Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » Karo paslaptys ir Trečias Reichas

Dar viena Trečiojo Reicho paslaptis ?

Tai vienas iš paslaptingų projektų, kuris jau daugiau nei pusę amžiaus tyrėjams neduoda ramybės.

1942 m. kovo 25-ą d. lenkų kapitonas Romanas Sobinskis, tarnavęs Didžiosios Britanijos KOP strateginių bombonešių eskadroje, dalyvavo naktiniame antskrydyje prieš Vokietijos Eseno miestą. Atlikęs užduotį, kartu su kitais bom­bonešiais pasuko atgal ir pakėlė lėktuvą į 500 m aukštį. Vos tik kapitonas su palengvėjimu atsilošė kėdėje, norėdamas atsipūsti, pasigirdo neramus kulkosvai­dininko šūksmas:

-Mus persekioja nežinomas aparatas!
-Naujas naikintuvas? - paklausė Sobinskis, prisiminęs pavojingąjį vokie­čiu naikintuvą „Messerschmitt 110“
-- Ne, kapitone, - atsakė kulkosvaidi­ninkas, - atrodo, jog tai ne lėktuvas. Jis neturi konkrečios formos ir šviečia...

Tuo metu Sobinskis pats pamatė keis­tą objektą, kuris mirksėjo geltonomis ir raudonomis šviesomis. Reakcija buvo staigi ir visiškai natūrali lakūnui, kuris buvo atakuotas virš priešo teritorijos.
Vėliau kapitonas savo ataskaitoje nurodė: „Aš maniau, kad tai kažkoks velniškas vokiečių išradimas, todėl įsakiau kul­kosvaidininkui atidengti ugnį“. Tačiau aparatas, kuris buvo priartėjęs apie 150 m atstumu, visiškai ignoravo ataką. Jis nepatyrė jokių bent kiek pastebimų pa­žeidimų. Išsigandęs kulkosvaidininkas nutraukė ugnį. Praėjus ketvirčiui valan­dos keistasis objektas, iki to laiko skridęs greta bombonešių, staiga pakilo aukštyn ir nepaprastai dideliu greičiu išnyko iš akių.
Mėnesiu anksčiau, 1942 m. vasario 26 d., panašus objektas buvo susidomėjęs Nyderlandų kreiseriu „Tromp". Laivo kapitonas šį objektą charakterizavo kaip didžiulį diską, pagamintą, greičiausiai, iš aliuminio. Nekviestas svečias tris valan­das stebėjo laivo judėjimą, visiškai nesi­baimindamas galimos ugnies. Jūreiviai, įsitikinę taikiu objekto elgesiu, taip ir atidengė ugnies. Išsiskyrimas buvo tra­dicinis - paslaptingasis aparatas staiga šovė į viršų ir maždaug 6000 km/h grei­čiu išnyko iš akių.
1942 m. kovo 14 d. slaptoje „Banako“ bazėje Norvegijoje buvo paskelbtas aliar­mas - radaro ekranuose buvo pastebėtas nežinomas objektas. Labiausiai patyręs bazės kapitonas Fišeris pakėlė į orą naikintuvą ir 3,5 km aukštyje pastebėjo paslaptingą objektą. Ataskaitoje kapi­tonas pranešė: „Svetimas aparatas buvo pagamintas iš metalo, turėjo apie 100 m ilgio lėktuvo fiuzeliažą, kurio skers­muo buvo apie 15 m. Aparato priekyje buvo matyti kažkas panašaus į antenas. Nors aparate nebuvo iš išorės matomų variklių, jis skrido horizontaliai. Aš per­sekiojau jį keletą minučių. Po to, mano didelei nuostabai, aparatas staiga pakilo aukštyn ir labai greitai dingo".
1942-ųjų metų pabaigoje vokiečių povandeninis laivas iš pabūklų apšaudė sidabro spalvos apie 80 m ilgio objektą, kuris maždaug 300 m atstumu nuo laivo praskrido didžiuliu greičiu ir be jokio garso, nekreipdamas dėmesio į atidengtą ugnį.

Susitikimai su paslaptingais objektais tiek iš vienos, tiek iš kitos kariaujančiųjų priešininkų pusės nesibaigė. Pavyzdžiui, 1943-ųjų metų spalio mėnesį sąjungi­ninkų bombonešiai bombardavo pačią didžiausią Europoje rutulinių guolių gamyklą, esančią Vokietijoje Švainfurto mieste. Operacijoje dalyvavo 700 sun­kiųjų bombonešių iš 8-osios JAV oro ar­mijos, kuriuos lydėjo 1300 amerikiečių ir anglų naikintuvų. Apie oro mūšio mastą galima spręsti iš nuostolių: sąjungininkai neteko 111 naikintuvų, apie 60 bombo­nešių buvo numušta ar sugadinta, vokie­čiai neteko apie 300 lėktuvų. Atrodo, kad šiame pragare, kurį prancūzų pilotas Pjeras Klostermanas palygino su pilnu išprotėjusių ryklių akvariumu, niekas nebegalėjo nustebinti lakūnų, tačiau...
Britų majoras R.F.Holmsas, kuris vadovavo bombonešių grandžiai, pra­nešė, kad tuo metu, kai jie skrido virš gamyklos, netikėtai netoliese pasirodė grupė didelių blizgančių diskų, kurie tarsi domėdamiesi pasuko link jų. Šie objektai ramiai kirto vokiečių lėktuvų ugnies liniją ir priartėjo prie amerikiečių „skraidančių tvirtovių". Iš šių bombone­šių taip pat buvo atidengta uraganiška ugnis, tačiau efektas buvo nulinis.
Beje, ekipažams nebuvo laiko pasido­mėti, kas pas juos atklydo, nes reikėjo atsimušinėti nuo puolančių vokiečių nai­kintuvų. Majoro Holmso lėktuvas nenu­kentėjo. Po nusileidimo flegmatiškasis anglas pirmiausia parašė detalią ataskaitą vadovybei. Ši, savo ruožtu, paprašė žval­gybos atlikti išsamų tyrimą. Atsakymas buvo gautas po trijų mėnesių. Kalbama, kad būtent tada buvo pirmą kartą panaudota garsioji abreviatūra UFO - pagal pirmąsias angliško pavadinimo „nežinomas skraidantis objektas" raides. Buvo padaryta išvada, kad diskai neturi nieko bendro su vokiečių karine aviacija ar kitų šalių oro pajėgomis. Tokią pačią išvadą padarė ir amerikiečiai. Didžiojoje Britanijoje ir JAV buvo organizuotos tyrimo grupės, kurių veikla buvo ypač slapta.

NSO problemas nagrinėjo ne tik sąjungininkų, bet ir Sovietų Sąjungos karinė vadovybė. Ko gero, nedaug kas yra girdėjęs, kad pirmą kartą žinios apie „skraidančias lėkštes", pasirodžiusias Stalingrado mūšio metu, Vyriausiąjį va­dą pasiekė dar 1942-ais metais. Stalinas iš pradžių į šiuos pranešimus nekreipė dėmesio, nes sidabro spalvos diskai ne­darė jokios įtakos mūšiams.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai sovietų žvalgybai pavyko suži­noti, jog NSO labai domisi amerikiečiai, apie šiuos objektus vėl buvo prisimin­ta. Į Kremlių buvo iškviestas garsusis mokslininkas ir konstruktorius Sergėjus Koroliovas. Jam buvo įteiktas užsienio laikraščių ir žurnalų paketas ir pasakyta:
- Draugas Stalinas nori sužinoti jūsų nuomonę šiuo klausimu.
Mokslininkui buvo skirtas vertėjas, vyrai trims dienoms užsidarė viename Kremliaus kabinete. Vėliau S.Koroliovas prisiminė: „Trečiąją dieną mane pasi­kvietė pats Stalinas. Aš raportavau, jog tai įdomus reiškinys, tačiau jis mūsų valstybei nekelia jokio pavojaus. Stalinas atsakė, kad kiti mokslininkai, kuriuos paprašė susipažinti su medžiaga, buvo tos pačios nuomonės, kaip ir aš“.
Vis tik nuo to momento visi praneši­mai apie NSO Sovietų Sąjungoje buvo įslaptinti, ataskaitos buvo siunčiamos į valstybės saugumo komitetą.

Ši reakcija visiškai suprantama, atsi­žvelgiant į tai, kad Vokietija, sprendžiant iš turimų duomenų, NSO problemas ėmė spręsti žymiai anksčiau nei sąjun­gininkai. 1942-ųjų metų pabaigoje buvo įkurta tarnyba „Sonderburo 13“, kuri turėjo tirti paslaptingus skraidančius ap­aratus. Šios tarnybos veikla gavo kodinį pavadinimą „Projekt Uranus“.
Kaip teigiama Čekijoje leidžiamame žurnale „Signal“ išspausdintame straips­nyje, visos šios veiklos rezultatas buvo savų „skraidančių lėkščių" sukūrimas. Straipsnyje teigiama, kad yra išlikę 19-os vermachto kareivių ir karininkų, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavu­sių Čekoslovakijoje vienoje slaptoje naujo tipo ginklo kūrimo laboratorijoje, paro­dymai. Šie kareiviai ir karininkai tapo neįprasto skraidymo aparato skrydžio liudininkais. Tai buvo 6 m skersmens sidabro spalvos diskas su centre „nu­pjautu" korpusu ir lašo formos kabina. Ši konstrukcija buvo įrengta ant keturių nedidelių ratų. Kaip teigia vienas liudi­ninkas, jis 1943-ųjų metų rudenį matė tokio aparato skrydžio startą.
Šie duomenys kažkiek sutampa su faktais, kurie pateikti įdomiame ran­kraštyje. Šį rankraštį išplatino inžinie­rius elektronikas Konstantinas Tiucas. Savo laiške jis rašė: „Gyvenime man teko nemažai pakeliauti. Likimas suteikė ga­limybę susipažinti ir su Pietų Amerika. Mes nukakome į tokius taškus, kurie gana toli nuo turistinių maršrutų. Teko susitikti su įvairiais žmonėmis, tačiau vienas susitikimas ypač įstrigo į atmintį.
Tai įvyko 1987-ais metais Urugvajuje. Rugpjūčio pabaigoje emigrantų kolonijoje, esančioje 70 km nuo sostinės Montevidėjaus, vyko tradicinė šven­tė. Festivalio dalyviai gana nemažais kiekiais ragavo įvairius alkoholinius gėrimus. Kadangi aš nesu didelis „šio reikalo" mėgėjas, tai užtrukau prie išeivių iš Izraelio paviljono, kol kolegos nuėjo pasėdėti prie baro. Šiame paviljone buvo surengta labai įdomi ekspozicija. Apžiūrint ekspoziciją pastebėjau, jog mane stebi pagyvenęs pasitempęs vyras, apsirengęs šviesiais marškiniais ir gerai išlygintomis kelnėmis. Priėjau arčiau, ėmėme kalbėti. Pasirodo, vyras nugir­do mano pokalbį su kolegomis, kuris jį sudomino, nes, kaip papasakojo, buvo gimęs Rusijoje, o vėliau likimo vingiai nunešė jį į Urugvajų. Vyras vadinosi Vasilijumi Konstantinovu.
Jis mane ir karo atašė pasikvietė į savo namus, kur praleidome visą vakarą... Urugvajuje Konstantinovas atsidūrė kaip ir dešimtys, o gal ir šimtai jo tėvynainių. Karo metu pateko į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Kai stovyklą išlais­vino sąjungininkų armija, jis patraukė ne į rytus, o į vakarus. Tai, ko gero, išgelbėjo jo gyvybę. Keletą metų praleido pabėgėlių stovyklose Europoje, o po to išvyko į Urugvajų. Ilgai saugojo atmin­tyje, ką teko patirti karo metais. Ir štai, pagaliau, gavo progą išsikalbėti.
1989-ais metais Konstantinovas mirė - amžius, širdis...“
Toliau pateikiami jo atsiminimų fra­gmentai.

Buvo karšta 1941-ųjų metų liepos mė­nesio diena. Prieš akis mirgėjo liūdni at­sitraukimo vaizdai - išrausti aerodromai, apdegę lėktuvai. Nuolat buvo girdimas vokiečių aviacijos skleidžiamas gausmas. Visur metalo krūvos buvo susimaišiusios su sužalotais žmonių kūnais. Nuo irstančių kūnų sklido nosį riečianti smarvė...
Po pirmųjų mūšių su priešu prie Vinicos mūsų dalis su mūšiais patraukė link Kijevo. Kartais, norėdami nors truputį atsipūsti, mes pasislėpdavome miškuose. Pagaliau pasiekėme plentą už 6 km nuo Kijevo. Nežinia, kas šovė į galvą mūsų šviežiai iškeptam komisa­rui, tačiau jis liepė likusiems gyviems kariams rikiuotis į koloną ir su daina žygiuoti plentu link Kijevo. Iš šalies tai atrodė taip - grupė išsekusių žmonių, apsirengusių skarmalais ir ant pečių nešantys šautuvus, judėjo link miesto. Taip pavyko nužingsniuoti maždaug kilometrą. Nuo gaisrų kylančių dūmų užtemdytame danguje pasirodė vokiečių žvalgybinis lėktuvas, o netrukus pra­sidėjo bombardavimas... Taip likimas padalino mūsų būrio karius į gyvuosius ir mirusius. Vėliau, jau koncentracijos stovykloje, pavyko sužinoti, kad gyvi likome tik penki.
Antskrydžio metu patyriau kontūziją - galvoje ūžia, prieš akis viskas plaukia. Netikėtai akyse pasirodė jauni kareiviai su atraitotomis rankovėmis ir rankose belaikantys automatus. Taip mes papuolėme į nelaisvę. Belaisvių stovykloje man įsiminė mūsų vado kalbos apie teisingu­mą, draugystę, savitarpio supratimą, kol nepasidalinome ir nebaigėme suvalgyti stebuklingu būdu išlikusias mano mais­to atsargas. Netrukus susirgau dėmė­tąja šiltine ir buvau perkeltas į lazaretą. Likimas ir šį kartą manęs pasigailėjo - ėmiau po truputį taisytis. Organizmas reikalavo maisto. „Bičiuliai", tame tarpe ir komisaras, naktimis, slapta vienas nuo kito, valgydavo dienomis šalia esančia­me lauke iškastas nesubrendusias bulves. Tačiau su manimi niekuo nesidalino - kam eikvoti maistą su mirštančiu?
Tačiau aš išgijau. Po kiek laiko ban­džiau pabėgti iš belaisvių stovyklos, tačiau buvau sučiuptas. Po to buvau perkeltas į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Iki šiol naktimis mane per­sekioja košmarai - vokiečių aviganių, pasirengusių pagal sargybinių komandą bet ką sudraskyti į gabalus, lojimas, sto­vyklos prižiūrėtojų riksmai, mirštančiųjų vaitojimas šalia barakų... Mane paskyrė dirbti sanitaru sveikstančiųjų bloke. Vėl susirgau šiltine ir jau buvau tikras kan­didatas patekti į vieną iš kelių kremato­riumo krosnių. Aplinkui tvyrojo siau­binga deginamų žmonių mėsos smarvė. Laimei, vokietė gydytoja mane išgelbėjo ir išgydė. Taip aš ir tapau kitu žmogumi, netgi turinčiu inžinieriaus mechaniko dokumentus.
Apie 1943-ųjų metų rugpjūčio mėnesį dalis kalinių, tame tarpe ir aš, buvome perkelti į Penemiundę į stovyklą KC- A-4. Mes turėjome likviduoti operacijos „Hydra" - anglų aviacijos antskrydžio - pasekmes. Subombarduoto poligono vir­šininkas generolas majoras Dereibergeris atstatymo darbams pagreitinti buvo priverstas pasinaudoti koncentracijos stovyklos KC-A-4 kaliniais.
Ir štai vieną 1943-ųjų metų rugsėjo mėnesio dieną man teko būti vieno įdomaus įvykio liudininku. Mūsų grupė baigė išardyti subombarduotą gelžbe­tonio sieną. Visa brigada, prižiūrint sargybiniams, buvo išvežta pietauti, o aš, kaip susižeidęs koją (pasirodo - tai buvo išnirimas), likau laukti savo lem­ties. Kažkokiu būdu man pačiam pavyko sąnarį įstatyti į vietą, tačiau automobilis jau buvo išvažiavęs.
Staiga į betoninę aikštelę iš netoliese stovinčio angaro keturi darbininkai iš­stūmė keistą aparatą, panašų į perverstą dubenį, su lašo formos kabina viduryje. Aparatas judėjo ant mažų pripučiamų ratukų. Vienam neaukštam niūraus veido vyrui mostelėjus ranka, keistasis aparatas, spindintis saulėje sidabru ir drebantis nuo kiekvieno vėjo gūsio, ėmė skleisti kažkokį keistą garsą, panašų į tą, kurį skleidžia lietlempė. Netrukus apa­ratas atsiplėšė nuo betono ir pakibo maž­daug 5 m aukštyje. Kiek laiko pasiūbavęs ore, aparatas staiga tarsi persimainė - jo kontūrai ėmė po truputį nykti. Atrodo, tarsi išnyko fokusavimas.
Po to aparatas staiga pašoko ir ėmė kilti aukštyn. Skrydis, sprendžiant iš svyravimų, nebuvo sėkmingas. Netikėtai papūtė vėjo gūsis nuo Baltijos jūros, keistoji konstrukcija persivertė ore ir ėmė kristi. Pasigirdo smūgis, lūžtančių detalių garsai, nes aparatas nukrito visai netoli manęs. Instinktyviai mečiausi link aparato, norėdamas išgelbėti pilotą - vis tik žmogus! Tačiau piloto kūnas be gyvybės ženklų buvo persisvėręs per sudužusią kabiną. Šalia aparato mėtėsi degalais užpiltos konstrukcijos detalės, nuo kurių kilo melsva ugnis. Staiga nu­krito apsauga nuo vis dar šnypščiančio reaktyvinio variklio. Sekančią akimirką viską apėmė ugnis...
Tai pirmą kartą susipažinau su ekspe­rimentiniu aparatu, turinčiu varomąją priemonę - modernizuotą reaktyvinį „Messerschmitt 262“ variklį. Dujos, besiveržiančios iš reikiama linkme nu­kreipto antgalio, tekėjo aplink korpusą ir tarsi sąveikavo su supančiu oru, suda­rydamos besisukantį aplink konstrukciją oro kokoną ir taip sukurdamos oro pa­galvę aparatui judėti...

Šioje vietoje rankraštis nutrūksta. Tačiau pateiktos informacijos pakako tam, kad savanorių ekspertų grupė pabandytų nustatyti, kokį skraidantį aparatą matė buvęs koncentracijos sto­vyklos KC-A-4 kalinys. Štai ką pavyko sužinoti.
Disko formos skraidančio aparato 1-ąji modelį sukūrė vokiečių inžinieriai Sriveris ir Gabermolis 1940-ais metais, o išbandytas 1941-ųjų metų vasario mėnesį netoliese Prahos. Ši „lėkšte" laikoma pirmuoju pasaulyje vertikalaus pakilimo skraidančiu aparatu. Aparato konstrukcija kažkiek priminė gulintį dviračio ratą: aplink kabiną sukosi platus žiedas, o vietoje „stipinų" buvo reguliuo­jamos mentės. Jas buvo galima pastatyti į reikiamą poziciją tiek horizontaliam, tiek vertikaliam skrydžiui. Iš pradžių la­kūnas sėdėjo kaip įprastiniame lėktuve, o vėliau jo padėtis pasikeisdavo beveik į gulimą. Aparatas konstruktoriams su­kėlė nemažai problemų, nes mažiausias išbalansavimas sukeldavo žymią vibra­ciją, ypač skrendant dideliu greičiu. Tai ir tapo pagrindine avarijos priežastimi. Buvo bandyta pasunkinti išorinį ratlan­kį, tačiau galiausiai „ratas su sparnu" išsėmė savo galimybes.
Modelis Nr.2, pavadintas „vertikaliuo­ju lėktuvu“, buvo patobulintas 1-ojo mo­delio variantas. Aparatas buvo padidin­tas, kad jame tilptų du lakūnai, gulintys krėsluose. Buvo panaudoti galingesni varikliai, padidinti kuro bakai. Aparato stabilizavimui buvo naudojamas ranki­nis mechanizmas, panašus į tokį, kuris įrengtas lėktuvuose. Skridimo greitis siekė 1200 km/h. Kai tik būdavo pasie­kiamas reikiamas aukštis, varančiosios mentės pakeisdavo savo poziciją, apara­tas skrisdavo panašiai kaip šiuolaikinis malūnsparnis.
Deja, šie du modeliai taip ir liko tik bandomaisiais pavyzdžiais. Daugybė techninių ir technologinių trūkumų ne­leido patobulinti šių aparatų taip, kad jie tiktų serijinei gamybai. Ir štai šiuo metu, kai susidarė kritinė situacija, buvo su­kurtas „Sonderburo 13“, kuris į tyrimus įtraukė trečiojo reicho labiausiai paty­rusius lakūnus bandytojus ir geriausius mokslininkus. Šios tarnybos dėka pavy­ko sukurti skraidantį diską, kuris savo galimybėmis pranoko ne tik ankstesnius modelius, bet ir kai kuriuos šiuolaikinius skraidančius aparatus.
Modelio Nr. 3 buvo pagaminti 2 vari­antai - 38 ir 68 m skersmens. Aparatas buvo sukonstruotas su „neleidžiančiu dūmų ir ugnies" austrų išradėjo Viktoro Šaubergerio sukurtu varikliu. Gali būti, kad vieną šių variantų ar net dar anks­tesnį prototipą ir matė koncentracijos stovyklos KC-A-4 kalinys.
Šio skraidančio aparato veikimo prin­cipą išradėjas buvo įslaptinęs. Yra žino­ma tik tai, kad variklio veikimas buvo paremtas sprogimais, o jo darbui buvo reikalingi tik vanduo ir oras. Aparatas, kuriam buvo suteiktas kodinis pavadi­nimas „Beloncės diskas", turėjo žiedą, kurį sudarė 12 palenkiamų reaktyvinių variklių. Jie savo srautais šaldė „sprogimų" variklį ir įsiurbdavo orą, taip virš aparato sukurdami išretinto oro zoną, kuri palengvindavo pakilimą.
1945 m. vasario 19 d. „Beloncės dis­kas" atliko savo pirmąjį (ir paskutinįjį) eksperimentinį skrydį. Per 3 minutes lakūnas bandytojas pasiekė 15 000 m aukštį ir 2200 km/h greitį, skrendant horizontaliai. Aparatas galėjo pakibti ore, skraidyti pirmyn ir atgal beveik be apsisukimų, nusileidimui turėjo suside­dančias atramas.
Skraidantis aparatas, kainavęs mili­jonus, karo pabaigoje buvo sunaikin­tas. Nors gamyklą Breslau (dabartinis Vroclavas, Lenkija), kur buvo kuriamas šis aparatas, užėmė sovietai, jie nieko nepešė - Šriveris ir Šaubergeris išvengė sovietų nelaisvės ir persikėlė į JAV.

1958-ais metais Viktoras Šaubergeris laiške draugui rašė: „Modelis, kuris buvo išbandytas 1945-ųjų metų vasario mėne­sį, buvo sukurtas, bendradarbiaujant su aukštos klasės inžinieriais ir sprogimų specialistais iš Mauthauzeno koncen­tracijos stovyklos kalinių tarpo. Po to jie buvo išgabenti atgal į stovyklą, jiems tai buvo galas. Jau po karo girdėjau, kad vyksta intensyvus disko formos skraidy­mo aparatų vystymas. Tačiau, nežiūrint į nemažai praėjusio laiko ir daugybę Vokietijoje užgrobtų dokumentų, šalys, kuriančios šiuos aparatus nesukūrė nie­ko panašaus į mano modelį. Šis aparatas buvo susprogdintas Keitelio įsakymu".
Amerikiečiai Šaubergeriui pasiūlė 3 milijonus dolerių už tai, kad šis atskleistų savo skraidančio aparato pa­slaptį, ypač „sprogimų" variklio veikimo principą. Tačiau išradėjas atsakė, jog iki tarptautinio susitarimo dėl visiško nusi­ginklavimo pasirašymo nieko negalima viešinti, o jo atradimas priklauso ateities kartoms.
Teisybę pasakius, tai panašu į le­gendą... Pakanka prisiminti, kaip JAV įsitaisė Verneris fon Braunas, kurio su­kurtomis raketomis amerikiečiai galiau­siai nuskrido į Mėnulį. Vargu ar prieš viliones būtų atsilaikęs ir Šaubergeris, jeigu būtų galėjęs parodyti savo darbą. Tačiau, panašu, jis neturėjo ką parodyti. Galima manyti, kad išradėjas gal ir ne­melavo, tačiau neturėjo visos reikiamos informacijos. Juk dauguma jo padėjėjų, aukščiausios klasės specialistų, baigė savo gyvenimą Mauthauzeno ir kitose koncentracijos stovyklose.
Vis tik užuominą, kad tokie darbai buvo vykdomi, sąjungininkai gavo. Ir ne tik iš Šaubergerio. Sovietų armija, užė­musi slaptą gamyklą Breslau (Vroclavas), atrodo, kažką irgi aptiko. Praėjus kuriam laikui Sovietų Sąjunga pradėjo savo darbus, kuriant vertikalaus pakilimo aparatus.

Apie šiuos darbus gali liudyti „stati­ne", saugoma viename angare Monino aviacijos muziejuje. Oficialus šio keisto skraidančio aparato pavadinimas yra turbolėkis. Jį 6-ojo dešimtmečio pabai­goje išbandė žinomas sovietų lakūnas bandytojas J.Garnajevas. Štai kaip savo įspūdžius aprašė šių įvykių liudininkas, nusipelnęs lakūnas bandytojas, pulkinin­kas Arkadijus Bogorodskis: „Pradėjo ūžti variklis, iš jo sklindanti liepsna siekia že­mę, išmušdama akmenis ir paversdama juos dulkėmis. Šios dulkės kamuoliais virsta aplinkui, nieko nematyti, išskyrus dulkes. Ir štai iš dulkių kamuolio pasiro­do variklio antgalis, po to kabina, atra­mos - ir štai matomas visas turbolėkis, pakibęs 10-ies metrų aukštyje..."

Turbolėkis galėjo pakibti ore ir skristi vertikaliai įrengto reaktyvinio variklio kėlimo jėgos dėka. Aparatas buvo val­domas dujiniais vairais. Gali būti, kad tai buvo savotiškas „Beloncės disko" variantas, kurio vėlesni patobu­linimai leido sukurti raketinius modulius skrydžiams į Mėnulį  ir šiuolaikinius vertikalaus pa­kilimo ir nusileidimo skraidymo aparatus, kurių rūšių šiandien yra gana nemažai.
Aviacijos inžinieriai ilgai siekė pa­tobulinti lėktuvą tradiciniais būdais. Buvo gerinamos aerodinaminės savybės ir patikimumas, mažinamas kuro su­naudojimas ir tuščio aparato svoris - šie parametrai tiesiogiai veikia keleivių ir krovinių pervežimo kainą. Kai kurių ty­rinėtojų nuomone, maksimalus skraidy­mo aparatų, pagamintų pagal klasikinę schemą, skrydžio svoris jau praktiškai pasiekė savo ribą. Tai, pavyzdžiui, gali būti pats sunkiausias pasaulyje lėktuvas An-225 „Mrija“. Viena priežasčių - kilimo ir nusileidimo įrenginio (paprasčiau pasakius - važiuoklės), konstrukcija.

Netikėtą išeitį iš susidariusios situaci­jos pasiūlė L.Ščiukinas. Jis sukūrė kon­cerną „EKIP“ (ekologija ir progresas), kuriame jau pagaminti keletas visiškai naujo tipo skraidančių aparatų, galin­čių gabenti nuo 9 iki 600 tonų krovinį. Pirmiausia, kas krenta į akis, - šių ap­aratų forma primena garsiuosius NSO. Jeigu pažvelgti į „EKIP“ koncerne sukurtus aparatus inžineriniu požiūriu, nieko fantastiško juose nepamatysime.
Šių aparatų konstrukcija yra nedidelio kraštinių santykio kintantis sparnas su labai storu profiliu, kurio storis sudaro net 37 procentus viso aparato ilgio. Šie aparatai neturi įprastinio fiuzeliažo, o naudingas krovinys, varikliai, kuras, įranga, ekipažas, keleiviai talpinami korpuse. Tik uodega ir nedidelės konsolės su aerodinaminiais valdymo organais šiek tiek išsikiša už aparato kontūro. Vietoje ratinės važiuoklės naudojama oro pagalvė.
Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria konstruktoriai, yra tai, kad naudojama didelė dalis variklio galin­gumo, todėl tenka nupūsti arti aparato esantį oro sluoksnį. Ir tai tenka daryti leidžiantis, kai varikliai veikia ne visu pajėgumu.
Būtent tokį metodą panaudojo kon­cerno inžinieriai - jie pasiūlė numano­mo srauto atitrūkimo vietose, šalia va­rančiojo korpuso padaryti angas, kuriose vyks oro mikrocirkuliacija. Tokiu būdu įeinantis srautas nebestabdys - jo greitį palaikys dirbtinai sukelti sūkuriai.
Gana nemažo dydžio korpuso ap­takumą turi pagerinti oro paėmėjas, įrengtas viršutinėje aparato dalyje. Konstruktoriai jau anksčiau yra išbandę šį sprendimą, nes jis sumažina tikimybę patekti į variklį pašaliniams daiktams kilimo ir nusileidimo metu. Tačiau at­sirado didelė neigiama oro paėmėjo ir lėktuvo sparno interferencija, ypač esant aštriems skrydžio kampams. Skrendant dideliu greičiu, pavyzdžiui, 700 km/h, oro susiurbimas nuo varančiojo korpuso paviršiaus gali sukelti vietinių viršgarsi­nių zonų susidarymą, kurios pablogina aerodinamines aparato savybes. Tačiau tuo pačiu metu tokia konstrukcija pa­gerina stabilumą. Kaip sakoma, vienoje vietoje laimima, kitoje - pralaimima. Reiškia, reikia ieškoti aukso vidurio...
Oro pagalvė suteikia galimybę skraidančiam aparatui nusileisti ir pa­kilti ne vien tik nuo betoninės dangos. Įdomu tai, kad oro pagalvės jau buvo bandomos įdiegti lėktuvuose, tačiau šie bandymai baigėsi eksperimentais. Viena priežasčių - vandens lašelių, dulkių ir snaigių debesis, skrydžio metu išsiveržiantis iš po lankstaus aptvaro ir patenkantis į variklius, įtaisytus ant korpuso. Koncerno „EKIP“ specialistai vietoje lankstaus aptvaro panaudojo du­jų srauto šydą, kurį kartu su oro pagal­ve sukuria pagalbinis variklis, t.y. oro srautai, iš skriejantys vos didesniu nei 1 atmosferos slėgimu iš antgalių, išdėsty­tų aparato perimetru, tarsi atskirs oro pagalvę nuo atmosferos. Be to, variklių antgaliuose rengiamasi sumontuoti jonizatorius tam, kad teigiamai įelektrin­tos dalelės jeigu ir pateks ant korpuso, tai tik numatytose vietose.
Gali būti, kad panašių sistemų darbą ir pastebėjo koncentracijos stovyklos kalinys. Atsimenate, kad rankraštyje jis užsimena, jog vienu metu skraidančio aparato korpusas tarsi prarado aiškius kontūrus?

Labai tikėtina, jog panašų kelią nuėjo ir amerikiečiai. Paslaptingajame angare Nr. 18, apie kurį kartas nuo karto mėgs­ta rašyti žurnalistai, iš tiesų laikomos „skraidančių lėkščių" nuolaužos. Tik jos neturi nieko bendro su ateiviais - angare saugomi Antrojo pasaulinio karo trofė­jai. Per praėjusius po karo dešimtmečius amerikiečiai, remdamiesi šių trofėjų analize, sugebėjo patys sukurti ne vieną įdomų skraidantį aparatą.
Nelabai seniai vienoje slaptoje JAV aviacijos bazėje buvo pastebėta paslap­
tinga „Nežinoma žvaigždė". Iš pradžių jos pavadinimas „Darkstar“ buvo sieja­mas su slaptu strateginiu žvalgybiniu lėktuvu „Aurora". Tačiau pastaruoju metu slaptumo šydas po truputį ėmė skaidytis. Tapo žinoma, jog iš tiesų tai susiję su aukštai skrendančiu nepilotuo­jamu firmos „Lockheed-Martin“ lėktu­vu, sukurtu vykdant „Tier III Minus" programą. Oficialiai prototipas buvo demonstruojamas 1995 m. birželio 1 d. Palmdeile (Antilopių slėnis, Kalifornijos valstija), kur įkurtos firmos gamyklos. Iki to laiko apie šio skraidančio aparato egzistavimą sklido tik spėlionės.
Nepilotuojamą aukštai skrendantį lėktuvą „Nežinoma žvaigžde" kartu sukūrė kompanijos „Lockheed-Martin“ ir „Boeing“. Kiekvienos firmos indėlis į projekto realizavimą sudaro 50 procen­tų. „Boeing" firmos specialistai buvo atsakingi už sparno iš kompozicinių medžiagų sukūrimą, radioelektroninių prietaisų tiekimą ir lėktuvo paruošimą eksploatacijai. „Lockheed-Martin“ konstravo fiuzeliažą, atliko galutinį ap­arato surinkimą ir jį išbandė.
Palmdeile pademonstruotas skraidan­tis aparatas yra pirmasis iš dviejų, kuria­mų pagal „Tier III Minus" programą. Jis sukurtas pagal gerai žinoma „stealth" technologiją. Vėliau, tikriausiai, bus atlikti šių „nematomų" lėktuvų palygi­namieji bandymai su „Teledyne" firmos sukurtu pavyzdžiu, kuris buvo sukurtas anksčiau, vykdant Pentagono programą, numatančią visos nepilotuojamų lėktuvų šeimos sukūrimą.

„Nežinomos žvaigždės" konstrukcija yra sukurta pagal aerodinaminę „beuo- degio“ lėktuvo schemą. Aparatas turi disko formos fiuzeliažą ir didelio kraš­tinių santykio kintamą sparną. Sis ne­pilotuojamas žvalgybinis lėktuvas veikia visiškai automatiškai nuo pat pakilimo iki nusileidimo. Jame sumontuotas „Westinghouse AN/APQ-183“ radaras (jis buvo skirtas taip ir neįgyvendin­tam projektui A-12 „Evenger 2“), kuris gali būti pakeistas elektroniniu optiniu firmos „Recon/Optical" kompleksu. Lėktuvo sparnų ilgis 21,0 m, ilgis - 4,6 m, aukštis - 1,5 m, sparnų plotas - 29,8 kvadratiniai metrai. Tuščio lėktuvo (kartu su žvalgybine aparatūra) svoris yra apie 1200 kg, o pilnai pripildytas degalų sveria iki 3900 kg.
Kaip matoma, kartais galima išpešti naudos iš, atrodytų, tuščių kalbų apie „skraidančias lėkštes".

Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar