Baltieji ir pilkieji ateiviai pažadėjo grįžti

Kai 1531 -ais metais ispanų konkistadoras Pisaro patraukė link vakarinio Pietų Amerikos žemyno kranto, tarp vietinių indėnų, kurie buvo žemo ūgio, rudaakiai ir tamsiaplaukiai, pastebėjo nemažai aukštų šatenų su šviesia oda. Indėnai beveik nesipriešino grobikams - jie Pisaro laikė savo vyriausiuoju Dievu Virakoča (ateiviu), kuris pagaliau įvykdė prieš daug metų duotą pažadą sugrįžti. Anot padavimo, Virakoča buvo šviesaus gymio - visai kaip Pisaro.

Raudonplaukių "Airių" paieška

1987-ais metais Peru apsilankė amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, ufologė ir anomalių gamtos reiškinių tyrėja Linda Moulton Hau. Šioje šalyje ji išgirdo apie nepaprastus vie­tinius gyventojus - aukštus (iki 2,5 m ūgio), vario raudonumo plaukais, ryškiai mėlynomis akimis ir labai šviesia oda. Apie juos papasakojo

studentas-archeologas Edvinas Floresas. Jo tėvas buvo felčeris ir gana dažnai vykdavo į tolimus šalies rajonus. Vieną 1981-ųjų metų vasaros dieną studento tėvas sugrįžo iš tolimo kalnų kaimelio Pilinto, kuris yra už 6 valandų ke­lionės nuo Kusko miesto. Namuose sūnui papasakojo, kad tose vietose matė „labai aukštus raudonplaukius airius". Edvinas pasakė, kad nežino ar šie aukštaūgiai „airiai" ir dabar ten gyvena, tačiau Linda pasiūlė nuvykti į šį kaimelį.
Siauras ir labai vingiuotas kelias kalno šlaitu kilo aukštyn. Du kar­tus juos sustabdė policija. Pasirodo, jie vyko link tos vietos, kurioje buvo įsikūrusi sukilėlių komunistų bazė.
Sukilėliai miestuose rengdavo sprogi­mus, gadindavo geležinkelio bėgius.
Edvinas policininkams paaiškino, kad sukilėliai jų nedomina, o Linda - amerikiečių žurnalistė, kuri renka medžiagą apie žmonių susitikimus su ateiviais iš kitų planetų, ir jie į Pilintą vyksta tam, kad susipažintų su ten gyvenančiais „aukštaūgiais airiais". Užtvaroje, įrengtoje beveik prie pačio kaimelio, vienas policininkas, išklau­sęs studento pasakojimą, iš pradžių ranka parodė į dangų, o po to į to­lumoje stovintį kalną. Jis papasakojo, kad tenai neseniai nusileido didžiulis šviečiantis objektas, o nusileidimo vietoje yra susidaręs didžiulis išdegin­tos žemės ovalas, kurį jam teko matyti savo akimis. Policininkas pasakė, kad iki tos vietos yra diena kelio. Pagunda buvo didelė, tačiau keliautojai nu­sprendė iš pradžių paieškoti „airių", o jei pasiseks, tai ir susipažinti su jais.

Ryškūs paveldėjimo požymiai

Kaimelio viduryje sustojusį auto­mobilį iš karto apspito vaikai. Kai Edvinas papasakojo, kokiu tikslu jie čia atvažiavo, vienas berniukas pasakė, kad žino apie „aukštus baltaveidžius" ir parodys namą, kuriame gyvena vy­ras, galintis daug papasakoti apie šiuos žmones.

Prie nedidelio namelio slenksčio svečius pasitiko jaunas apie 180 cm ūgio mėlynakis vyras. Jo tankiuose tamsiai kaštoniniuose plaukuose bu­vo matyti raudonos spalvos sruogos. Linda paprašė Edviną paklausti, ar galima susitikti su jo tėvais. Išklausęs ilgą atsakymą ispanų kalba, Edvinas pasakė: „Jo tėvai gyvena netoli. Jie pa­prasčiausi žmonės. Tačiau šis žmogus žino apie „aukštaūgius airius". Jie ilgai gyveno netoli kaimo, tačiau paskui paliko šias vietas. Deja, jis nežino, iš kur jie atsirado, ir kur iškeliavo".

Dvigubas kontaktuotojas  Brajanas Skotas

1943-ais metais Kolorado valstijoje (JAV) Skotų šeimoje gimė berniukas, kuriam tėvai suteikė Brajano vardą. Tai buvo gana sunkaus charakterio vaikas. Kai jam buvo 28-ri metai amžiaus, Brajanas gaudė barškuoles gyvates ir rinko jų nuodus.
Vieną 1971-ųjų m. vasaros dieną Brajanas su bičiuliu gaudė gyvates dykynėje Arizonos valstijoje į šiaurės- rytus nuo Fenikso miesto. Vyrukai netikėtai danguje virš savęs pamatė švytintį disko formos skraidantį ap­aratą. Jis buvo didelio sunkvežimio dydžio ir lėtai leidosi žemyn. Disko apačioje per visą perimetrą įsižiebda­vo ir vėl užgesdavo raudonos ir žalios šviesos. Netrukus NSO pakibo virš gyvačių gaudytojų. Tuo metu Brajanas pajuto, kad jis atitrūko nuo žemės ir kyla aukštyn. Jis ėmė rėkti, tačiau tuo metu jam į akis nukrypo baltos šviesos srautas, kuriame buvo matomi kažkokie judantys siluetai.
Brajanas suprato, kad atsidūrė NSO viduje. Viduje esantys ateiviai turėjo skirtingą išvaizdą, tačiau jų tarpe buvo daugiausia aukštaūgių humanoidų su ryškiai raudonais plaukais, mėlynomis akimis ir labai šviesia oda.

Tai buvo pirmas, tačiau ne paskuti­nis kartas, kai Brajanas buvo pagrob­tas ateivių. Antrą kartą pagrobėjai bu­vo visiškai kitokios išvaizdos būtybės, kurias jis pavadino pilkaisiais. Trečią kartą vaikinas vėl pateko pas raudon­plaukius mėlynakius milžinus, o po to - vėl pas pilkuosius. Toks pagrobėjų keitimasis Brajanui sukėlė mintį, kad tarp dviejų ateivių grupių yra kažkokie nesutarimai, ką toliau reikia daryti su juo, o gal ir su visa žmonija.

Žemės gyventojų likimas spendžiamas danguje?

Brajanas pasakojo, kad pilkieji atei­viai tarsi neturi jokių emocijų. Jie tvir­tina, kad būtent jie atliko genetinius eksperimentus su jau egzistavusiais Žemėje primatais ir taip sukūrė žmo­nes. Panašu, kad pilkieji kontroliuoja visų kitų nežemiškų sutvėrimų, tame tarpe ir raudonplaukių, patekimą į mūsų planetą bei seka jų kontaktus su žemiečiais. 2003-iais metais įvykusia­me pokalbyje su Linda Hau Brajanas išsamiai papasakojo apie susitikimus su ateiviais: „Kai prieš save matai raudonplaukius ateivius, į akis pirmiausia krenta jų ūgis, kuris dažniausiai viršija 2 metrus. Ir, be abejo, raudoni banguoti plaukai. Jų akių spalva kinta nuo tamsiai mėly­nos iki žydros, o plaukai - nuo baltos iki kaštoni­nės spalvos. Nuo šių atei­vių sklinda labai malonus kvapas. Vieno tyrimo, kurį su manimi atliko šie ateiviai, metu su manimi bendravo ateivis, kuris save vadino Voltaru. Kai jis palietė mano kaktą, aš pajutau, kad jo labai minkšta oda ir labai šiltas delnas".
Toliau Brajanas papasakojo, kad ateiviai su juo bendravo telepatiniu būdu, į jo sąmonę perdavė duomenis apie Žemės praeitį, savo atvykimo tikslus, požiūrį į mūsų planetos dabartį ir ateitį. Telepatinio seanso metu aplink informaciją perduodantį ateivį susidarydavo silpna aureolė, kuri labiausiai pastebima ties galva.
Brajanas dar papasakojo, kad pirmojo pagrobimo metu jis po trumpalaikio „atsijungimo" atsigavo ir aplink save pamatė mėlynakes būtybes su šviesiais banguojančiais plaukais. Jis pagalvojo, kad mirė ir atsidūrė tarp angelų ar kažkokių kitų dangaus gyventojų. Brajanas mandagiai pasisveikino ir kreipėsi į arčiausiai stovintį: „Ar tu Dievas?" Sis priėjo arčiau Brajano, pridėjo smilių prie jo kaktos. Vyro galvoje pasigirdo: „Tu - Dievas".
Tolimesnio bendravimo su atei­viais metu jis suprato, ką reiškia šis atsakymas. Jie Brajaną priėmė kaip atstovą vienos iš daugybės gyvybės formų, kurias jie sukūrė Žemėje visuotinės gyvybinės jėgos, kurią jie laiko pagrindu ir viso, kas gyva, šaltiniu, pagalba. Mes šią jėgą vadi­name Dievu. Tai reiškia, kad ateiviai manė, jog Brajanas yra dalelė paties Dievo. Patys save raudonplaukiai vadi­no „žvaigždžių vaikais".
Jie taip pat tikėjo, kad egzistuoja vienintelis visagalis dieviškasis pradas, tačiau jis neturi kokios nors konkrečios išraiškos ar formos. Šį pradą ateiviai vadino Visatos šviesos pradžia.
Raudonplaukiai ateiviai mano, kad žmonija turi dvasiškai pasikeisti, surasti „savo egzistavimo šviesą", siekiant išvengti tolimesnio degradavimo ir savęs susinaikinimo. Tik tokiu būdu žemiečiams pavyks tapti viena iš kosminių civilizacijų bei užmegzti kontaktus su kitomis rasėmis.
Pilkieji sutinka su tokiu dabar­tinės žmonijos įvertinimu, tačiau jie netiki, kad žmonija gali savaime patobulėti. Jų nuomone, dabartiniai Žemės gyventojai yra neigiamas jų atlikto eksperimento, kuriuo buvo siekiama sukurti protingą žmogų, rezultatas. Pilkieji į pirmųjų žmo­nių DNR įsiuvo informaciją apie elgesio normas ir principus. Visa tai atsispindi bibliniuose pasakojimuose. Tačiau pilkieji nesitikėjo, kad visa tai nesuveiks ir žmonija nusileis iki tokio žemo dvasinio lygio, kuriame yra dabar. Ateivių nuomone, nieko pataisyti jau nebegalima, yra tik vienintelė išeitis - sunaikinti visus Žemės gyventojus, kol jie patys savęs nesunaikino, sunaikinti bet kokius šiuolaikinės civilizacijos egzistavimo pėdsakus ir „viską pradėti iš pradžių". Pilkieji mano, kad, būdami kalti dėl nesėkmingo žmonijos sukūrimo, jie turi teisę taip pasielgti. Dar daugiau, jiems jau teko tai daryti praeityje. Tai jau ne pirmas jų nesėkmingas bandymas apgyvendinti Žemę.