Vizitai į praeitį

Dažnai žmonėms gyvenime nutinka keisti dalykai. Kai kurie nutikimai gali būti racionaliai paaiškinami, o kai kurie – ne. Žinoma šių nutikimų dalyviai ne visada džiaugiasi, būdami tokiais, tačiau tai, kad pasaulyje kartais nutinka stebuklai, paranormalių reiškinių tyrinėtojams tik įkvepia optimizmo.

Nepaprastas susitikimas XVII Amžiuje

Ponai Bensonai gyveno Londono priemiestyje Batersyje. Vieną 1954-ųjų m. liepos sekmadienį jie išvyko į gamtą, norėdami pasigrožėti vaizdingomis Votono miestelio, esančio Surėjaus grafystėje, apylinkėmis. Sutuoktiniai nusprendė pasivaikščiojimą pradėti nuo Evelinų šeimyninės bažnyčios aplankymo. Ponus Bensonus seniai domino Džono Evelino asmenybė.

Jis gyveno XVII amžiuje, rašė istorines kronikas. Bensonai norėjo sužinoti, ar daug jo giminaičių yra palaidota kapinaitėse prie bažnyčios.Baigiant apžiūrėti kapinaites, sutuoktiniai pastebėjo takelį, kuris pro bažnyčios tvorą vedė į netoliese esančios kalvos viršūnę. Abipus takelio driekėse krūmynai, iš kurių buvo girdėti paukščių skleidžiami garsai.

Ponai Bensonai pasuko šiuo takeliu. Jie neužilgo atsidūrė kalvos viršūnėje, kur prieš jų akis atsivėrė plati pieva, kurios pakraštyje stovėjo masyvus suolas, pagamintas iš storų ąžuolinių rąstų ir lentų. Kairėje pusėje, tolimajame pievos gale, augo keletas medžių, kurių lapai švelniai šlamėjo vėjyje. Dešinėje pusėje kalva gana staigiai leidosi į mišką, iš kurio buvo girdėti šunų lojimas ir kirvių kaukšėjimas – ten dirbo medkirčiai.

Buvo vidurdienis, sutuoktiniai atsisėdo ant suolo, ponia Benson išvyniojo ryšulėlį su sumuštiniais ir jie ėmė užkandžiauti. Kaip vėliau jie prisipažino vienas kitam, tuo metu kiekvieną jų apėmė kažkokia slogi ir nerami nuotaika. Vos prisilietusi prie maisto, ponia Benson liūdna veido išraiška ėmė trupinti duoną ir ja lesinti paukščius.

Staiga aplinkui viskas nutilo – nebesigirdėjo kirvių kaukšėjimo, nebelojo šunys, tarsi pagal kažkieno duotą komandą nutilo visi paukščiai. Tuo metu ponia Benson kažkokiu šeštu pojūčiu pajuto ir akies krašteliu pastebėjo, kad už jos nugaros pasirodė trys niūrios figūros juodais drabužiais. Jai pasidarė labai nejauku. Moteris pabandė pasisukti, tačiau negalėjo net pajudėti. Jos vyras nieko neįprasto nepastebėjo, tik pamatė, kaip pasikeitė žmonos veido išraiška. Jis paėmė jai už rankos ir išsigando – ranka buvo šalta kaip ledas.

Po kiek laiko ponia Benson truputį nusiramino, sutuoktiniai nusprendė palikti negerą vietą. Jie nusileido nuo kalvos, perėjo geležinkelio bėgius ir norėjo dar pasivaikščioti po apylinkes, tačiau abu pajuto nenumaldomą mieguistumą, todėl atsigulė ant žolės ir akimirksniu užmigo.

Kas buvo toliau, abu prisimena labai miglotai. Kažkokiu neaiškiu būdu jie atsidūrė už kelių mylių nuo Votono esančioje Dorkingo geležinkelio stotyje, sėdo į traukinį ir grįžo namo.

Paslapties įminimo raktas surastas

Kitus dvejus metus ponia Benson jautėsi labai sumišusi. Ji negalėjo užmiršti to siaubo, kuris ją sukaustė, kai už suoliuko pasirodė žmonės juodais drabužiais. Galų gale moteris nusprendė viską pati išsiaiškinti, t.y. „pleištą išmušti pleištu“. Ponia Benson, nieko nepasakiusi vyrui, vėl nukeliavo prie Evelinų bažnyčios, norėdama vėl pakilti takeliu į kalvos viršūnę ir įsitikinti, kad ten ir toliau linksmai gieda paukščiai bei nėra jokių baisių nepažįstamųjų.

Tačiau moteris, priartėjusi prie bažnyčios, pastebėjo, kad viskas aplinkui pasikeitę. Pirmiausia pamatė, kad nebėra takelio, vedančio į kalvos viršūnę, nes… nebebuvo pačios kalvos! Aplinkui driekėsi plokščia lyguma. Bent jau kilometro atstumu nebuvo matyti jokių krūmynų, jokių medžių.

Grįžusi į miestelį, ponia Benson užsuko į smuklę atsigerti arbatos. Ten ji pastebėjo sėdintį seną vyrą, kurio nusprendė paklausinėti apie apylinkes. Iš vietinio gyventojo pasakojimo moteris sužinojo, kad čia nėra ir niekada nebuvo nieko panašaus į tą landšaftą, apie kurį jam papasakojo. Vyras taip pat pasakė, kad jam nežinoma, jog apylinkėse stovėtų suolas, ir dar ąžuolinis.

Grįžusi namo ponia Benson papasakojo vyrui apie savo kelionę į Votoną ir tai, ką ten aptiko. Jo vyras, būdamas praktišku žmogumi ir dar skeptiku, nusprendė pats viską išsiaiškinti vietoje. Artimiausią sekmadienį ponas Bensonas pats nuvyko į Votoną. Kai jis priėjo prie bažnyčios, su didžiuliu nustebimu pamatė, kad žmona jam pasakojo tiesą.

Tada sutuoktiniai apie viską papasakojo Londono psichinių tyrimų bendrijos narei daktarei Merei Rouz Barington. Išklaususi ponų Bensonų pasakojimų ir pati apsilankiusi Votone, tyrinėtoja ėmė studijuoti Džono Evelino parašytas kronikas. Jai pavyko aptikti paslapties įminimo raktą!

Kronikose buvo rašoma, kad 1696-ųjų m. kovo 16 d. buvo įvykdyta bausmė trims „negarbingiems niekšams, iš kurių vienas buvo dvasiškis, demaskuotiems kaip sąmokslo, kurio tikslas buvo nužudyti karalių Viljamą, dalyviams“. Kronikoje buvo aprašyta bausmės vykdymo eiga, taip pat vietovė, kur bausmė buvo įvykdyta. Aprašoma vietovė buvo labai panaši į tą, kurią prieš kiek daugiau nei dvejus metus matė ponai Bensonai netoli Evelinų giminės bažnyčios.

Merė Barington mano, kad susidomėjimas Džono Evelino kūryba kažkokiu nepaaiškinamu būdu padėjo ponams Bensonams atsidurti jo pasaulyje, kuris egzistavo prieš 250 metų.

 

Naktis viešbutyje – vaiduoklyje

Gisbių ir Simpsonų šeimos iš Tonbridžo miestelio, esančio į pietryčius nuo Londono, neretai kartu atostogaudavo. Štai ir 1979-ųjų metų rudenį abi šeimos automobiliu išvyko į kelionę per Prancūziją link Ispanijos Viduržemio jūros pakrantės. Jų laukė pilna įspūdžių dviejų savaičių trukmės kelionė.
Tačiau be pasitenkinimo kelionėje jiems teko patirti kažką nepaprasto, ko niekaip negalima paaiškinti sveiku protu.

Jau vakarėjo, kai keliautojai įvažiavo į Montelimaro miestelį, esantį Prancūzijos pietuose prie Ronos upės, ir ėmė ieškoti viešbučio, kuriame galėtų pernakvoti. Staiga šalikelėje, tarsi iš niekur, atsirado pagyvenęs vyriškis. Sis senamadiškai apsirengęs ponas anglams parekomendavo pasukti į šoninę gatvę, teigdamas, kad ji nuves juos ten, kur reikia, o keliautojai ras viską, ko reikia poilsiui.

Iš tiesų, neužilgo prieš keliautojų akis pasirodė senovinės architektūros pastatas. Anglai sustojo šalia šio pastato ir įėjo vidun. Jie pamatė, kad visi viduje esantys baldai ir įranga – lempos, rankenos ir t.t. – atrodė, tarsi būtų atgabenta iš muziejaus ar antikvariato kolekcijos. Netgi hole vaikščiojantys viešbučio svečiai buvo apsirengę rūbais, kokie Prancūzijoje buvo nešiojami pačioje XX amžiaus pradžioje. Prie įėjimo į viešbutį stovėjo žandaras, apsirengęs senovine forma, tarsi būtų operetės aktorius. Išgirdęs klausimą apie artimiausią į pietus vedančią autostradą, žandaras tik sumišęs nusišypsojo, tarsi vaidindamas savo vaidmenį spektaklyje apie praėjusį gyvenimą.

Keliautojai pavakarieniavo viešbučio restorane, kuriame indai, įrankiai, patarnautojų apranga irgi buvo tarsi iš amžiaus pradžios. Po to anglai užsidarė savo apartamentuose ir ramiai išsimiegojo.

Kitą rytą, po pusryčių, šeimos susiruošė keliauti toliau. Kai norėjo atsiskaityti už paslaugas, labai nustebo, nes už keturių žmonių vakarienę, nakvynę ir pusryčius buvo paprašyta suma, kuri prilygo vos keliems svarams. Anglai toliau tęsė savo kelionę.

Nesigavusios nuotraukos

Nieko nuostabaus, kad grįždami iš Ispanijos atgal Gisbiai ir Simpsonai nusprendė vėl apsistoti šiame nors ir keistame, tačiau svetingame viešbutyje. Kai jie pasuko jau žinoma šalutine gatve ir atvažiavo į tą vietą, kur turėjo stovėti viešbutis, pasirodė, kad ten nėra jokio pastato! Keliautojai bandė surasti taip jiems patikusią įstaigą, tačiau visi bandymai buvo nesėkmingi.

Tiesiog piršosi išvada, kad viešbutis paprasčiausiai neegzistuoja, bent jau dabartinėje realybėje. Šią išvadą patvirtina dar viena paslaptinga aplinkybė. Anglai visos kelionės metu padarė nemažai nuotraukų. Išryškinus juostas, visi kadrai buvo puikūs, išskyrus tuos, kuriuose Lenas Gisbis ir Džefas Simpsonas įamžino savo žmonas viešbučio fone. Juostelėje šie kadrai buvo tušti.

Galima teigti, kad 1979-ųjų m. spalio mėnesį keturi anglų keliautojai Montelimaro apylinkėse praleido naktį viešbutyje-vaiduoklyje, kuris nežinomu būdu atsidūrė dabartiniame laike iš XIX pabaigos ar XX amžiaus pradžios.

Jeigu ši prielaida yra teisinga, kyla labai logiški klausimai: kodėl viešbučio administratorius priėmė šiuolaikinius pinigus be jokių abejonių ar prieštaravimų? Kodėl žandaras nenualpo iš nuostabos, pamatęs automobilį, kuris jo akyse turėjo atrodyti tiesiog iš fantastikos srities? Atsakymų į šiuos klausimus nėra. Lygiai taip pat negalima atsakyti, kaip viešbučio personalui ir gyventojams atrodė anglų keliautojai su savo apranga, automobiliu ir pinigais.