Betės ir Barnio ateivių pagrobimas

Buvo toks metas, kai pranešimai apie susitikimus su humanoidais buvo paprasčiausiai metami į šiukšlių dėžę. Tačiau vienu metu tyrinėtojai šiuose pasakojimuose pastebėjo kai kurias pasikartojančias detales. Pavyzdžiui, daugelis liudininkų, patekusių į ateivių kompaniją, visiškai neprisimindavo to, kas su jais vyko. Tiesa, kartais hipnozės seanso metu jų atmintyje atgydavo atsiminimai apie medicininius bandymus, kuriuos su žmonėmis atliko ateiviai iš kitų planetų. Kol kas neaišku, kaip žiūrėti į šiuos pranešimus. Tegul skaitytojas pats nuspręs, susipažinęs su viena garsiausių tokio pobūdžio istorijų, kuriai buvo skirta visa knyga.

Ši istorija nutiko amerikiečiams sutuoktiniams Betei ir Barniui Hilams. Tai buvo netipiška santuoka, nes Barnis buvo juodaodis, todėl kai kurie tyrinėtojai bandė aiškinti, kad ši aplinkybė ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios įvyko psichiniai nuokrypiai, pasibaigę nepaprastais pasakojimais apie susitikimus su ateiviais. Tačiau reikia tuo pačiu pasakyti, kad Hilai buvo gana aukšto intelekto žmonės – Betė dėstė sociologiją, o Barnis aktyviai dalyvavo judėjime už spalvotųjų žmonių teises.

Betė ir Barnis Hilai

1961-ųjų m. rugsėjo 19 d. sutuoktiniai automobiliu grįžo po atostogų nuo Kanados sienos namo į Portsmutą. Jie sustojo Koulbruke, kur pavakarieniavo, ir 22 valandą pajudėjo tolyn, tikėdamiesi namus pasiekti ne vėliau 2:30, nes buvo pranešta, kad ryte laukiamas uraganas. Ši istorija nutiko kelyje Nr.3, kuris driekiasi per Baltuosius kalnus.

Šviečiantis objektas

Sutuoktinius ėmė persekioti kažkoks šviečiantis objektas. Betė išsitraukė žiūronus ir 100-200 metrų aukštyje pamatė „didžiulį laivą su besisukančiu viršumi ir mirksinčiomis šviesomis”! Objektas nusileido ant žemės netoli nuo automobilio. Sutuoktiniai aiškiai matė dvi eiles langų, už kurių matėsi į žmones panašios būtybės! Barnis išlipo iš automobilio ir ėmė juos stebėti per žiūronus. Jo žodžiais tariant, ateiviai tiesiog „prilipo” prie langų, žiūrėdami į jų automobilį. Betė suriko: „Grįžk atgal! Jie tave nusitemps!” Barnis pabandė taip ir padaryti, tačiau iš pradžių negalėjo net kojų pajudinti. Po kiek laiko jam šiaip taip pavyko prišliaužti prie automobilio. Jis sudribo ant sėdynės ir užtrenkė dureles…

„Elektroninis traškesys”

Hilus iš karto apėmė nenumaldomas noras pasnausti, kurį, kaip jiems pasirodė, sukėlė savotiškas „elektroninis traškesys”. Sutuoktiniai atsibudo visiškoje tyloje ir… važiuojančiame automobilyje! Kelio ženklas rodė, kad nuo tos vietos, kur stebėjo NSO, jie nuvažiavo 70 mylių. Barnis vėl vargais negalais atgavo sugebėjimą vairuoti ir sumažino greitį. Važiavo tylėdami, nerimastingai galvodami, kas įvyko per praėjusias dvi valandas? Kas jiems nutiko per tą laiką? Pagaliau Hilai sugrįžo namo. Jie atsigulė, tačiau niekaip negalėjo užmigti. Migti pradėjo tik paryčiais, tačiau iš karto prabudo -jiems abiem atrodė, kad kažkas jėga juos tempia…

Problemos su miegu ir toliau neapleido Hilų, todėl jie kreipėsi pagalbos į žinomą Niujorko psichiatrą ir hipnotizuotoją Bendžaminą Saimoną. Gydytojas iš karto įtarė, kad baimės ir bemiegių naktų priežastimi gali būti paslaptingas atsitikimas kelyje. Galima tik stebėtis psichiatro kantrybe – ištisus trejus metus jis atlikdavo hipnozės seansus su Hilais, kurių metu juos „perkeldavo” atgal į įvykio vietą. Gydytojo kantrybė pasiteisino – pacientai prisiminė visas šio įvykio smulkmenas.

Stenogramos

Stenogramos, darytos hipnozės seansų metu, parodo, kad tai buvo tikrai labai keistas atsitikimas: „Barnis: – Bete, slėpkis, slėpkis! O, Dieve! Kažkokie keisti žmonės ant kelio. Aš lipu iš automobilio, nors to nenoriu daryti, ir einu… Noriu sustoti, tačiau negaliu. Mes lipame laipteliais, aš už kažko užkliūnu koja ir mes atsiduriame koridoriuje. Nejaučiu nei rankų, nei kojų… Mane paguldo ant stalo…

Betė: – Barnis paspaudžia stabdžio pedalą, automobilis staiga pasisuka į kairę. Iš už medžių pasirodo jie! Aš iššokau iš automobilio ir leidausi bėgti. Jų žmogus atsidūrė šalia manęs. Aš surikau: „Barni, Barni, atsibusk!” Tas žmogus paklausė: „Tai jo vardas Barnis?” Aš neatsakiau – tai ne jų reikalas. Po to supratau – jie norėjo, kad eitumėm su jais. Aš priešinausi. Man pasakė, kad mus apžiūrės ir paleis…”

Ateivių laive

Visas sutuoktinių pasakojimas apie atsitikimą kelyje buvo užrašytas į magnetofono juostas. Bendra šių pasakojimų trukmė yra 45 valandos. Pasirodo, Hilus į ateivių laivą lydėjo penkios į žmones panašios būtybės, apsirengusios vienodais drabužiais. Tik vienas jų, tikriausiai, vyresnysis, buvo apsirengęs kitokiais drabužiais ir buvo panašus į karinio jūrų laivyno kapitoną. Kol ėjo, „kapitonas” su Bete kalbėjo angliškai su prancūzišku, kaip teigė moteris, akcentu. Laive „svečius” sutiko „daktaras”, kuris irgi kalbėjo angliškai. Jis pasodino Betę į baltą kėdę, paėmė „mikroskopą” su didelėmis linzėmis ir ėmė tyrinėti jos odą.

Po to „gydytojas” paprašė moterį atsišlieti nuo kėdės ir išsižioti. Apžiūrėjo gerklę ir dantis, pažvelgė į ausis, nukirpo sruogą plaukų ir juos įdėjo į nedidelį paketėlį. Tą pačią procedūrą atliko ir su moters nagais. Po to moterį paguldė ant stalo. „Gydytojas” paėmė pluoštą adatų su prie jų pritvirtintais laidais ir jas dėjo prie Betės pilvo ir nugaros. „Kas tai?” -paklausė moteris. „Tai nėštumo testas” – buvo atsakymas.

Nedidelis nesusipratimas

„Kapitonas” moteriai padėjo nulipti nuo stalo, pasodino atgal ant kėdės ir į rankas padavė kažkokį albumą. „Daktaras” tuo metu ėmė apžiūrinėti Barnį.

Procedūra buvo pakartota ir su vyru, tik jos metu atsitiko nenumatytas dalykas – apžiūrėdamas Barnio dantis, „daktaras” atsitiktinai palietė apatinius dantis, kurie… pasiliko jo rankose! Pasirodo, dantys buvo dirbtiniai. „Gydytojas” susijaudino, vėl priėjo prie Betės ir truktelėjo jos apatinius dantis! Mokslininkai vėliau juokavo – į savo planetą sugrįžę ateiviai galėjo papasakoti, kad Saulės sistemoje egzistuoja protingi gyventojai, kuriuos sudaro juodos odos vyrai su įstatomais dantimis ir baltos odos moterys su natūraliais dantimis.

Žvaigždėlapis

Tuo metu Betė toliau vartė albumo lapus. Jame buvo pavaizduotos žvaigždės ir linijos – plonos, storos ir punktyrinės. „Kapitonas” paaiškino, kad storosios linijos vaizduoja prekybinius kosminius maršrutus, plonosios – periodiškai vykstančias ekspedicijas, o punktyrinėmis linijomis pavaizduoti planuojami skrydžiai. Betė išdrįso paklausti iš kur jie atskrido ir kur yra jų žvaigždė? Atsakymas buvo toks:

- Ar jūs žinote, kur čia pavaizduota jūsų Saulė?
- Ne, nežinau.
- Tai kaip galima paaiškinti iš kur mes atvykome?

Prieš paleidžiant sutuoktinius, „kapitonas” netikėtai pareiškė, kad ekipažas prieštarauja, jog jiems būtų paliktas albumas, kaip „daiktinis įrodymas, kad Žemės gyventojai pabuvojo ateivių kosminiame laive”. Betės buvo griežtai pareikalauta atiduoti albumą.

Bandymas nustatyti vietą, iš kur atvyko ateiviai

Bendžaminas Saimonas nusprendė pabandyti iš Betės „ilgalaikės” atminties ištraukti jos matytą žvaigždėlapį. Tai pasisekė padaryti vos per keletą hipnozės seansų! Atkurtas žvaigždynų paveikslas buvo atspausdintas laikraščiuose, tikintis, kad astronomai pareikš savo kompetentingą nuomonę. Atsiliepė astronomijos mokytoja 36-ių metų amžiaus Mardžorė Fiš iš Ok Harboro miesto Ohajo valstijoje. Ji padarė prielaidą, kad mūsų Saulė Betės Hil matytame žemėlapyje pavaizduota viršutiniame dešiniajame kampe. Nuo šio taško iki ateivių bazės driekėsi stora linija. Mokytojos nuomone, laivas pakilo iš planetos, skriejančios aplink Dzeta 1 žvaigždę, esančią Tinklelio žvaigždyne.

Mokytojai Fiš pavyko iš pradžių atpažinti 9 žvaigždes, pavaizduotas Betės plane, o vėliau ir daugumą kitų. Įdomu buvo tai, kad astronominiuose žvaigždžių kataloguose nebuvo trijų žvaigždžių, buvusių ateivių albume. Praėjo keletas metų, 1969-ųjų m. rudenį išleistame „Artimiausių žvaigždžių katalogo” leidime mokytoja aptiko ir šias žvaigždes.