Žmonija užprogramuota susinaikinimui

Daugelis mokslininkų tvirtina, kad kiekvienas žmogus buvo apdovanotas nemirtingumu, tačiau vėliau dėl ne­suprantamų priežasčių buvo pakeisti genai, o žmonės tokiu būdu buvo už­programuoti susinaikinimui.
Biologai ir medikai teigia, kad dabar­tinėmis sąlygomis žmogaus kūnas gali egzistuoti apie 150 metų. Kodėl žmonės tiek negyvena? Peršasi vienas atsakymas: kažkas suinteresuotas, kad žmonės gyventų trumpai, ir ši informacija yra slepiama nuo paprastų žmonių.
Pavyzdžiui, Kaukaze yra rajonai, ku­riuose gyvena daug ilgaamžių. EI Tiubiu kaime žmonės gyvena po 100-150 metų ir tai nieko nestebina. 2000-iais metais šiame kaime mirė 177 metų amžiaus vyras. Vietiniai gyventojai tvirtina, kad jų ilgaamžiškumui didžiausią Įtaką daro grynas kalnų oras. Vietiniai gyventojai stengiasi neišvykti arba kuo trumpiau išvykti iš gimtųjų vietų. Jie tvirtina, kad jų žemė įsotinta nemirtingumo energija.

Daktarai, profesoriai ar paprasti me­dicinos srities tyrinėtojai yra įsitikinę, kad žmogus gali gyventi amžinai. Kaip teigia mokslininkai, senėjimas - tai sudėtingas biologinis žmogaus susinai­kinimo procesas, kurio tikslas yra bet kokia kaina nužudyti žmogų.
Žmogus auga iki 25-ių metų, o po to tik sensta. Senėjimas - tam tikrų genetinių programų regeneracija (jeigu užprogramuota gyventi 70 metų, tai tiek žmogus ir gyvens). Skirtingi žmonės užprogramuoti skirtingai gyvenimo trukmei. Vieni, būdami vos 50-ies metų amžiaus, atrodo kaip sukriošę seniai, o kiti, netgi būdami 70-ies metų amžiaus, yra sveiki ir žvalūs.
Nors šiuolaikinis mokslas daug gali, tačiau ir jis yra bejėgis išspręsti žmogau nemirtingumo problemą. Pirmiausia reikia suprasti, kaip žmogus artinasi prie senatvės ir mirties. Viena hipotezė teigia, kad žmogus sensta dėl „senėjimo faktoriaus", t.y. medžiagos, kuri priverčia keistis mūsų organizmą. Šį medžiaga aptinkama blužnies limfinėse ląstelėse. Susinaikinimo instinktas kiekvieno in­divido smegenyse aktyvuojasi praktiškai iš karto po gimimo. Viso gyvenimo metu vyksta negrįžtamas nervų ląstelių (neuronų) mirimo procesas. Žuvusių neuronų vietą smegenyse užima jungia­masis audinys. Sis audinys suardo ryšius tarp gyvų neuronų, taip susilpnina atmintį, sutrikdo koordinaciją. Žmogus keičiasi ir išoriškai - atsiranda raukšlės, pražyla plaukai, ima kristi dantys.
Yra keli senėjimo etapai, einantys nuosekliai vienas po kito. Tyrinėtojų nuomone, susinaikinimo procesas į gyvų būtybių genetinį kodą buvo įterp­tas maždaug prieš 100 milijonų metų. Tačiau kol kas neaišku kam ir kodėl reikalinga mirtis. Yra nemažai moks­lininkų, kurie teigia, kad mirtis turi nežemišką kilme. Gali būti, kad neže­miškos jėgos pakeitė žmogaus genus ir užprogramavo susinaikinimą.
Šiandien mokslininkai gana rim­tai tiria hipotezę, kuri teigia, kad visi ilgaamžiai mūsų planetos gyventojai yra tiesioginiai dievų iš kitų planetų palikuonys. Dievų civilizacija ir žmonių civilizacija susikirto tik trumpai istorijos akimirkai. Po to dievai išskrido, palik­dami mums daugybę neįmintų mįslių.
Kai kurių religijų atstovai tiki, kad žmogaus kūnas gali regeneruotis. Jeigu žmogus gyvena sąžiningą gyvenimą, tinkamai maitinasi, žino tikrąsias ver­tybes, puoselėja protėvių tradicijas, tai jo sąžinė švari, todėl galima atkurti visus organus ir audinius - visa tai ir yra nemirtingumas.
Įvairių tautų pasakose, legendose gana dažnai pasakojama apie karžygius, nemirtingumą. Tačiau į šias istorijas šiuolaikinis žmogus nežiūri rimtai, ma­nydamas, kad tai yra tik senovės autorių fantazija. O juk pagal šiuos pasakojimus yra aišku, kad kažkada
seniai žmonės galėjo gyventi iki labai gilios senatvės, turėjo neapsakomą jėgą, buvo bebai­miai ir net nemirtingi.
O šiuolaikinis žmogus visko bijo, be civilizaci­jos negali nei išgyventi, nei egzistuoti.
Išvadą galima padaryti tik vieną: technokratijos plėtra sukėlė žmogaus, kaip fizinio organizmo, degradaciją. Šiuolaikinis žmogus degra­davo, o ne evoliucionavo. Laikydamas save protingu ir viską suprantančiu, žmogus nebeteko savo tikrosios karžy­giškos jėgos ir stiprios sveikatos.
Kiekvieno žmogaus gyvenimo trukmė yra skirtinga ir ji priklauso o gyvenimo būdo, mitybos, gyvenamosios aplinkos. Netgi palyginus miesto ir kaimo žmones tampa aišku, kad žmonės, kurie gyvena arčiau gamtos, kaimuose, neturi kenks­mingų įpročių, gyvena kur kas ilgiau ir sulaukia gilios senatvės. Atitinkamai, kuo tinkamesnės organizmui sąlygos, tuo ilgiau gali žmogus gyventi.
Šiuolaikinė technokratija sukūrė visas sąlygas ne tik sumažinti žmonių ilgaam­žiškumą, bet ir padidinti jų sergamumą, kuris iššaukia ankstyvą mirtį. Mobilusis ryšys, televizija su „psichotropinėmis" laidomis, vertybių pasikeitimas, pasilei­dimo išplitimas, informavimo priemo­nių apgavystės, genetiškai modifikuoti organizmai, didelis suvalgomos mėsos kiekis, alkoholio ir tabako vartojimas, ginklai, gamtos naikinimas - visa tai daro didžiulę žalą žmonių sveikatai ir atima iš jų galimybę gyventi ilgai ir laimingai, nekankinant ligoms.
Seniai yra žinoma, kad nuo maisto priklauso žmogaus nuotaika, jo pasie­kimai darbe ir asmeniniame gyvenime.
Kiekviena būtybė turi maitintis speci­finiu maistu, o tai, gali būti, ir slepia nemirtingumo pa­slaptį. Gamtoje nėra termiškai apdoroto maisto. Vaizdžiai išsireiškus, žmogus pats sau šaukštu kasa duobę. Šiandien vei­kia kažkieno specia­liai sukurta žmonijos sunaikinimo termiškai apdorotais produktais programa.
Dauguma žaliavalgių (žmonės, kurie nevalgo mėsos ir termiškai apdoroto maisto), remdamiesi protėvių žiniomis teigia, kad maitintis virtu ar keptu maistu yra nusikaltimas, maistas j organizmą turi patekti tik neapdorotas. Toks maistas žmogaus skrandyje ištirpsta per 15 minučių, o virtas maistas - per 8 valandas.
Kai kurie tyrėjai tvirtina, kad moks­lininkai labai daug slepia nuo žmonių. Pavyzdžiui, 40-ies laipsnių temperatū­roje sunaikinama produkto energija. O juk šioje energijoje saugoma informacija apie tai, kad šį ar kitą produktą turi įsisavinti žmogus. Terminis apdoroji­mas nutrina šią energiją, kuri žmogui yra tarsi instrukcija, nurodanti kaip reikia vartoti vieną ar kitą produktą, ir galiausiai šis produktas yra neįsisavinamas. Maitinimasis nebetenka prasmės. Žmonės valgo ir lėtai miršta.
Gamtoje viskas vyksta natūraliai. Žaliavalgiai tvirtina, kad tai yra anks­tyvos žmonių mirties priežastis - tin­kamai maitinantis ir naudojant energiją žmonės turi gyventi tūkstančius metų. Ir visa tai dėl termiškai apdoroto mais­to. Žaliavalgystė — tai palaima žmogaus organizmui. Virtas ar keptas maistas pavirsta į šlakus, sutrikdo medžiagų apykaitą, organų funkcionavimą, suke­lia ligas. Maistas turi būti sveikas, t.y. termiškai ir chemiškai neapdorotas. O šiuolaikinė medicina, kuri siūlo siau­bingas ir kenksmingas dietas, atseit, skirtas gydymui, taip pat skatina mūsų susinaikinimą.
Tolimi protėviai sakė, kad tik bitė ir karvė skirtos žmogaus mitybai. Jei norime pasiekti nemirtingumo, turime įsiklausyti j protėvių, o ne medikų pa­tarimus, pradėti maitintis termiškai neapdorotu maistu, iš gyvulinių produktų naudoti tik medų ir pieną.