Susidūrimai su ateiviais

Visatoje mes nevieni – taip teigia ne tik kai kurie astronautai, tačiau ir paprasti žmonės Žemėje, kurie tvirtina, jog buvo susidūrę su ateiviais. Tokių žmonių yra tūkstančiai arba net šimtai tūkstančių. Žemiau pristatome dvi istorijas, kurias mokslininkams nepavyko paneigti net pasitelkus hipnozės seansus.

Trans-en-Provence istorija

Trans-en-Provence, Prancūzija, 1981 m. sausio 8 d., 17 val. Renatui (Renato Nicolaï) paskaudo nugarą. Jau keletą valandų jis sunkiai dirbo – meistravo savo žemėje vandens siurblį. Jo sklypas driekėsi kalvos šlaitu žemyn upės link.

Iš pradžių Renatui lyg pasivaideno keistas, spigus švilpesys. Nieko ypatinga, jis buvo pavargęs. Vėliau jis suvokė, kad garsas sklinda iš viršaus. Išsitiesęs dirstelėjo aukštyn ir spėjo pamatyti, kaip keistas, iš pirmo žvilgsnio metalinis objektas leidžiasi kalvos papėdėje.

Aparatas buvo ovalus. Jo apačioje matėsi keturios mažos durų angos. Jis atsargiai nusileido netoli senos daržinės.

Supykęs, kad kažkas malasi jo žemėje, Renatas nušuoliavo kalva žemyn prie to neregėto daikto. Kiaušinio pavidalo aparatas kurį laiką sklandė virš Renato, paskui nuskrido.

Tačiau dar jam nepriartėjus švilpesys pagarsėjo ir aparatas staiga pakilo. Atsidūręs virš medžių, šaute šovė į tą pusę, iš kurios buvo atskridęs.

Renatas nubėgo į tą vietą, kur ką tik būta aparato. Žemėje buvo įsispaudę neįprasto skritulio kontūrai. Renatas Nikolajis pakvietė policininkus iš gretimo Draginjano kaimo.

Apžiūrėję nusileidimo vietą, policininkai viską nufotografavo ir paėmė dirvos mėginių. Pasitarę nusprendė apie tai pranešti GEPAN organizacijai, Prancūzijos vyriausybės įsteigtai 1977 m., kai pagausėjo pranešimų apie NSO. šios organizacijos mokslininkai nagrinėjo kiekvieną atvejį.

GEPAN būrys atvyko į Trans an Provansą ir ėmėsi uoliai viską tyrinėti. Dirvos ir augalų mėginiai buvo paimti iš nusileidimo vietoje ir aplink skritulį esančios žemės. Juos nusiuntė ištirti į laboratoriją Tulūzoje. Rezultatai visus apstulbino.

Ten, kur stovėjo aparatas, žemė buvo kietai suplūkta, tarsi ją būtų slėgę kažkas itin sunkaus. Akmenys sutrinti, o dirva susilydžiusi į standžią plutą. Pro mikroskopą šios plutos viršus atrodė it nutrintas švitru.

Nusileidimo vietoje kažkodėl buvo itin gausu kai kurių cheminių elementų, nors žemėje aplinkui jų nerasta. Mokslininkai taip pat ištyrė chlorofilo, žaliojo augalų pigmento, kiekį augaluose. Nusileidimo vietoje chlorofilo juose buvo perpus mažiau negu tolėliau. Augalai skritulio viduryje nei iš šio, nei iš to labai smarkiai suseno.

Manheteno ateivių istorija

Manheteno sala, Niujorkas. 1989 m. lapkričio 30 d. Atsitiko kažkas baisaus. Linda (Linda Cortile) tai pajuto. Iš baimės ėmė peršėti sprandą, o per kūną perėjo šiurpas. Buvo trečia valanda nakties. Linda Kortil gulėjo lovoje. Atsisukusi į šalia miegantį vyrą, pajudino jį ir kreipėsi vardu, tačiau jis nereagavo.

Kai tarpduryje pasirodė maža būtybė, Linda suprato, kas įvyko. Tai jau buvo atsitikę anksčiau. Ją jau buvo pagrobę ateiviai.

Tarpduryje stovėjo vaiduokliškas padaras. Sukaupusi paskutines jėgas, Linda griebė pagalvę ir sviedė ją į ateivį. Bet pagalvė nukrito nepasiekusi taikinio, ir Linda jau niekaip negalėjo apsiginti. Ji buvo visiškai paralyžiuota ir absoliučiai nieko neprisiminė. Linda atsitokėjo savo namuose, ant lovos.

Paklaikusi iš baimės, kad ateiviai išžudė jos šeimą, Linda puolė į sūnų kambarį. Du berniukai gulėjo nejudėdami ir, atrodė, nekvėpuodami. Lindai suspaudė širdį.

Pagriebusi mažą veidrodėlį, Linda prikišo prie abiejų berniukų nosies. Su palengvėjimu atsiduso, kai pamatė, jog veidrodėlis aprasojo nuo jų kvėpavimo. Jie miegojo neįprastai giliu miegu, tačiau buvo gyvi.

1989 m. balandžio mėn. Linda pirmą kartą apsilankė pas NSO tyrėją Badą Hopkinsą (Budd Hopkins). Jai reikėjo pagalbos, mat ji tvirtai tikėjo, jog prieš 20 metų buvo pagrobta ateivių.

Badas dažnai taikydavo hipnozę, kai norėdavo padėt žmonėms prisiminti pasąmonėje slypinčius įvykius. Užhipnotizuota Linda vėl išgyveno patirtą pagrobimą. Dabar, praėjus tik septyniems mėnesiams po vizito pas Badą, Linda neabejojo vėl buvusi pagrobta.

Badas užhipnotizavo Lindą ir liepė prisiminti 1989 m. lapkričio 30-osios nakties įvykius, nutikusius po to, kai ateivis pasirodė jos miegamojo tarpduryje. Jis išgirdo nuostabią istoriją.

Ateiviai buvo keturi, o ne vienas, kaip iš pradžių atrodė. Lindą išgąsdino jų šaltų juodų akių žvilgsnis. Ateiviai tyliai prisiartino prie lovos, kurioje apimta stingulio gulėjo Linda. Tuomet pakėlė ją ir laikė ore, visai neliesdami jos kūno. Visi kartu jie kiaurai perplaukė per užvertą langą, tartum jo nė nebūtų.

Išlėkusi iš savo namo buto, esančio dvyliktame aukšte. Linda skriejo, apšviesta ryškaus šviesos spindulio. Ateiviai gabeno ją į savo erdvėlaivį, kuris kabojo virš stogų.

Atsidūrusi laive, Linda baimingai stebėjo, kaip ją apstoja ateiviai, laikantys savo rankose instrumentus ir mėgintuvėlius. Jos laukė gąsdinantys medicininiai tyrimai. Tačiau toliau ji atsiminė tik tą momentą, kai vėl gulėjo savo lovoje.