Į nelaisvę pateko NSO, ateivių pilotai buvo aptikti gyvi

1989 m. gegužės 7d. PAR KOP virš Kalahario dykumos atakavo NSO. Praėjo 25 metai po šio įvykio, kuris savo svarba žymiai pranoksta garsųjį Rozvelo incidentą, nes Afrikoje ateivių pilotai buvo aptikti gyvi.....

Šio įvykio tikrumą patvirtino keletas šalies žvalgybos karininkų. Jie netgi parodė nukritusio objekto nuotraukas. Tai, kad toks įvykis tikrai buvo, patvirtino PAR KOP eskadrilės vadas pulkininkas Gozenas, kuris pats dalyvavo perėmime ir numušė NSO.

Apie incidentą Pietų Afrikoje yra žymiai daugiau patikimų žinių, nei apie Rozvelo incidentą. Ir šiuo atveju buvo laikomasi griežčiausio slaptumo režimo, tačiau vienas karinių oro pajėgų karininkas, suprasdamas šios informacijos svarbą žmonijai, atskleidė katastrofos paslaptį. Tais pačiais 1989-ais metais apie šį įvykį rašė viso pasaulio spauda.

1989 m. gegužės 7 d. 13:45 Grinvičo laiku JAV KJL fregata, plaukiojusi Atlanto vandenyne, į KJL štabą Keiptaune perdavė radijo pra­nešimą apie neatpažintą skraidantį objektą, skrendantį link Afrikos že­myno. 13:52 objektas įskrido į PAR oro erdvę.

Iš KOP „Valhalos" bazės skubiai į orą buvo pakelti du naikintuvai „Miražas", iš kurių vieną pilotavo eskadrilės vadas pulkininkas Gozenas. 13:59 jis pranešė bazei, kad mato objektą, kurio negali identifikuoti. NSO, nemažindamas greičio, atliko manevrus, kuriuos atlikti įprastu skraidančiu aparatu buvo neįmano­ma. Vadovybė įsakė atidengti ugnį. Ataka turėjo poveikį. Lakūnas pra­nešė apie keletą akinančių blyksnių iš objekto, kuris netrukus ėmė stipriai siūbuoti, toliau skrisdamas šiaurės kryptimi. 14:02 objektas ėmė prarasti aukštį, o po to dideliu greičiu atliko viražą ir atsitrenkė į Kalahario dykumos paviršių. Tai nutiko už 80 km į šiaurę nuo PAR ir Botsvanos sienos.

Į NSO avarinio nusileidimo vietą atvyko žvalgybos grupė, kuri aptiko 150 m skersmens ir 12 m gylio kra­terį. Kraterio dugne gulėjo sidabro ir plieno spalvos disko formos objektas, kuris į žemę atsitrenkė 45 laipsnių kampu. Aplink kraterį esantis smėlis ir dirvožemis buvo išsilydę nuo karščio.
Pirmasis atskridęs gelbėjimo malūnsparnis, būdamas 152 m aukštyje virš objekto, netikėtai tarsi pakibo ore, o po to smigo žemyn. Žuvo penki ekipažo nariai. Gedo ir auto­mobilių, kurie bandė priartėti prie kraterio, varikliai. Greitai paaiškėjo, kad viso to priežastis yra nuo objekto sklindantis labai stiprus elektroma­gnetinis laukas. Tik po to, kai objek­to paviršių pavyto užtepti polimerine derva, neutralizuojančia magnetinio lauko poveikį, pavyko atgabenti techniką arčiau ir ištraukti diską iš dirvožemio.

Nežiūrint į tai, kad smūgis buvo labai stiprus, objektas buvo praktiš­kai sveikas. Tą pačią dieną jis buvo išgabentas į slaptą PAR KOP bazę, o kritimo vieta buvo užmaskuota smėliu ir akmenimis. Uždaroje patalpoje bazėje, buvo atlikta pirminė apžiūra, kurios visa eiga buvo filmuojama. Objekto skersmuo buvo 18,2 m, aukštis - 8,64 m, o svoris - 50 to­nų. Pagal perimetrą buvo įrengti 12 ovalių iliuminatorių, nusileidimo įrenginys buvo išsikišęs iš korpuso. Pačiame korpuse nebuvo matyti jo­kių siūlių ar kniėdžių, vietoje nepavyko nustatyti medžiagos, iš kurios aparatas buvo pagamintas.

Apžiūros metu disko viduje pasi­girdo garsus beldimas, vienoje pusėje atsidarė liukas. Pro liuką į išorę iš­ėjo dvi į žmones panašios būtybės, apsirengusios pilkais prie kūno prigludusiais kostiumais. Pirmasis iš disko išėjęs ateivis įsižiūrėjo į žmogų su dujokauke ant galvos, ir žmogus susmuko ant grindų. Ateivių ranko­se ir ant drabužių nebuvo pastebėta jokių daiktų. Buvo iškelta prielaida, kuri vėliau pasitvirtino, jog ateiviai savo biolauku gali paveikti žmones, sukeldami šiems baimės jausmą ir paralyžių.

Tik po kelių valandų, kai į bazę buvo atgabenti skafandrai, galintys apsaugoti nuo galingo spinduliavimo, žmo­nėms pavyko priartėti prie ateivių be pavojaus gyvybei.

Humanoidai buvo nugabenti į medici­nos centrą, kur buvo atlikta apžiūra. Tai buvo neaukšti, apie 1,3 metro ūgio humanoidai, išoriškai panašūs į Rozvelo - žalsvai pilka oda, neproporcingai di­delė (žmonių požiūriu) beplaukė galva, į priekį išsikišęs veidas, kuria­me buvo didelės akys be vyzdžių, maža nosis ir maža burna, panaši į pjūvį. Kaklas buvo plonas, rankos plonos ir ilgos, siekiančios kelius ir besibaigiančios trimis pirštais su plėvėmis tarp jų.

Ateiviai elgėsi nea­gresyviai, jų eisena ir judesiai atrodė vangūs. Jie suprasdavo, kai ženklais buvo parodoma eiti ar stovėti vietoje. Medicinos centre jie leido nuo savęs nutraukti prigludusius rūbus. Tik kartą, kai vienam ateiviui buvo įbes­tas švirkštas, norint paimti kraujo tyrimams, šis parodė agresiją, garsiai šnypšdamas ir atstumdamas žmogų.

Po apžiūros ateiviams buvo sugrą­žinti jų kombinezonai. Medicinos centre paaiškėjo, jog vienas ateivis yra gana sunkiai sužeistas. Netrukus abu humanoidai kartu su aparatu bu­vo perduoti JAV atstovams ir nuga­benti į Rait Patersono karinę bazę.

Šią informaciją Anglijos ufologų organizacijai perdavė Pietų Afrikos Respublikos karininkas Džeimsas Van Grojenas, kuris kartu su ame­rikiečių specialistais dalyvavo inci­dento tyrime. Jis perdavė PAR KOP dokumento, pažymėto grifu „Visiškai slaptai", kopiją. Dokumente buvo de­taliai aprašytas įvykis, kuriam suteik­tas kodinis pavadinimas „Sidabrinis rutulys".

Van Grojenas papasakojo, kad visi grupės, atvykusios į  NSO kritimo vietą, nariai pasirašė dokumentą, kuriuo įsipareigojo neskleisti slaptos informacijos apie šį įvykį. Tačiau KOP karininkas nusprendė sulaužyti šį pasižadėjimą, nes manė, jog šios informacijos nuslėpimas būtų „nusikaltimas visai žmonijai". Van Grojeno likimas tragiškas - grįžus į PAR jis buvo areštuotas ir, kaip skel­biama, sušaudytas už ypač slaptos informacijos paviešinimą. Apie toli­mesnį ateivių ir jų skraidymo aparato likimą patikimų žinių nėra.

Yra žinoma, kad medžiagos, iš kurios buvo pagamintas disko kor­pusas, spektrinė analizė, atlikta Rait Patersono aviacijos bazėje, parodė, jog į jos sudėtį įeina ypatingos kris­talinės struktūros magnis, kurio Žemės sąlygomis praktiškai neįma­noma išgauti.

Taip pat yra žinoma, kad po to, kai atvyko į JAV, vienas humanoidas mirė ir buvo atliktas jo skrodimas. Ateivio oda buvo porėtos struktūros ir tanki. Pjūvio vietose iš jos ištekėjo gelsvos spalvos gleivės. Vidaus orga­nai neturėjo jokio panašumo į žmo­gaus organus. Nebuvo aptikta nei kepenų, nei inkstų, nei skrandžio. Užtat organizme buvo labai daug gleivių ir arterijų, todėl padaryta iš­vada, kad „tiriama būtybė, greičiau­siai, artimesnė augalijos pasauliui, nei gyvūnijos".

Tai netiesiogiai patvirtino likusio gyvo piloto stebėjimas: jis nevalgė jokio maisto, judėjo lėtai, o eisena da­rėsi vis sunkesnė. Po mėnesio prie jo buvo galima artintis be skafandro. Tikriausiai, išsieikvoję vidiniai resursai nebeleido jam daryti poveikio žmonėms. Nors, gali būti, humanoidas nebematė jokio tikslo jį daryti.

Buvo pabandyta su ateivių pilotu užmegzti kontaktą. Jam buvo parody­ti mūsų planetos kosminiai aparatų, įvairių formų ir ti­pų NSO atvaizdai, tačiau nė vienas jų nesukėlė jokio atei­vio susidomėjimo.
Su juo dirbo psichologai, bandydami nors bent kiek jį „išjudinti", tačiau viskas veltui.

Apie nežemiškojo aparato įrangą nieko nepranešama, žinoma tik tiek, kad visa aparatūra sugedo kritimo metu. Kai likusiam gyvam humanoidui buvo leista vėl įeiti į diską, jis iš karto patraukė link įrangos, kuri, kaip manoma, naudojama apšvieti­mui. Bandymai ją paleisti veikti buvo nerezultatyvūs.
Tuomet buvo iškelta prielaida, jog šviesa yra jo mitybos pagrindas. Tai netiesiogiai patvirtina organizme aptiktas didelis kiekis medžiagos, panašios į chlorofilą. Gali būti, kad ateivio organizmas fotosinte­zės būdu perdirbo šviesos energiją. Tačiau Saulės šviesa ateiviui netiko. Žymiai geriau jis jausdavosi liumi­nescencinių lempų šviesoje. Ilgiau pabuvęs patalpoje su tokiu ap­švietimu jis kiek atgydavo. Tačiau buvo matyti, kad ir ši šviesa jam tinka tik dalinai. Tinkama šviesa buvo laive, ji leido atlikti tolimus kosminius skrydžius. Tačiau dabar įrenginys nebeveikė ir tai sudarė rimtą problemą tiek ateiviui, tik žmonėms.
Humanoidas miegojo atviromis akimis. Jis tai darydavo šviesoje, kelius pritraukęs prie galvos. Tokioje pozoje išgulėdavo daug valandų, o po to vaikščiodavo po jam atviras patal­pas. Į parodytus filmus su Žemės ir kitų planetų kraštovaizdžiais nere­agavo, tačiau pastebėdavo priešais jį pasitaikančius žmones. Tačiau ir jie nesukeldavo jokio susidomėjimo. Sis ateivis mirė 1989-ųjų metų rugsėjo mėnesį.
Visą laiką ateiviai buvo stebimi vaizdo kameromis. Iš nufilmuotos medžiagos buvo sumontuotas filmas, kuris, kaip teigiama, buvo parodytas mokslininkams, kurie prieš tai pasi­rašė sutartį dėl informacijos neplati­nimo.

Dabar reikia laukti, kada šis filmas bus parodytas visuomenei. Šiais laikais tokias paslaptis sunku išsaugoti, nes anksčiau ar vėliau įvyksta informacijos nutekėjimas. Tuomet amerikiečių kariškiams garantuotai bus užduoti klausimai apie šiuos ateivius, ir apie kitus dalykus, iki šiol slepiamus slaptose bazėse ir susijusius su pačia karščiausia dabarties paslaptimi.