Tai, kad mūsų Visatos 90% sudaro hipotetinė „juodoji materija”, leidžia manyti, kad Visatoje yra mums nematomi dariniai, analogiški jai pačiai, t.y. dar keletas Visatų – taip mano amerikiečių fizikas Karlas Valbrodtas.
Žodžiu „Megavisata” jis vadina globalinį kontinuumą, susidedantį iš kažkokio skaičiaus visatų, kurios atsirado vienu metu ir kuriose, greičiausiai, evoliucija vyksta vienodai. Mūsų Visata ir jai lygiagrečios randasi vienoje fizinėje erdvėje, jas sudaro tokios pačios elementariosios dalelės. Tik kiekvienoje visatoje yra skirtingas šių dalelių vibracijos dažnis. Tai leidžia visatoms tarsi egzistuoti vienai kitoje, tuo pačiu išliekant visiškai autonomiškomis ir nematomomis viena kitai.
Šią mintį bando išvystyti ufologas Dž.Eštonas: „Jei tai yra tiesa, iš karto tampa aišku, kodėl tobuliausi ir galingiausi radioteleskopai nė karto neužfiksavo NSO, kai šie priartėja prie Žemės ar skrenda iš jos”. Reikia pažymėti, kad kai kurie NSO būna milžiniško dydžio, jie didesni už stambius asteroidus. Tai reiškia, kad šie objektai pas mus atskrenda iš lygiagrečių visatų.
Kai kurie specialistai pritaria minčiai, kad atskiruose globalinio kontinuumo, apie kurį rašo K.Valbrodtas, taškuose kai kuriais momentai įvyksta trikdžiai ar pasikeičia bangų charakteristikos. Dėl to atsidaro praėjimai (tuneliai, portalai), kuriais galima nukeliauti (teleportuotis) iš vieno pasaulio į kitą. Elementariosios dalelės, kurios sudaro persikeliantį objektą, „perėjimo” metu sinchroniškai keičia vibracijos dažnį ir taip išsaugo nepakitusią objekto struktūrą, ko dėka toks „perėjimas” yra galimas.
Praėjimai dažniausiai būna nestabilūs, jie „atsidaro” trumpam laikui ir vėl greitai išnyksta. Yra ir stabilių portalų, kurie randasi vienoje ir toje pačioje vietoje arba dreifuoja apibrėžtame rajone, tačiau „atsidarinėja” labai nereguliariai. Tokioms vietoms apibūdinti yra naudojamas terminas „teleportacijos zonos”. Kartais jos yra sudėtine dalimi dar platesnei sąvokai „anomalinė zona”.
Daugybė liudininkui patvirtina tokių zonų egzistavimą. Viena tokia zona yra Maskvos srityje – tai Silikato urvas. Pats patikimiausias atsitikimas, kurį patvirtino oficialus tyrimas, įvyko Antrojo pasaulinio karo metais. Kareivis Grigorijus Dejevas po gydymosi ligoninėje sugrįžo į gimtąsias vietas. Vietoi savo namo rado tik griuvėsius. Kaimynai patarė artimųjų ieškoti urve – jame slėpėsi subombarduotų trobų gyventojai.
Kaip tik baigėsi eilinis antskrydis.
Iš pusiau užgriuvusio įėjimo į urvą bailiai į išorę po vieną lindo seniai ir vaikai. Ir štai praėjime pasirodė Grigorijaus žmona. Tuo metu didžiulė plokštė virš įėjimo į urvą ėmė slinkti žemyn. Kareivis puolė po plokšte ir prilaikė jos kritimą, taip išgelbėdamas žmoną, bet paaukodamas savo gyvybę. Kai žmonės nustūmė plokštę, po ja nebuvo jokių herojaus liekanų! Liūdesio apimta žmona bandė urve ieškoti savo vyro, tačiau pati dingo be pėdsakų…
Spontaniškas perkėlimas
Yra manoma, kad portalas perėjimui į lygiagretų pasaulį gali atsidaryti nuo galingo energijos pliūpsnio, pavyzdžiui, žaibo metu.
Pasakoja žurnalistas Ilja Karevas: „Netoli Sankt Peterburgo, šalia Sosnovo stoties buvo toks įvykis. Keturi draugai vakare automobiliu grįžo iš žvejybos. Pakeliui jie pateko į audrą. Netikėtai žaibas apakino vairuotoją, automobilis tapo nevaldomas, nuvažiavo nuo kelio ir šonu atsitrenkė į didelę pušį. Vienas keleivis – Romanas Kamskis – buvo sužeistas stiklo šuke. Trys kiti keleiviai nenukentėjo, tačiau jie nežinojo, kaip padėti savo draugui, kuris plūdo krauju.
Netikėtai vienas iš žvejų netoliese pamatė kaimo trobelę. Jie patraukė link jos. Duris atidarė maža senutė susiraukšlėjusiu veidu. Ji, netardama nė žodžio, įleido nekviestus svečius. Ji išplovė Romano žaizdą, apvyniojo ją bintu, pavaišino vyrus sriuba, o paskui visiems keturiems ant grindų patiesė antklodes. Pavargę keliauninkai greitai užmigo. Ryte jie visi atsibudo ir pamatė, kad guli žolėje po atviru dangumi. Namelio ir senutės niekur nesimatė, liko tik pušis ir aplamdytas automobilis. Taip pat nebuvo ir binto ant sužeisto vyro rankos. Laimei, žaizda jau buvo spėjusi truputį užsitraukti.
Ufologė Tatjana Savinskaja, nemažai laiko paskyrusi geoaktyvių zonų (vietų, esančių virš žemės plutos tektoninių lūžių) tyrimui, tvirtina, kad tokiuose rajonuose neretai įvyksta spontaninė teleportacija.
Ji pasakojo tokį atsitikimą. Iš Samaros į mišką netoli Okunevo miestelio grybauti atvyko trys pagyvenusios moterys. Staiga visos trys vienu metu pajuto kažkokį diegimą širdyje ir galvos svaigimą, po to jos visos neteko sąmonės. Kai moterys atsigavo, jos pamatė, kad randasi šalia apleistos bažnyčios, maždaug 5 km nuo tos vietos, kur jos grybavo. Sprendžiant pagal laiką, jos mišku iki bažnyčios nukeliavo per 15 minučių. O grįžti atgal užtruko beveik 2 valandas…
Panašios istorijos vyksta visame pasaulyje. Tik ne visada jos taip laimingai baigiasi. Be jokių pėdsakų išnyksta ne tik žmonės, bet ir automobiliai, laivai, lėktuvai, povandeniniai laivai, namai. 1930-ais metais nepaaiškinamu būdu nuo Žemės paviršiaus išnyko eskimų kaimelis ant Anjakunio ežero kranto. Kanados valdžia iki šiol negali įminti šios mįslės. Atrodo, tarsi neegzistavo nei žmonės, nei namai. Vienintelis išlikęs kaimelio gyventojas Džo Labelas. Jis buvo išvykęs, o kai grįžo, negalėjo patikėti savo akimis – kaimo ir jo gyventojų nebebuvo. Eskimas tvirtina, kad toje vietoje, kur buvo kaimas, netgi reljefas pasikeitė.
Versiją apie tai, kad spontaniški objektų ir žmonių perkėlimai susiję su Žemės geoaktyvumu, palaiko profesorius iš Voronežo G.Silanovas: „Esu giliai įsitikinęs, kad energijos išsiskyrimas iš lūžio zonų – tai ne paprastas geofizikinis reiškinys. Gali būti, kad iš Žemės einanti energija – tai tiltas, kuriuo galima patekti į lygiagrečius pasaulius. Tik pasinaudoti tuo tiltu mes kol kas nemokame”.
Paveikslai danguje
Lygiagrečių pasaulių sąveikavimas, atrodo, vyksta nuolat. Objektų permetimas iš mūsų pasaulio į kitą vyksta ne rečiau, nei iš kito pasaulio į mūsų. Tik permestus objektus mes, dėl mūsų jutimo organų specifikos, arba visai nepastebime, arba pastebime tarsi kokius iliuzinius darinius.
Gali būti, kad vizualinis ir akustinis sąveikavimas tarp pasaulių yra priežastis to, kad tūkstančiai liudininkų matė vaiduoklius, gyvūnus, pastatus, automobilius, traukinius, vietoves, Skrajojančius Olandus, NSO, poltergeistą ir daug kitų dalykų, kurie paprastai siejami su kitu pasauliu.
Ypač įdomus „paveikslų danguje” fenomenas. 2007-ųjų m. sausio mėn. grupė Kolumbijos universiteto studentų smagiai leido kalėdines atostogas Aliaskoje. Vieną dieną danguje buvo aiškiai matyti vaizdas, kuris išnyko po pusvalandžio – miesto gatvės ir pastatai, kurie atrodė tokie neįprasti, kad jiems Žemėje nėra analogų. 1887-ais metai tą patį ir beveik toje pačioje vietoje matė tyrinėtojas Dž.Vilobis.
Po dviejų metų toje pačioje Aliaskoje, Feiruezerio kalno rajone, „dangaus miestas” pasirodė geologinės ekspedicijos, kuriai vadovavo L.Frengas, dalyviams. Vėliau vadovas parašė straipsnį laikraščiui „New York Times”: „Gatvės buvo išklotos žibančiomis smaragdo spalvos plokštėmis, tarp kurių vietomis matėsi geltona žolė arba gėlės. Namai buvo pastatyti iš tokių pačių blizgančių plokščių, tik skirtingų spalvų, nors vyravo geltonos spalvos atspalviai. Dauguma namų buvo su kupolo formos stogais. Salia gatvių augo medžiai su rausvais lapais. Medžiai kažkuo buvo panašūs į tuos, kurie auga Žemėje, tačiau vis tik skyrėsi”.
Kaip pasakoja vietiniai Aliaskos gyventojai, panašūs vaizdai danguje atsiranda dažniausiai tarp birželio 21 ir liepos 10 dienos. Keliautojas E.Grelua 1959-ais metais beveik visą valandą kažką panašaus stebėjo Siaurės Afrikoje. Gal mums visiems dar vaikystėje iš Svifto knygos žinomas miestas danguje Laputa – tai ir yra tas pats miestas iš „dangaus paveikslų”?
