Vaiduokliai lėktuvuose

Tie, kurie tik teoriškai pripažįsta vaiduoklių egzistavimą, juos laiko mirusių žmonių sielomis. Tik šie žmonės mirė ne natūralia mirtimi, todėl jų sielos ir negali nurimti. Iš jų galima laukti visko - tai išgąsdins vėlyvą keliautoją, tai užkietėjusį grybautoją į pelkę įvilios, tai lėktuvo pilotui nurodys neteisingą nusileidimo taką. Pasirodo, ne visi vaiduokliai nori pakenkti žmonėms.

Per žingsnį nuo katastrofos

Tailando aerouostų Nacionalinės valdybos komisija tiria incidentą, kuris įvyko su vienu „Thai Airways“ lėktuvu. Laineris „Airbus A330-300“, skridęs maršrutu iš Kinijos Guančžou miesto i Bankoką, Tailando sostinės aerouoste buvo priverstas leistis avariniu būdu. Nusileidimo metu lūžo priekinė važiuo­klė, lėktuvo priekis įsirėmė į nusileidimo taką, pats lėktuvas nuriedėjo nuo tako. Lėktuvu skrido 287 keleiviai ir 14 eki­pažo narių.
Gana dažnai tokių katastrofų pase­kmės būna labai skaudžios. Šiandieniniai keleiviniai laineriai nors ir atrodo ga­lingi, tačiau iš tiesų jie yra gana trapūs. Nuvažiavimai nuo nusileidimo juostos dažnai baigiasi lėktuvo gaisru ir visišku subyrėjimu. Tokios avarijos metu dažnai žūna visi lėktuve esantys žmonės.

Taip pat skaitykite: Menengajaus kraterio paslaptis

„Thai Airwais“ lėktuvo atvejis baigėsi laimingai. Lėktuvo pilotai kaip galė­dami stengėsi sušvelninti nusileidimą, tačiau dėl avarinio stabdymo užsidegė važiuoklė. Pro lėktuvo langus buvo ma­tomos skriejančios žiežirbos, keleiviai
ėmė panikuoti. Lėktuvas dar nespėjo visiškai sustoti, visi metėsi iš savo vie­tų. Praėjimuose kilo didžiulė spūstis. Į stiuardesės raginimus laikytis tvarkos niekas nekreipė dėmesio. Šioje spūstyje keli žmonės patyrė traumas.
Ekipažo nuostabai, panika liovėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Žmonės, per kaimynų galvas bandę greičiau pasiekti avarinius išėjimus, staiga at­sisėdo į sėdynes ir ėmė kantriai laukti. Aviakompanijos darbuotojams toks el­gesys tapo tikra mįsle - jie visi tvirtino, kad situacijos visiškai nebekontroliavo.

Paslaptinga stiuardesė

O štai keleiviai, kurie davė parody­mus komisijai, dėkoja būtent ekipažui. Vos tik salonuose nuskambėjo siaubą keliantis žodis „gaisras", žmonės me­tėsi kur akys mato. Tuo metu netikėtai pasirodė stiuardesė, apsirengusi tajų nacionaliniais drabužiais. Ji labai ramiu balsu kreipėsi į minią ir akimirksniu įvedė tvarką. Liudininkai prisimena, jog išgirdus pirmuosius ištartus stiuardesės žodžius, mintys apie gaisrą savaime iš­nyko.
Visiškai natūralu, jog aviakompanijos vadovybė nusprendė stiuardesę paskatin­ti. Tačiau atsitiko nenumatytas dalykas - nė vienas keleivis neįsiminė gelbėtojos vardo, užrašyto ant ženkliuko, prisegto prie drabužių, nors merginą matė dau­gelis keleivių įvairiuose salonuose. Tiesa, ją matė tik panikos metu, tačiau ne skrydžio metu arba po evakuacijos.
Apie atliktą žygdarbį neprisipažino nė viena stiuardesė, skridusi lėktuvu. Keleiviai jose taip pat neatpažino „tos” stiuardesės. Dar įdomiau - nė viena ae­rouosto stebėjimo kamerų, taip pat ka­meros, įrengtos gelbėtojų ir gaisrininkų automobiliuose, neužfiksavo stiuardesės nacionaliniais rūbais - visas ekipažas buvo apsirengęs aviakompanijos unifor­ma.

Taip pat skaitykite: Londono metro vaiduokliai

Oficialios paieškos pateko į aklavietę. į jas įsijungė anapusinių reikalų žinovai. Jie mano, kad paslaptingoji stiuarde­sė - tai 1998 m. gruodžio 11 d. žuvusi stiuardesė, skridusi iš Bankoko tos pa­čios aviakompanijos reisu Nr. 261. Tą kartą keleivinis laineris nukrito į ryžių lauką, bandydamas nusileisti Suratanio aerouoste.
Tą kartą „Airbus A310-30“ lėktuvu skrido 146 keleiviai. Pilotui niekaip nepasisekė išleisti važiuoklės. Staiga lėktuvas smigo nosimi pirmyn ir nukrito ant žemės. Kilo gaisras, lėktuvo korpu­sas subyrėjo. Išsigelbėjo tik 3 ekipažo nariai ir 42 keleiviai. Aukų galėjo būti mažiau, tačiau keleiviai puolė į paniką - vieni stūmė kitus nuo avarinių liukų, kiti, priešingai, atsisakė išeiti iš salono. Liudininkais pasakojo, kad viena stiu­ardesė iš degančio lėktuvo išvedė 6 keleivius. Po to vėl grįžo į lėktuvą, tačiau daugiau nebepasirodė.

Tegul sprendžia patys pilotai

1973 m. liepos 22 d., sekmadienį, prie Taičio pakrantės patyrė katastrofą „Pan American" aviakompanijos lėktuvas „Boeing 707-321X", kuriuo iš viso skrido 79 keleiviai ir ekipažo nariai. Lėktuvo kapitonas Robertas Evartsas pastebė­jo, kad vienas pilotų kabinos stiklas yra truputį įskilęs. Evartsas pasielgė pagal instrukciją ir susisiekė su centru Niujorke. Netrukus buvo gautas pra­nešimas, kuriame buvo leidžiama tęsti arba nutraukti skrydį, t.y. pasielgti savo nuožiūra.
Be to, pranešime buvo informuojama, jog centras šį sprendimą priėmė, atsi­žvelgdamas į lėktuvo kapitono ir antrojo piloto Lailo Havenso patirtį. Evartsas buvo 59-ių metų amžiaus, anksčiau jam buvo tekę tarnauti karo lakūnu. Havensas Antrojo pasaulinio karo me­tu taip pat tarnavo JAV KOP ir savo patirtimi praktiškai nesusileido lėktuvo kapitonui. Evartsas nusprendė kilti.
Liudininkai vėliau pasakojo, kad lai­neris nuo pakilimo tako atsiplėšė gana sunkiai ir pakilo žemiau, nei kyla tokio tipo lėktuvai. Praėjus dviem minutėms po pakilimo aerodromo dispečeris ausi­nėse išgirdo garsų traškesį. Tuomet dis­pečeris pažvelgė į jūros pusę ir pamatė ant vandens oranžinius ratilus. Tai buvo laineris, kuris pakilo į maždaug 100 m aukštį, o po to netikėtai krito į vandenį.

Spąstai laineriui

22:13 lėktuvo kritimo vietoje jau buvo gelbėtojai ir keletas privačių katerių. Jie iš vandens ištraukė 10 žuvusiųjų ir - visų nuostabai - vieną sunkiai nukentėjusį keleivį. Lėktuvas nuskendo maždaug 700 m gylyje, todėl „juodųjų dėžių“ iškelti nepavyko. Iki smūgio į vandenį lėktuve sprogimo ar gaisro taip pat ne­buvo. Meteorologiniai duomenys paro­dė, jog lainerio pakilimo metu nebuvo jokių staigių vėjo gūsių. Pagrindine ka­tastrofos priežasties versija tapo tas pats įskilęs pilotų kabinos stiklas.
Katastrofos tyrimo metu paaiškėjo, jog Niujorko centro dispečeris išsiuntė į Papetę pranešimą, kuriame buvo nuro­dyta reisą nutraukti.
Mistikos mėgėjai iš karto prisiminė dar keletą keistų katastrofų, nutikusių amerikiečių lėktuvams Polinezijoje, Indonezijoje ir Filipinuose. Kiekvieną kartą ekipažas arba gaudavo neteisingas nusileidimo koordinates, arba nesupran­tamu būdu padarydavo klaidą, pakilimo metu apskaičiuodamas atstumą iki kokio kalno.
Beje, patys amerikiečiai, kariaudami su japonais Ramiajame vandenyne, ne kartą pasinaudojo savotiškais radijo spąstais, priversdami priešininko pilotus daryti klaidas. Šie, remdamiesi klaidin­gais signalais, nusileisdavo į priešo aero­dromus, pamesdavo savo lėktuvnešius, gaudavo neteisingus taikinius ir pan. Atrodo, tarsi kažkas keleivinį lainerį irgi įviliojo į tokius spąstus, taip suvesdamas sąskaitas su karo lakūnais.
Šiuo aspektu nepaprastai įdomūs vienintelio išlikusio gyvo keleivio paro­dymai. Neilas Kempbelas pasakojo, jog belaukdamas pakilimo užsisegė diržą ir užsnūdo krėsle. Atsibudo nuo stuktelė­jimo į šoną, kai lėktuvas pradėjo kilti. Kaimynas, pagyvenęs azijietiškos išvaiz­dos vyriškis - jam pasakė: „Tai galas, janki“. Tuo metu Kempbelas aiškiai su­prato, jog lėktuvas krenta, todėl priėmė „avarinę" pozą. Tai jį ir išgelbėjo.

Taip pat skaitykite: 10 paslaptingų istorijų apie vaiduoklius transporte

Tyrimo metu paaiškėjo, jog šalia Kempbelo negalėjo būti jokio žmogaus, nes bilietas į šalia esančią vietą nebuvo parduotas. Kai pareigūnai jam apie tai papasakojo, išsigelbėjęs vyras suprato, jog gali atsidurti psichiatrijos ligoninėje, todėl ėmė pasakoti, jog paprasčiausiai suprato, kad lėktuvas krenta, todėl ir susirietė į tokią pozą, kurią parodė stiu­ardesė prieš skrydį.

Reiso Nr. 401 prakeiksmas

1972 m. gruodžio 10 d. aviakom­panijos „Eastern Air Lines“ lėktuvas „Lockheed L-1011“ leidosi Majamio uoste. Lėktuvu skrido 176 žmonės. Pats skrydis vyko normaliai, tačiau kai lėktuvo kapitonas pabandė išleisti važiuoklę - neužsidegė indikatoriaus lemputė. Ekipažas dispečeriui pranešė apie gedimą ir nustojo leistis, imdamas sukti ratus 660 m aukštyje laukimo zonoje.
Panašu, kad šio modelio lėktuvai nepasižymėjo puikia elektros įranga, nes kapitonas išsuko lemputę ir ją pa­tikrino - gal perdegusi? Jis buvo teisus - lainerio važiuoklė veikė normaliai. Deja, užsiėmęs kaprizingu indikato­riumi, lėktuvo kapitonas stipriai palietė šturvalą, todėl išsijungė autopilotas. Laineris ėmė lėtai leistis, tačiau to nie­kas nepastebėjo.
Paskutiniu momentu antrasis pilotas spėjo šūktelėti, jog lėktuvas yra žymiai žemiau nurodyto aukščio, tačiau pa­kelti į aukštį kapitonas jau nebespėjo. Laineris pilnu greičiu įsirėžė į pelkę. Žuvo 99 žmonės, tarp kurių buvo ir pi­lotas Bobas Lofta bei borto inžinierius Donas Repo.
Aviakompanija nusprendė kiek ga­lima labiau minimizuoti nuostolius ir neaiškiu būdu gavo leidimą išlikusius lėktuvo mazgus išardyti atsarginėms dalims. Vėliau šios dalys buvo įmon­tuotos į kitus to paties tipo lėktuvus. Prasidėjo keistenybės...
Repo ir Lofta savo buvusios kom­panijos ekipažams ėmė rodytis pačiais netikėčiausiais momentais. Tai perspė­davo apie gaisrą, kuris vėliau iš tiesų kildavo, tai papasakodavo apie aukščio vairo problemą. Kartais jie vidinėmis linijomis užmegzdavo radijo ryšį su eki­pažu. Kartą Repo taip išgąsdino borto inžinierių, jog šis kategoriškai atsisakė skristi. Vaiduoklis be jokios priežasties savo kolegai pasakė, jog jau baigė pa­siruošimą skrydžiui. Kitą kartą Lofta prieš pakilimą apstulbino visą ekipažą, prašydamas patikrinti valdymo pultą ir pakeisti perdegusį indikatorių. Šį kartą skristi atsisakė visas ekipažas.
Suprantama, jokie aparatai tokių kontaktų nefiksuoja, tačiau pačioje kompanijoje žuvusiųjų lakūnų vaiduo­kliai laikomi vos ne oficialia legenda. Vadovybė savo laiku padarė pareiškimą, jog iš eksploatacijos pašalino visas „pra- keiktas“ atsargines dalis. Žinoma, pra­ėjus 40-iai metų po katastrofos, tokių detalių tikrai nebeliko, tačiau istorija iki šiol perduodama iš lūpų į lūpas.