Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » Burtai, Magija

Rudosios medžiotojos vaiduoklis

Buvęs Naujosios Zelandijos gubernatorius grafas Onslovas, baigęs savo karališkąją tarnybą sugrįžo į Metropolija ir ilgam apsistojo Londone, neskubėdamas į savo šeimos dvarą Klendon Hausą, esantį netoli Gilfordo. Eksgubernatoriaus pajamos žymiai sumažėjo, o pilies išlaikymui buvo reikalingos lėšos. Todėl jis su dideliu džiaugsmu sudarė sutartį su turtingu prancūzų bankininku, kuris norėjo vasarą praleisti pilyje ir pamedžioti jos apylinkėse. Tačiau praėjo nedaug laiko, grafas Onslovas gavo nemalonią nuomininko telegramą su prašymu anuliuoti pasirašytą sutartį.

Kaip paaiškėjo, turtingam prancūzui suplanuotas atostogas sugadino sutartyje nenumatytas moters rudais rūbais vaiduoklis, kuris kiekvieną naktį trečią valandą pasirodydavo pievelėje šalia pilies. Ant plačios odinės juostos dama turėjo pritvirtintą įspūdingo dydžio medžioklinį peilį, todėl tarnai ją praminė Medžiotoja. Moteris nerodė jokių agresijos požymių ir buvo gana panaši į gyvą žmogų. Tačiau kai prie jos priartėdavo pilies sargas su žibintu rankoje, paslaptingoji nepažįstamoji stengdavosi pasprukti nuo jo per masyvias ąžuolines duris, o jeigu tokių arti nebūdavo - tai tiesiai per storą akmeninę sieną.

Norėdami apsisaugoti nuo vaiduoklio, tarnai kreipėsi į artimiausią bažnyčią. Atvykęs patarnautojas, pamatęs vaiduoklį, puldavo prie jo, rankoje laikydamas bronzinį kryžių. Dama, vengdama konflikto, ištirpdavo ore, o patarnautojui iš rankų dingdavo bronzinis kryžius.

Nepažįstamoji dama pilyje šeimininkavo tarsi nuosavuose namuose. Karta viena tarnaitė pamatė, kaip nekviesta viešnia su medžiokliniu peiliu iš bibliotekos pasiėmė kažkokią knygą. Tarnaitė sustingo iš siaubo, o dama valdingu gestu liepė jai nešdintis.

Vieną vakarą pilies nuomininkas, ilgokai pasėdėjęs prie židinio su brendžio taure, pastebėjo, kad jis patalpoje yra ne vienas: dama rudais rūbais ir medžiokliniu peiliu perėjo kiaurai sieną ir, nekreipdama į jį jokio dėmesio, patogiai įsitaisė šeimininko kėdėje prie pietų stalo. Galantiškasis prancūzas, atsigavęs nuo šoko, pasiūlė taurę brendžio ir viešniai, tačiau ši atsisakė paniekinamu gestu. Gūžtelėjęs pečiais prancūzas palinkėjo jai labos nakties ir, nugėręs dar gurkšnelį brendžio dėl drąsos, patraukė į savo miegamąjį. Ten jis uždegė visus šviestuvus, nes spėjo pastebėti, kad naktinė viešnia vengia apšviestų vietų. Užmigęs tik paryčiais, kitą dieną pilies šeimininkui išsiuntė telegramą, pareikšdamas norą nutraukti sutartį ir išvykti iš pilies.

Damos vizito alkoholio poveikiui negalima suversti: dvylika liudininkų, kurių patikimumu negalima abejoti, patvirtino, kad, būdami sveiko proto ir geros atminties, matė Medžiotoją arba šalia pilies, arba netgi pilies viduje, nors visos durys ir langai buvo gerai uždaryti.

Pilies savininkas, nuliūdęs dėl to, kad negaus padorios sumos, paprašė nuomininko sulaukti jo atvykimo ir skubiai išvyko į įvykio vietą, lydimas žinomo paranormalių reiškinių tyrėjo Georgijaus Levio. Eksgubernatorius tikėjosi išsklaidyti kvailus gandus, pasklidusius apie jo pilį, ir išlaikyti turtingą nuomininką, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. Jau pirmąją naktį grafas Onslovas su Leviu surengė pasalą vaiduokliui ir, savo siaubui, iš tiesų pamatė rudąją Medžiotoją, kuri lygiai vidurnaktį išėjo tiesiai per pilies sieną ir ėmė vaikštinėti alėja, neseniai išpilta smėliuku. Beje, ryte smėlyje nebuvo matyti jokių pėdsakų.

Pilies šeimininkas nespėjo atsigauti iš išgąsčio, kai tapo dar dviejų fantomų, apie kuriuos tarno ataskaitoje nebuvo pranešta, pasirodymo liudininku. Tai buvo jauna mergina, apsirengusi gedulingais rūbais, o vėliau pasirodė barzdotas senis. Atrodė, kad vaiduokliai buvo tarpusavyje pažįstami - jie linksėjo galvomis ir rodė vienas kitam ženklus. Kai Levis narsiai patraukė link vaiduoklių, numetęs juodą apsiaustą nuo ryškaus žibinto, vaiduokliai ir toliau gyvai tarpusavyje kalbėjo, nekreipdami jokio dėmesio į pašalinį žmogų.

Sutartis buvo nutraukta, tačiau prancūzas sutiko palaukti dar keletą dienų, nors ir nakvojo artimiausiame viešbutyje. Jis taip pat pasiuntė telegramą savo pažįstamam Prancūzijos parapsichologų draugijos nariui Anri Beržeronui. Nuomininkas nelabai išsigando vaiduoklio, pasirodančio gana simpatingos damos pavidalu, tačiau nenorėjo, kad jo vardas patektų į geltonosios spaudos puslapius ir taip sugadintų jo dalykinę reputaciją.

Pats grafas Onslovas rengėsi grįžti į Londoną, kur ruošėsi kreiptis į Karališkosios mokslinės draugijos mokslininkus, kad šie padėtų ištirti šį fenomeną. Su atvykusiu Anri Beržeronu jis susitiko tiesiog ant savo pilies slenksčio. Pastarasis paprašė šeimininką kiek pabūti ir papasakoti apie žmones, kurie dabar vaidenasi. Tačiau pats grafas mažai kuo galėjo pagelbėti ir perdavė svečią vyriausiojo liokajaus žinion. Paaiškėjo, kad pastarojo tėvas jaunystėje Medžiotoją matė gyvą, kai ši atvyko pas tuo metu pilyje gyvenusį dailininką - grafo tėvo bičiulį. Sis, išvykęs į ilgalaikę kelionę, pasiūlė dailininkui pagyventi jo pilyje ir tuo pačiu nutapyti jam keletą apylinkių peizažų.

Dailininkas neilgai buvo vienišas ir greitai užmezgė romaną su kaimyninio dvaro šeimininko dukra. Tačiau tuo metu iš Londono užgriuvo buvusi meilė, su kuria, kaip jis tikėjosi, neskausmingai išsiskyrė. Tačiau atvykusi dama taip negalvojo, be to, ji buvo gana ryžtingo charakterio. Praėjus kelioms dienoms įvyko nelaimė - atvykusi dama medžioklės metu nukrito nuo arklio ir žuvo.
Dailininkas turėjo tvirtą alibi, tačiau policijai pasirodė keista, kad nelaimingoji neturėjo jokių dokumentų. Kaip pasakojo dailininkas, nelaimingoji buvo jo pozuotoja, jisai žinojo tik jos vardą. Ji buvo palaidota vietinėse kapinėse su medžiotojos rūbais ir peiliu prie juostos.

Prancūzų tyrėjui pasisekė - jau kitą naktį įvyko susitikimas su paslaptingąja dama. Jis bandė ją užkalbinti, tačiau ji atsakinėjo tik gestais, nors vyrui susidarė įspūdis, kad vaiduoklis jį girdi ir supranta. Pastebėjus, kad dama tarsi judina lūpas, jam kilo nuostabi mintis. Dieną netoliese esančiame kaime surado kurčią merginą, kuri mokėjo skaityti iš lūpų. Kadangi Medžiotoja atrodė kaip įprastas žmogus, mergina nebuvo perspėta, kad jai teks bendrauti su vaiduokliu. Eksperimentas baigėsi sėkmingai, Beržeronas kartu su jaunu anglu tarnu sužinojo Medžiotojos istoriją. Pasirodo, jos žūtį suorganizavo buvęs meilužis. Tačiau ši istorija vyko gana seniai, dailininkas jau buvo miręs, todėl nebuvo ko nubausti. Deja, Medžiotoja nieko nežinojo apie kitus du vaiduoklius, susijusius su pilimi.

Atsižvelgiant į aukštą grafo Onslovo padėtį, ši istorija sukėlė didelį susidomėjimą britų visuomenėje. 1985 m. spalio 31 d. ji buvo išspausdinta žurnale „Autorite“, o pilnesnė jos versija - Artūro Kartlendo knygoje „Anglijos pilių vaiduokliai Apie šį vaiduoklį savo knygoje „Magija ir hipnoze" užsimena ir žinomas to meto okultistas Žeraras Enkosas (Papiusas).

Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar