Senėjimas atšauktas? Mokslininkai nustatė, kaip atsukti amžiaus laikrodį

Harvardo mokslininkams pavyko atsukti pelių biologinio amžiaus laikrodį atgal, kai jie padėjo jų ląstelių DNR veiksmingiau sąveikauti. Vos po dviejų savaičių buvo nustatyta, kad dvimečių graužikų audinių būklė atitinka šešių mėnesių pelių audinius.

„Žmonių metais tai būtų tas pats, kaip šešiasdešimtmetį sugrąžinti į dvidešimt metų“, – teigia Harvardo medicinos mokyklos genetikos ekspertas, profesorius Davidas Sinclairas.

Mokslininkai nustatė, kad branduolinės DNR – aptinkamos ląstelės branduolyje – ir mitochondrijų DNR – aptinkamos kitose ląstelės dalyse, mums senėjant nustoja sąveikauti. Bėgant laukui šis sąveikos sumažėjimas silpnina ląstelės gebėjimą gaminti energiją, todėl pasireiškia senėjimo požymiai bei ligos.

„Šis konkretus senėjimo proceso komponentas anksčiau nėra buvęs aprašytas“, – teigia daktarė Ana Gomes, dirbanti D. Sinclairo laboratorijoje.

Paaiškėjo, kad sąveikavimas sumažėja dėl to, kad išeikvojamas baltymas NAD. Kai tik mokslininkai padidino NAD lygį pelių ląstelėse, jų senėjimo procesas sustojo ir pajudėjo atbuline eiga.

Profesorius D. Sinclairas pridūrė: „Nustatėme, kad senėjimo procesas primena santuokinių porą – kai jie jauni, puikiai bendrauja, tačiau bėgant laikui, ilgus metus gyvenant kartu, bendravimas pablogėja. Ir taip pat kaip ir su pora, bendravimo atkūrimas išsprendė problemą. Akivaizdu, kad šioje srityje dar teks daug nuveikti, tačiau jeigu šie rezultatai pasitvirtins, tuomet daugelis senėjimo aspektų, pastebėti anksti, gali būti grįžtami“.

Jo komanda šiuo metu aiškinasi NAD gaminančio junginio ilgalaikius padarinius pelėms ir kaip tai paveikia graužikus apskritai. Taip pat bandoma nustatyti, ar šis junginys gali būti saugiai naudojamas gydant retas ligas ar labiau įprastus susirgimus, tokius kaip I ar II tipo diabetas.

Ilgalaikėje perspektyvoje profesorius D. Sinclairas planuoja išbandyti, ar šis junginys garantuos pelėms sveikesnį ir ilgesnį gyvenimą.

Taip pat buvo nustatyta, kad molekulė, kuri pradeda veikti senėjant, taip pat suveikia ir susirgus vėžiu – šis atradimas galėtų patobulinti vėžinių susirgimų gydymą.

„Dabar mes pradedame suprasti, kad vėžio fiziologija tam tikra prasme panaši į senėjimo fiziologiją, – tikina A. Gomes. – Galbūt šis faktas gali paaiškinti, kodėl didžiausias vėžio rizikos veiksnys – amžius“.Harvardo mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai buvo publikuoti žurnale „Cell“.