Tarptautinė mokslininkų grupė tvirtina, jog tuo metu toje vietoje įvyko „ideali audra“ - ŽIV infekcijos plitimui pasitarnavo spartus populiacijos augimas, neribotas seksas ir geležinkeliai.
Šis virusų archeologijos žygdarbis aprašytas prestižiniame mokslo žurnale „Science“.
Mokslininkai tyrimams panaudojo užkonservuotus ŽIV genetinio kodo mėginius, kurie ir atvedė iki pirminio infekcijos sukėlėjo šaltinio.
Pasak mokslininkų, virusui išplisti po pasaulį padėjo itin aktyvi prekyba meilės paslaugomis, greitas populiacijos augimas ir gydymo įstaigose naudojamos nesterilizuotos adatos.
Tuo tarpu Belgijos lėšomis pastatyti geležinkeliai suteikė galimybę per šį miestą kasmet keliauti maždaug milijonui žmonių – tokiu būdu virusas išplito ir į kitas šalis.
Ekspertai teigia, jog šis darbas – tai stulbinantis žvilgsnis į pandemijos ištakas.
Mokslo ir medicinos bendruomenė apie ŽIV pirmąkart sužinojo devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – tuomet infekuotųjų jau buvo apie 75 mln.
Viruso istorija Afrikoje, iki ligos atradimo, yra gerokai ilgesnė, tačiau iki šiol buvo ginčijamasi, koks yra šios ligos šaltinis.
Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) ir Leveno universiteto (Belgija) mokslininkai pabandė rekonstruoti ŽIV „genealoginį medį“ ir išsiaiškinti, kur gimė seniausias šios šeimos protėvis.
Tyrimas buvo atliekamas analizuojant ŽIV genetinio kodo mutacijas.
„Šiandieniniuose genomuose galima pastebėti istorijos pėdsakus – ŽIV genome mutacijų paliekami pėdsakai negali išnykti“, - sakė Oksfordo universiteto profesorius Oliveris Pybusas.
Šias mutacijas stebėję mokslininkai ir atkūrė viruso kilmės medį.
ŽIV – tai mutavusi panašaus šimpanzės viruso (BIV, beždžionių imunodeficito viruso) versija, kuri tarp rūšių peršoko veikiausiai dėl kontakto su užsikrėtusios beždžionės krauju, dorojant sumedžiotą beždžionę.
Beje, viruso peršokimas iš beždžionės į žmogų įvyko ne kartą. Vieno iš tokių peršokimų metu atsirado ŽIV-1 pogrupis O, šiuo virusu užsikrėtė dešimtys tūkstančių Kamerūno gyventojų.
Bet tik vienas viruso pogrupis – ŽIV-1 M – užkrėtė milijonus žmonių bemaž kiekvienoje pasaulio valstybėje.
Atsakymo į klausimą „kodėl taip nutiko?“ reikėtų ieškoti tais laikais, kai filmai buvo nespalvoti ir be garso, o Europos imperijos išgyveno savo saulėlydį ir toje vietoje, kuri anuomet buvo žinoma kaip Leopoldvilis, Belgijos Kongo miestas, kuris nuo 1966 metų yra vadinamas Kinšasa.
Anot proc. O. Pybuso, „Tai buvo labai didelis ir labai greitai augantis miestas, o kolonijiniai medicininiai įrašai rodo, jog anuomet lytiškai plinantčios ligos buvo labai dažnos“.
Į miestą buvo sutraukti didžiuliai kiekiai darbininkų. Didžioji dalis jų buvo vyrai, todėl buvo iškreiptas lyčių balansas – vyrų mieste buvo dukart daugiau nei moterų, todėl meilė už pinigus tapo itin populiaria paslauga.
Profesorius O. Pybusas sakė, jog „Egzistuoja du infrastruktūros aspektai, kurie veikiausiai paskatino infekcijos plitimą. Visuomenės sveikatos programos skatino žmones gydytis nuo įvairių infekcinių ligų injekcijomis – tai atrodo gana tikėtinas viruso išplatinimo būdas. O antras ir labai įdomus aspektas – kad laisvą žmonių judėjimą po šalį paskatino platus transporto tinklas“.
Iki penkto praėjusio amžiaus dešimtmečio galo Kinšasos geležinkeliais naudojosi maždaug milijonas žmonių.
Virusas plito. Netrukus jis smogė kaimyniniam Brazavilio miestui ir šachtininkų provincijai Katangai.
„Idealios audros“ sąlygos Kinšasoje egzistavo vos kelis dešimtmečius, tačiau viruso „aukso amžiui“ pasibaigus jis jau buvo pradėjęs plisti po pasaulį.
Notingemo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Jonathanas Ballas sakį: „Tai – stulbinantis žvilgsnis į ankstyvąsias ŽIV-1 pandemijos fazes. Virusiu įsitvirtinti žmonių populiacijoje padėjo įprastiniai įtariamieji – kelionės, populiacijos augimas ir tokia žmogaus veikla, kaip nesterilios medicininės intervencijos bei prostitucija“.
Daugiau apie šį tyrimą galima paskaityti čia.