Kuo Krymas panašus į Niujorką 9/11

Stengiuosi išlikti nuošalėje ir niekaip nevertinti Ukrainos įvykių, tačiau periferinis žvilgsnis į situaciją suteikia pastabumo. Pagalvojau, o kaip gi situaciją vertintų masonai? Juk abiejų pusių lyderiai, turiu galvoje ir Rusiją, ir Vakarus, ir tą pačią Ukrainą yra, matyt, slaptų ordinų nariai. Kitaip nebūna. Nes kiekvienąkart pasaulio dalybose dalyvauja būtent jie. Prisiminkime vien tik 1917 metus, kai masonas Leninas vertė masono Kerinskio vyriausybę.

Prisiminus praėjusio amžiaus revoliucijas ir karus krenta į akis tai, jog vieni prieš kitus kariavo slaptų ordinų atstovai, prieš tai greičiausiai surežisavę veiksmų planą. Lyderiai pasidalina vaidmenimis ir pliekiasi. Arba vaidina, kad pliekiasi. Tai intrigos, kurių tikslas – pinigai, naujas pasaulio padalinimas ir, kas yra svarbiausia – žmonių aukos bei reakcija į tai kas vyksta: skausmas, ašaros neapykanta ir t.t.

Svarbus ne Krymas ir ne Niujorko dangoraižiai, o gyvų būtybių reakcija į tai: pradedant nuo eilinio piliečio, baigiant prezidentais. Tokiais įvykiais išprovokuojams tam tikras žemomis emocijomis pagrįstas požiūris. Atsiranda problema, kurios sprendimo siūlymas jau būna iš anksto paruoštas.

Ekstremali situacija – puikus zombinimo metodas. Isterija, baimė, demagogija – pagrindinis politikų maistas. Realybės kontūrų išplovimas, smegenų skalbimas, melas ir provokacijos. Ir viskas – dėl tuščių blizgučių, kurie kaitina nesugebančių kritiškai mąstyti individų smegenis. Interpretacijos pateikiamos ant lėkštutės, žmogau, savo smegenimis nieko daryti nereikia, tik atitinkamai, prognozuojamai sureaguoti.

Problema-reakcija sprendimas.

Šių dienų spektaklio režisierius mums formaliai nežinomas. Trečiojo pasaulinio karo versija išlieka aktuali, juk dar prieš 2001 metų rugsėjo 11-ąją anuometinis prezidentas Bušas kalbėjo, jog reikia kažko tokio ypatingo, kas suvienytų pasaulį ir konsoliduotų sociumą. Konsolidacija didelės grėsmės akivaizdoje – trokštamas politikų arkliukas, kuris suveikia tobulai. Konsoliduota visuomenė prarys bet kokią karčią piliulę, jei politikai ją pasiūlys kaip vienintelę teisingą išeitį iš „susidariusios situacijos“.

Galima padidinti mokesčius, įvesti cenzūrą, išplėsti specialiųjų tarnybų galias, perskirstyti biudžetus kariškių naudai kultūros, švietimo ir sveikatos sąskaita. Svarbiausia, kad grėsmė būdų didelė, nevaldoma ir nenuspėjama. Tada eilinius piliečius galima melžti ir plauti jiems smegenis iki tol, kol pastovi ant kojų, o paskui – siųsti į frontą numirti už kokią nors idiotišką idėją.

Paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio sąstingį išjudino Niujorko dangoraižių griūtis. Islamo teroristų pavojus pakibo ne tik virš Amerikos, bet ir virš viso pasaulio. Bušo draugas milijonierius Bil Ladenas neva pasiuntė prieš taikius Amerikos gyventojus kelis smegenų neturinčius biorobotus, kad šie pasėtų mirtį ir baimę. Bet čia tik oficiali cenzūruota įvykių versija. Tikros, faktais paremtos tiesios niekas nerašo, o jeigu ir parašo, tai tuos straipsnius ar knygas skaito maža saujelė išsišokėlių, kurie keistu sistemai būdu iki šiol nepasidavė zombinimui. Tokių nėra vienetai, tačiau ir ne kritinė masė, kad užkirstų kelia beprasmybėms.

Svarbu ne pats faktas, o reakcija

Žinių tarnybos visada meluoja, nes yra ne informavimo, o plovimo ir propagandos instrumentai. O kas to nežino? Svarbi ne pati bokštų dvynių griūtis Niujorke 2001 metų rugsėjo 11-ąją, o žmonių reakcija į tai. Tai protu nesuvokiama provokacija, kurios tiklas - žemo dažinio energija - baimė. Reakcija yra emocija – baimė. Tai energija, kurą žmonės atiduota už dyką (Žiūrėkite W.Disney'iaus animacinį filma "Monstrų biuras").

Problema, reakcija, sprendimas. Problema buvo surežisuota. Galima ir nerežisuoti, o tiesiog parodyti iš atsitiktinių detalių sumontuotą filmą. Jeigu mes atkreipsime dėmesį į reakciją, į mūsų emociją, baimę, kuri kyla „dėl problemos“, lengviau suvoksime ištakas ir pamatysime pilnesnį vaizdą, koks turi būti sprendimas, kuris ko gero jau yra parašytas. Gal būt nereikės jokio sprendimo, jei fakte nematysime problemos. Tačiau žiniasklaida ir politikai būtent tam ir tarnauja, kad lygioje vietoje parodytų poroblemas.

Faktu galima vadinti įvykį, kuri mažiausiai 3 žmonės matė vienodai. Dangoraižių griūtį matė dešimtys tūkstančių žmonių. Vadinasi vieniems žmonžms – tai faktas. Kitiems kyla daug klaustukų. Treti - nieko nematė. Kvantinė logika sako, kad jeigu ko nors nemačiau, vadinasi ir nebuvo.
Mano gyvenimo tunelyje to tiesiog nėra.

Iki šiol mes nežinome kas tai padarė. Tikėti oficialiomis versijomis – negalima. Tai būtų mirtina nuodėmė. Ar galima tikėti politinio isteblišmento nuoširdumu? Jokiais būdais. Tai būtu nedovanotinas reveransas melui ir reptiloidinei kontrolės sistemai - naujai pasaulio tvarkai.

Iš esmės ne tiek svarbu kas tai padarė, o kas iš to gavosi.

Gavosi štai kas. Reakcija – baimė, pasipiktinimas, saugumo poreikis, suveikė senosios reptilinės smegenys, patys seniausi instinktai. Sprendimas - į lėktuvus laisvai neįlipsime, tikrina nuo galvos iki kojų. Vadinasi sprendimas – kontrolė. Vadinasi operacijos tikslas buvo ir yra kontrolė. O ji reikalinga siaurai pamišėlių grupuotei, kuri norėjo ir tebenori sukelti pasaulinį karą bei dar griežčiau kontroliuoti visus planetos išteklius. Svarbiausias planetos resursas ne nafta ar metalai, o pats žmogus, kaip energijos šaltinis. pati nafra be žmogaus pinigų neuždirbs. Taigi, žmogaus, kaip pagrindinio planetos vertingo resurso kontrolei skiriamas didžiausias sąmokslininkų dėmesys.

Amerikoje mobilizuota visuomenė neįveikiamo priešo - islamo terorizmo - akivaizdoje tapo paklusnia biloginių robotų banda. Įvesta cenzūra, iš žmonių atiminėjami ginklai bei suteikta galimybė įvesti nepaprastąją padėtį be jokios loginės priežasties. Po to pasaulyje įvyko du karai ir 7 revoliucijos arabų pasaulyje. Daugiau kaip 10 metų nieko daugiau negirdėjome, išskyrus terorizmo pavojų. Ausis priprato, nebereaguojame, todėl reikia naujo dirgiklio? Viskas kaip reklamos menedžmente. Dirgiklis nebeveikia - ieškom naujo.

Vėliau, kai terorizmo pavojus iš viešosios politikų retorikos paslaptingai dingo, neramiai laukėme, o kas bus toliau. Pagal projektą „žydrasis spindulys“, naujasis pavojus turėjo kilti iš kosmoso. Žemę turėjo užpulti ateiviai. Tokio scenarijaus ar spektaklio imitavimo laukėme per Londono olimpines žaidynes, dar 2012 m. Tuo metu laukėme ir Antichristo ir Apokalipsės. Kažkas juk turėjo pakeisti Osamą bin Ladeną ir Al – Quaedą. Prieš tai dar buvo ozono skylė ir klimato kaita.

Jei islamo terorizmo pavojaus formaliai neliko, pastarųjų kelių dešimtmečių logika diktuoja, jog turėjo atsirasti naujas dirgiklis, nematomas priešas, kurio akivaizdoje galima būtų sutelkti žmones ir pasinaudojus tuo pretekstu dar labiau užveržti veržles, suvaržyti piliečių teises, implantuoti mikrichipus ir padaryti dar daugiau "gerų darbų" kuriant globalią pasaulio valstybę – t.y naujos pasaulio tvarkos diktatūrą.

Praėjus 2012 metams ilgai laužėme galvas, koks tas "naujas dirgiklis" arba „naujas pavojus“ turėtų būti.

Kažkaip nesinorėjo tikėti ateivių korta, nes toks žaidimas netgi globaliam elitui atrodytų per daug kvailas ir rizikingas. Didžioji dalis planetos gyventojų ateiviais netiki, nes vadovaujasi „sveiku protu“, kuris, neretai aplenkiant logiką diktuoja absoliutų absurdą, jog šviesos greitis apribotas Einšteino reliatyvumo teorija, todėl jokia gyva būtybė negalėtų pakelti ilgai trunkančių alinančių kelionių kosmose.

Trumpai tariant, dauguma žmonių atmeta net menkiausią versiją, kad kosmose egzistuoja gyvybė, kuri gali mus pasiekti erdvėlaiviais. Todėl elito atstovams šioje vietoje apsikvailinti labai lengva. Be to vyraujanti lokalinio realizmo paradigma tiek moksle, tiek visuomenėje yra be galo naudinga sistemos išlaikymui, nes padeda formuoti griežtą vertikalią hierarchiją. Bet kokių ateivių viešas pasirodymas sugriautų sistemą mokslinių idėjų lygmenyje, nes tektų atsakyti į nepatogius klausimus. Atsakymai į tuos klausimus verstų abejoti Einšteino teiginiais ir galiojančias mechanikos dėsniais. Juk naujosios pasaulio tvarkos ideologija remiasi prokštumine mechanine logika ir mechaninių žmogaus biologijos bei gamtos dėsningumų aiškinimu, t. y. Mums puikiai pažįstamu marksistiniu materializmu: "objektyvi realybė nepriklauso nuo žmogaus valios".

Taigi, reikėjo naujos grėsmės, kuri būtų žemiška ir labai natūrali, daugeliui suvokiama be didesnių įrodymų ar komentarų.

Todėl buvo pasirinkta Rusijos arba slavų korta. Putinas – elito atstovas, globalaus pasjanso žaidėjas – masonas. Išoriniai ženklai rodo, kad jis greičiausiai arba frankmasonas, arba Rytų tamplierių ordino narys. Arba ir viena, ir kita tuo pat metu. Apie tai plačiai kalbama socialiniuose tinkluose.

Greičiausiai ir Purinas, ir Obama yra tų pačių ložių auklėtiniai, todėl nereiktų stebėtis, jog istorija kartojasi, kai skirtingoms, tarpusavyje nesutariančioms stovykloms vadovauja tu pačių masonų ložių atstovai. Iš tikrųjų – jie yra marionetės ir vykdytojai. Užsakovai yra už širmos. Tai tie, kurie visada trokšta trečiojo pasaulinio karo ir didesnės viską apimančios Didžiojo Brolio kontrolės.

Jeigu ieškosime problemos išorėje – visuomet ją rasime. Tačiau atsakymas glūdi viduje.

Jei Amerikai reikėjo 9/11, kad būtų konsoliduota liaudis nematomo priešo akivaizdoje, tai Europos konsolidacijai buvo parinktas naujas priešas – Rusija, kurios įvaizdis piešiamas kaip nenuspėjamo lokio, kuris savo leteną gali uždėti bet kur. Vadinasi Osamą Bin Ladeną pakeitė Putinas ir viskas atsistojo į senas geras vėžes. Grėsmė yra ir jos akivaizdoje būtina telktis, būtina galvoti ap[ie saugumą, prašytis amerikos karinių bazių, didinti gynybos biudžetus, o svarbiausia - bijoti ruso.

Neapsigaukime, tai to paties scenarijaus, kaip ir 9/11 dalis.

Tik šį kartą pavojus skirtas Europai, ypatingai Centrinei Europai. Viskas vyksta kaip iš natų. Maidano įvykius režisavo abi pusės. Viskas buvo surežisuota masonų ložėse. Iš pat pradžių tikslas ir buvo Krymas, po kurio atsirado grėsmė saugumui ir šalys dabar natūraliai skiria tam padidintą dėmesį. Politikai lipa ant bačkų, žmonės stoja į savanorius, kariniai biudžetai pilnėja, padangėmis skrieja NATO naikintuvai. Visi, kas netingi žvangina ginklais, žmonės panikoje – puola į parduotuves pirkti cukraus ir kruopų. To ir reikėjo. Dabar galima prastumti kokią nors idėją apie vakcinaciją arba chipizaciją.

Svarbus ir dar vienas momentas. Visi tie, kurie turi kitokią nuomonę, arba mato mdaugiau, greičiausiai tarnauja Putinui. Juk tenka girdėti netgi tokį absurdą: "jeigu tu nepritari gėjų paradams, vadinasi tarnauji Rusijai".

Todėl Krymo „faktas“ ir 9/11 faktas energetine prasme yra identiški, nes reakcija ir sprendimai – panašūs: apkvailinti žmones, melžti jų energiją, atimti dar daugiau teisių ir laisvių, atsijoti kitaminčius ir jiems užnergi visuomenės neapykantos kilpą. Sodinti į kalėjimus kitaip manančių jau nebereikia. Pavojaus akivaizdoje konsoliduota visuomenė pati juos išmeta iš savo tarpo.

Yra dar didesnis tikslas - WW3 (trečiasis pasaulinis karas).

Norėčiau priminti visiems tiems, kurie tiki, pasak Edgaro Keisi „išskirtine Rusijos misija“, išskirtine ruso „sąžine ir dvasingumu“, Putino „atsaku“ naujai pasaulio tvarkai ir kitokiais absurdais.

Atsakykite į klausimą, kuo rusas dvasingesnis ar sąžiningesnis už amerikietį, anglą, prancūzą ar lietuvį (ir atvirkščiai). Jeigu jūs krikščionis, raskite bet vieną argumentą, kodėl Europos Sąjungos valstybės pilietis yra arčiau Dievo negu Rusas ar Arabas? Kodėl tie patys balti žmonės, laikantys kišenėje tas pačias maldaknyges ir tikintys tuo pačiu Jėzumi Kristumi turi kariauti vienas prieš kitą? Ko vertas tada tas tikėjimas, jei pats Kristus mokė visiškai priešingų dalykų.

Atspėkite, kurioje barikados pusėje yra Dievas, Šventoji Dvasia, Sėkmė?

Nei Rusija, nei NATO, nei Amerika, nei žydai, nei anglosaksai, nei kita tauta viena neišgelbės pasaulio. Gelbėtis reikia kiekvienam asmeniškai nuo savęs, o ne valstybėmis prieš valstybes. Paprasti Rusijos ar Ukrainos žmonės, kaip ir amerikiečiai, lenkai ar mes lietuviai – esame to paties globalaus sąmokslo aukos. Putinas yra tokia pati iškamša ir valdoma lėlė kaip ir Obama, Merkel ar Gybauskaitė. Visi šie ponai yra tampomi už virvelių iš vieno ir to paties kabineto. Juos visus finansuoja ta pati buhalterija. Bet galime ir nebūti aukomis, jei išmoksime neklausyti žinių pranešimų arba jeigu visa jų turinį vertinsime kokiu nors netikėtu kampu. Tiesiog nekreipkime į tei jokio dėmesio, būsime ramesi, sutaupysime sveikatą. Ar verta bijoti to ko realiai nėra? Ar vetrta apskritai ko nors bijoti?

Viešuose įvykiuose, kuriuos rodo „dėžė“ nėra nė procento natūralumo. Vieni žaidžia „faktais“ bei eilinio ruso neišmanymu bei tuščiomis nerealiomis ambicijomis, o kiti – „europiečio vertybėmis“, kurias neva atėjo metas ginti nuo laukinių barbarų iš Rytų. Gėjų paradus ginsime nuo barbarų iš Rytų? Kartais nėra net faktų, o vien tik jų propagandinės vaizduotės interpretacijos, už kurių nėra nė cento tiesos. „Dėžė“ tarnauja tam, kad jūs savo noru atiduotumėte energiją sistemai stodami į savanorių pulkus, sveikatos, švietimo ir pensijų sąskaita aukodami 2 procentus BVP kariniam biudžetui. Juk kažkam geriau būti bukam kaip asilui, bet užtat saugiam NATO glėby.

Atsikvošėkite ir pamatykime viską per formulę problema-reakcija-sprendimas ir suvoksite kaip valdomas pasaulis. Kai kam reikia ne tiek Trečiojo pasaulinio karo, kiek jūsų reakcijos į pačia idėją apie tai. Sistemai reikia jūsų besąlyginio atsidavimo ir energijos. Sistemai būtina, kad jus galima būtų lengvai ir prognozuojamai išprovokuoti, kad pritartumete kokiai nors naujai idiotiškai idėjai - atiduoti už dyką savo teises ir laismes.

Vidumi ramiam žmogui saugumo klausimai nerūpi, nes jis neturi priešų. Jis nesureikšmina ir nevertina ideologinių standartų, kuriuos gina kokios nors konfrontuojančios pusės. Jis žino, kad tos idėjos - tušti popieriai.

Išorinio saugumo poreikis atsiranda tada, kai žmogus jautrus ir neramus, kai jis turi ką prarast. Tas žodžių junginys „turi ką prarast“ reiškia ne ką kitą, o žmogaus prisirišimą prie kokių nors žemiškų dalykų, prie savo "komforto zonos". Prisirišimas reiškia laikinų dalykų sudievinimą. O juk pats pirmasis dekalogo punktas sako: nekurk stabų iš to ką yra sugalvojęs žmogus, o tai reiškia - būk pratekantis, tuščias, skaidrus ir nepasiekiamas. Tai taip pat reiškia, kad tavo tikrovės interpretacija nėra Tiesa nuo Dievo, kad viskas keičiasi, priklausomai nuo požiūrio, nuo situacijos, nuo laiko, nuo tavęs pačio.

Jokios Tiesos nuo Dievo neįmanoma išreikšti žodžiais. Tiesos kalba neturi žodžių.

www.kvantinemagija,lt