Pasakojimai apie dvasias ir poltergeistus (1dalis)

Mirti nesantys daiktai

Parapsichologai ir magai visada sakė, kad kiekvienas daiktas yra panašus į naminį gyvūną – jis prisimena savo šeimininką. Jis turi biolauką ir charakterį. Yra daiktai, kurie nuolat pasimeta arba lūžta, nenorėdami tarnauti savo šeimininkams. Yra ir tokių, kurie “užpuola” žmones, durdami, pjaudami, apdegindami, nuodydami. Yra ir daiktai žudikai, tarp jų – seni baldai, veidrodžiai, automobiliai ir kitokie raritetai, neretai gerai žinomi aukcionieriams ir kolekcionieriams. Prieš perkant ką nors, ypač antikvariatą, sužinokite istoriją, gaukite žinių apie ankstesnius savininkus. Kitaip galite atsidurti mirtiname pavojuje dėl savo lengvabūdiškumo.

Mirties krėslas

 Taip pavadintas senovinis krėslas, stovintis užeigoje “Basbi Stup” Hadersfildo mieste (Jorkšyras, Anglija). Nuo 1707 iki 2007 metų jis nužudė 65 žmones. Paskutine auka tapo jauna amerikietė, kurią sudraskė valkataujantys šunys, kai tik ji išėjo iš užeigos.

Iki XVIII amžiaus pradžios šis gražus, puikiais raižiniais papuoštas ąžuolinis krėslas niekuo nesiskyrė nuo kitų kėdžių. Jis puikiai ištarnavo šeimininkams beveik 100 metų, bet štai, XVII amžiaus pabaigoje jo šeimininku tapo kruvinas žudikas Tomas Basbis. Šiandien jį prisimena tik Anglijoje, ir daugiausiai tik istorikai, o kažkada jis kėlė siaubą visai šaliai. 1707 metais jį sugavo, nuteisė ir pakorė. Prieš mirtį Basbis pareiškė: “Kiekvienas, kuris atsisės į mano mėgstamą krėslą po mano mirties, greitai iškeliaus paskui mane į pragarą”.

 Tų laikų anglai, kuriems žudiko sąjunga su velniu ar juodaisiais burtininkais buvo normalus dalykas, o visai ne anomalija, patikėjo Tomu. Tada žmonės žinojo, kad daiktai kaip šunys ar katės lieka ištikimi savo šeimininkams ir dažnai būna panašūs į juos, nesvarbu, ar tie žmonės buvo piktadariai, ar ne. krėslą pastatė kampe užeigos, kurią vėliau pavadino žudiko vardu (užeiga įkurta senajame Basbiui priklausiusiame name), prikalė krėslo kojas prie grindų ir aptvėrė pasidabruota plienine grandine. Prikalė tam, kad piktoji dvasia negalėtų pakelti krėslo į orą, daužyti su krėslu viską aplinkui ir žaloti žmones. O plienas ir sidabras, kaip žinia, yra tie metalai, kurių nepakenčia visokie nelabieji.

 Tačiau piktoji anapusinė jėga visgi užvaldė krėslą, baisi mirusiojo pranašystė pildosi. Per 300 metų, praėjusių nuo jo mirties, žuvo 65 žmonės, išdrįsę atsisėsti ant jo pamėgto krėslo. “Kiekvieną mirtį sukėlė nelaimingas atsitiktinumas. – pasakoja britų istorikas Naidželas Staulas, gerai žinantis krėslo istoriją. – Tačiau aš ištyriau visas kiekvieno įvykio detales ir galiu atsakingai pareikšti: visi, kas sėdėjo ant krėslo, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Tiesiog policija nenori pastebėti to arba traktuoja anomalius reiškinius kaip kasdienybę. Tai suprantama, nes policijai kitapusinis pasaulis neegzistuoja”.

 Priešpaskutine “mirties krėslo” auka tapo 37 metų amžiaus En Konelater, buhalterė iš Trentono, Niu Džersio valstijos sostinės (JAV), atostogavusi Jorkšyre. Prieš kelionę į Angliją ji pasigyrė draugams, kad būtinai atsisės į “mirties krėslą” ir papasakos jiems, ką pajautė. Deja, užeigos personalas nespėjo jai sutrukdyti įgyvendinti pažadą ir moters likimas buvo nulemtas. Praėjus pusvalandžiui nuo “pasėdėjimo”, ji įėjo į savo viešbučio liftą ir trosas, ant kurio laikėsi kabina, nutrūko. Moteris užsimušė, nukritusi iš 6 aukšto.

 Dar anksčiau, 2004 metais žuvo tūlas Karlas Pagnanis. Tada užeigos šeimininko Tonio Ernšou klausė, kodėl jis nesunaikina krėslo žudiko? Jis atsakė, kad krėslą sukūrė istorija, ir jis negali kištis į jos eigą. Be to, jis visus įspėja apie pavojų. O jeigu kažkas nori išbandyti likimą, ką gi, tai jo reikalas…

 Šiais, “jubiliejiniais”, 300-aisiais savo žudiko karjeros metais krėslas pasižymėjo nauja auka. Ja tapo 18-metė mergina iš Amerikos Melisa Doloni (Finiksas, Arizona). Užeigoje ji nusprendė, savo nelaimei, atžymėti su draugais studentais gimtadienį. Niekas nepastebėjo, kaip jinai perlipo grandinę, juosusią krėslą. Ją pamatė jau sėdinčią krėsle ir linksmai mojančią draugams ranka. Net jeigu netikite antgamtiniais reiškiniais, su jais geriau neverta juokauti. Po vakarėlio Melisą mirtinai sudraskė benamiai šunys už dviejų kvartalų nuo užeigos.

 - Ji laikė pasakojimus apie visokias ten kėdes žudikes ar vaiduoklius kvailystėmis. – pasakojo kambariokė Geila Ganbi. – Turbūt alkoholis pridėjo jai drąsos. Ji pasakė, kad spjauna ant Tomo Basbio ir jo krėslo. O netrukus pamatėme ją sėdinčią ant tos prakeiktos kėdės, atsidarinėjančią eilinį butelį alaus ir besijuokiančią…

Žudantis veidrodis

 Prancūzų prekiautojai antikvariatu kreipėsi į spaudą su neįprastu prašymu: įspėti antikvariato parduotuvių savininkus ir senienų mėgėjus, kad jie jokiu būdu nepirktų senovinio veidrodžio su raudonmedžio rėmu, ant kurio parašyta “Lui Arpo, 1743 metai”. O jeigu ką nors apie jį sužinos, kad tuoijau pat informuotų Paryžiaus prekiautojų antikvariatu asociaciją, kadangi tasai senovinis daiktas yra pavojingas gyvybei.

 Veidrodis su prašmatniu raižytu rėmu per 264 savo egzistavimo metus tapo 38 žmonių žūties kaltininku. Parapsichologai tvirtina, kad jis žudo žmones kažkaip ypatingai atspindėdamas spindulius – taip, kad sukelia kraujo išsiliejimą į smegenis. Kadangi dauguma aukų žuvo nuo insulto. Bet tai tik prielaidos, veidrodžio žudiko paslapties nežino niekas. Jeigu jo neras, jis gali pražudyti dar dešimtis žmonių.

 Prancūzų laikraščiuose detaliai papasakota šio veidrodžio istorija. Pavojaus varpais skambinti pradėta tada, kai jį išvogė iš policijos sandėlio, kur jis išbuvo nuo 1910 metų, kai tapo dviejų žmonių mirties priežastimi – mirė 37 ir 38-oji auka. Vagystė įvyko 2006 metais ir nuo to laiko apie veidrodį žudiką nieko nežinoma. Gražus senovinis veidrodis ilgai keitė šeimininkus, atnešdamas jiems neišvengiamą mirtį, kol “nenusėdo” minėtame daiktinių įrodymų sandėlyje.

 Apie jį seniai visi pamiršo ir vagystės tikriausiai dar ilgai nebūtų pastebėję jei vienas kriminalistikos profesorius nebūtų paprašęs leidimo padaryti kelias nuotraukas demonstracijai savo lekcijose. Ir čia paaiškėjo, kad veidrodžio nėra. Galbūt vagys pasigriebė jį tik tam, kad sunarpliotų kažkokį tyrimą? O gal būtent jis buvo jų tikslas? Jeigu veidrodis sveikas, vadinasi, jis jau skleidžia blogį, ieško savo eilinės aukos…

Mirtį nešantys automobiliai

 Apie Bosnijos sostinėje Sarajeve 1914 metais nužudytą Austrijos Vengrijos sosto įpėdinį parašyta daug. Šis teroro aktas tapo Pirmojo pasaulinio karo priežastimi. Nors istorikams, atrodytų, žinomos visos šio pasikėsinimo detalės, po maždaug 100 metų aptinkami stulbinantys faktai, susiję su tragedija. Tirdami likimus šalių ir atskirų žmonių, mes dažnai pamirštame, kad daiktai irgi turi savo likimus, dažnai ne mažiau, o kartais ir labiau įdomius už jų šeimininkų istorijas. Tą galima pasakyti ir apie automobilį, kuriuo važiavo Sarajevo gatvėmis ir kuriame buvo nužudytas Ferdinandas kartu su žmona.

 Tik neseniai tapo žinoma ilga ir kruvina šios gražios mašinos, priskirtos “apsėstųjų” kategorijai, istorija. Nes nuo 1914 iki 1930 metų joje arba dėl jos žuvo 16 žmonių. Ir dvigubai tiek buvo sužeista bei sužalota. Per Pirmąjį pasaulinį karą automobilis pakliuvo kažkokiam štabo kapitonui, važinėjusiam užnugario keliais. Po 9 dienų jis rėžėsi į medį ir žuvo vietoje. Mašinai tik žibintas sudužo.

 Kitas savininkas, austrų gubernatorius, važinėjo ja du mėnesius ir tris kartus pakliuvo į avarijas. Paskutiniojoje jis neteko rankos. Po to automobilis buvo parduotas kažkokiam daktarui Sorkiui. Ir ką gi… Po metų kabrioletą rado griovyje apvirtusį, o po juo – mirusio daktaro kūnas. Kaip viskas vyko, liko nežinoma. Našlė padovanojo mašiną pažįstamam juvelyrui. Po kelių mėnesių jis bankrutavo ir nusišovė.

 Nuomonė, kad su kabrioletu kažkas negerai nesutrukdė tapti jo eiliniu šeimininku gydytojui, kurį sužavėjo automobilio grožis. Gydytojo žmona paniškai bijojo šios mašinos ir privertė sutuoktinį parduoti ją turtingam šveicarų greičio mėgėjui. Po kelių savaičių, lenktynių metu, šveicaras įsirėžė į pakelės uolą. Kabrioletas beveik nenukentėjo. Kitam savininkui, stambiam vyno pramonininkui, lemtingos mašinos motoras užgeso tiesiai kelyje. Mašiną teko tempti arkliais. Tačiau motoras netikėtai užsivedė… Pervažiuotas savininkas mirė ligoninėje.

 Kabrioletas pateko į rankas garažo savininkui, kuris buvo geras automobilistas ir mechanikas. Puikiai atremontuota ir senąja spalva perdažyta mašina naujas šeimininkas išvažiavo pas draugą į vestuves. Automobilį sumėtė, jis trenkėsi į pakelės medį. Dar 5 lavonai… Ketvirtame dešimtmetyje sosto įpėdinio automobilis atsidūrė Vienos muziejuje. Ten jis ramiai išstovėjo iki 1944 metų, kol galinga bomba, numesta iš amerikiečių lėktuvo, visiškai nesugriovė pastato. Išliko tik vienas eksponatas – žinoma, lemtingoji mašina.

 Muziejaus vadovybė pardavė prastos reputacijos mašiną aukcione “stebuklų parodos” savininkui, gastroliuojančiam po įvairių šalių miestus, kur rodė daiktus, apie kuriuos pasakojo neįtikėtinas, baisias istorijas. Rašė, kad šeimininkas buvo nužudytas girtose muštynėse, o jo įpėdinis mirė nuo apopleksijos. Visi eksponatai buvo parduoti iš varžytinių. Taip “mirties kabrioletas” ėjo iš rankų į rankas, žalodamas ir žudydamas žmones, kol pats netapo avarijos auka: šįkart apsieita be aukų – vairuotoją ir keleivius išsviedė iš mašinos, o ji pati nukrito nuo skardžio ir sprogo. Šituo ir baigėsi prakeikto kabrioleto epopėja.

Prakeikti paveikslai

 Džeimsas Bingas turėjo blogą šlovę vagies, kuris specializuojasi vogti meno kūrinius. Buvo įtariama, kad jis buvo vienas iš trijų pagrobėjų, kurie praniko į užmiesčio dvarą netoli Lježo Belgijoje ir pagrobė Ivonos Tiuse portretą, nutapytą prieš 200 metų. Yra žinoma, kad Ivona Tiuse bvuo neteisėta dukra ir buvo laikoma šeimos gėda. Jai paskyrė mažus kambariukus šeimos namų palėpėje ir neleido bendrauti su kitais giminaičiais. Legenda tvirtina, kad jos gyvenimas buvo tikras pragaras. Ji mirė jauna 1798 metais, nukritusi nuo laiptų. Mirusi ji apsigyveno savo pačios portrete. Greitai po paskutinės vagystės, kurią atliko Bingas, dvaro savininkas pasakė interviu:

 - Tai – prakeiktas portretas. Tiksliau, net ne portretas, o Ivonos Tiuse vaiduoklis, apsigyvenęs paveiksle. Ji nužudo beveik visus, kas prisiliečia prie jos vienintelio atvaizdo. Galima pagalvoti, kad Ivona bijo, kad žmonės nepakenktų portretui, su kuriuo, kaip aš manau, susijęs jos dabartinis vaiduokliškas gyvenimas.

 Po trijų dienų nuo vagystės 30-mečio Džeimso Bingo sumaitotas kūnas su nukirsta galva buvo aptiktas upėje netoli nuo dvaro. Ant lavono krūtinės buvo išdegintas žodis “vagis”. Pavogti iš jo brangų paveikslą ir netgi jį nužudyti galėjo bet kuris kitas nusikaltėlis. Tačiau kam reikėjo žaloti kūną?

 Belgijos policijos atstovas privačiame pokalbyje pasakė:

 - Manau, tikrasis žudikas mirė prieš 200 metų. Aš tikiu legenda. Yra faktų, kurie patvirtina, kad žudikė – Ivona Tiusė.

Telefonai ir pistoletai

 Telefono aparatai dažnai įkyri savo skambučiais pačiu netinkamiausiu laiku ir mums dažnai norisi juos sudaužyti. Tačiau Nepale atsitiko atvirkščiai. Pirmosiomis naujųjų 2006 metų savaitėmis keli žmonės žuvo po to, kai pakėlė ragelius, išgirdę įprastus savo telefono aparatų skambučius. Kai atsiliepė, juos nutrenkė beveik 600 voltų srovė. Nepalo telefono kompanija pareiškė, kad dėl kažkokio atsitiktinumo telefono kabelis “susipainiojo” su elektros. Tačiau šiuo paaiškinimu mažai kas patikėjo.

 Ir ne be pagrindo: greitai visur esantiems žurnalistams pavyko išsiaiškinti, kad visi žuvusieji priklausė vienai ir tai pačiai mafijos grupuotei. Bylai iškart buvo prisegtas grifas “slaptai” ir jokios oficialios informacijos apie tolesnį tyrimą nebuvo. Ezoteriniai leidiniai, tiesa, rašė, kad čia viskas absoliučiai aišku: telefonai aukštesnių jėgų valia prisiėmė elektros kėdžių funkcijas.

 Ir dar viena istorija, šįkart apie pistoletą budelį. Skirtingai nei kiti daiktai, apie kuriuos čia buvo pasakota, šis pagal savo paskirtį buvo sukurtas būtent žudymui. Tačiau atvejis, nutikęs Portsmute (JAV, Ohajo valstija), apstulbino visus. Kelermanų šeima iš vyro, žmonos ir dviejų vaikų buvo kaimynų aptikta ankstų 1985 kovo mėnesio rytą. Visi jie buvo nužudyti iš vieno ir to paties 38 kalibro pistoleto, numesto nusikaltimo vietoje. Jau pirmą tyrimo dieną netikėtai nusižudė vienas iš detektyvų, tyrusių šią bylą. Netrukus po to, kai pistoletas pakliuvo į policijos skyrių, jame, kaip skelbia spauda, buvo nužudyta 20 žmonių!

 Ginklo likimas nežinomas, Kelermanų žudikas nesurastas. Kas įvyko skyriuje, slypi migloje, o tiksliau, yra užslaptinta FTB. Tik mirčių užslaptinti nepavyko, juk aukos turėjo giminių ir pažįstamų, kuriuos pavyko prakalbinti įkyriems reporteriams.

 Tokių istorijų apie daiktus žudikus galima papasakoti daug. Ir visos jos bus iš įvairių šalių. Tai iš kur gi randasi prakeikti ar apsėsti daiktai? Mistikai įsitikinę, kad visus šiuos daiktus apsėdusi pikta dvasia. Galbūt ir taip…

Pasakojimai apie naminukus ir poltergeistus (2dalis)