Senovės kinai sveikindamiesi ne veltui vienas kito klausdavo: „Ar valgei?“, persai linkėdavo: „Visada būk linksmas“, o romėnai būtinai pasidomėdavo: „Kaip prakaituoji?“ Ne tik gydytojams būtina žinoti, kaip organizmas atsikrato nereikalingų medžiagų. Pagrindinis vaidmuo šiame procese tenka inkstams, išskiriantiems šlapimą. Prieš penkiasdešimt metų pradėjęs gydytojo praktiką ilgametis Vilniaus universiteto Santariškių ligoninės klinikų Nefrologijos ir urologijos centro vadovas profesorius B. Dainys išklausė ne vieną išpažintį.

Daugelis mokslininkų tvirtina, kad kiekvienas žmogus buvo apdovanotas nemirtingumu, tačiau vėliau dėl ne­suprantamų priežasčių buvo pakeisti genai, o žmonės tokiu būdu buvo už­programuoti susinaikinimui. Biologai ir medikai teigia, kad dabar­tinėmis sąlygomis žmogaus kūnas gali egzistuoti apie 150 metų. Kodėl žmonės tiek negyvena? Peršasi vienas atsakymas: kažkas suinteresuotas, kad žmonės gyventų trumpai, ir ši informacija yra slepiama nuo paprastų žmonių.

1931-ais metais prancūzų etnografas profesorius Marselis Griolis apsilankė dogonų gentyje, gyvenančioje prie Nigerio upės dabartinio Malio teritorijoje. Šie beraščiai žemdirbiai - sena tauta, savo išsivystymo lygiu niekui ne­išsiskirianti iš aplinkinių genčių. Tačiau profesorių nepaprastai sudomino pasa­kojimai, kuriuos dogonai daugelį amžių perdavinėjo iš kartos į kartą. Juose pasakojama apie Visatos atsiradimą ir sandarą, taip pat apie senus šios tautos ryšius su kosmosu. Nuo to meto Griolis su savo kolego­mis reguliariai vykdė ekspedicijas, ku­rių metu mokslininkai ilgai gyvendavo tarp svetingų dogonų, o šie po truputį vis labiau pasitikėjo draugiškais ir smalsiais baltaodžiais žmonėmis ir pa­laipsniui atskleisdavo jiems savo pačias švenčiausias paslaptis. Labiausiai buvo pasitikima pačiu Grioliu ir jo pagrindine padėjėja profe­sore Žermen Deterlen, kuri po Griolio mirties 1956-ais metais toliau tęsė jų pradėtą bendrą darbą. Sensacingus savo tyrinėjimų rezultatus Griolis ir Deterlen išspausdino ne viename straipsnyje, kurių pirmasis pasirodė 1950 -ais metais.

Patriarchatas kaip socialinių tarpusavio santykių sistema, buvo pakankamai efektyvus, nežiūrint į tai, kad šiandien jis drabstomas purvais. Dauguma pasaulio kultūrų yra patriarchališkos, o štai norint surasti matriarchatinių bendruomenių, jums teks grįžti toli į istoriją ir ieškoti jų pasaulio užkampiuose ar feminisčių fantazijose. Tačiau šis akivaizdus faktas taip ir neprivertė pastarųjų liautis pliurpti apie patriarchato mirtį.

2009 metų balandžio 20 d. įvyko tai, ko medikai jau tikėjosi kelis dešimtmečius. Vienas garsiausių fizikų pasaulyje, Stephenas Hawkingas, sėkmingai besigrumiantis su savo liga ir nepaisantis fizinės negalios, atsidūrė ties mirties slenksčiu. Kembridžo universitetas, kuriame dirbo fizikas, pasiruošė pačioms blogiausioms naujienoms. S. Hawkingo, kuriam būnant 21 metų diagnozuota amiotropinė lateralinė sklerozė (ALS), būklė buvo apibūdinama kaip „labai rimta“, jam ligoninėje buvo atliekami tyrimai. Laikraščiai publikavo straipsnius, labai jau primenančius nekrologus. Atrodė, kad žmogui, kuris labai aiškiai nupasakojo laiko sąvoką, atėjo laikas.