoti amerikiečių armijai.

Sulaužytas "Keršto kalavijas"

-     Štai tokia istorija, ponas žurnaliste. Jeigu naciai dar būtų kiek laiko išsilai­kę, neaišku, kaip būtų pasibaigęs karas. Rusus ir jų sąjungininkus būtų užklupęs „keršto kalavijas".
-     Ar jums tada pavyko nugaben­ti mokslininkus į naują bazę prie Miuncheno? - užduodu Šulkei paskutinį klausimą.
-     Ne visus. Penkeri žuvo nuo jonizuoto spinduliavimo. Jau būnant Argentinoje pavyko sužinoti, kad esesininkai gavo įsakymą sunaikinti visus mokslininkus. Keliems pavyko stebuklingai išsigelbė­ti. Šių laimingųjų tarpe buvo Valteris Gerlachas ir Kurtas Debusas. Vėliau Otas fon Braunas juos įtraukė į grupę, kuriančią amerikiečių Mėnulio programą. Tačiau apie „Varpą" jie tylėjo iki pat mirties. Nežinia, ar amerikiečiams pavyko sukurti šį ginklą. Duok Dieve, kad to nebūtų, nes žmonija dar nėra pasirengusi naujos rūšies energijai, kurią išskiria „Varpas".