Japonijos vaiduokliai

Japonija – ypatinga šalis. Šioje šalyje pačios naujausios technologijos taikiai sugyvena su senovinėmis tradicijomis ir prietarais. Palyginus nedideliame plote, kurį užima Japonijos salos, gyvena ne vienas nelabasis. Yra nesuskaičiuojama daugybė demonų ir piktųjų dvasių kurie skirstomi į keletą kategorijų.

Jurėjai – tai bendras mirusių žmonių vaiduoklių pavadinimas. Šie vaiduokliai pasirodo paprastai tik tada, jei žmogaus mirtis buvo smurtinė, jis palaidotas be atitinkamų apeigų arba žemėje liko neužbaigtų darbų, dažniausiai kerštas.

Tarp jurėjų daugiausia yra moterų, kurios, būdamos gyvos, šeimoje patyrė prievartą ir pažeminimą. Anksčiau jurėjai buvo vaizduojami be kojų, tik dabar šie vaiduokliai paprastai yra su apatinėmis galūnėmis. Vėliau atsirado mada jurėjus vaizduoti be veido arba tik su viena didžiule akimi. Pastaruoju metu jurėjų atvaizdas nusistovėjo – jie vaizduojami kaip jaunos moterys, apsirengusios laidojimo kimono ir su ilgais ant veido užkritusiais juodais plaukais. Kažkas panašaus buvo pavaizduota garsiajame siaubo filme „Skambutis”, kuriame buvo panaudotas japonų folkloras.

Šios mirusios moterys paprastai klaidžioje tose vietose, kur gyveno anksčiau, ir dega noru atkeršyti. Tie, kuriems teko matyti jurėjus, tvirtina, kad vaiduokliai atrodo kaip fosforescuojantys šešėliai su ilgomis rankomis ir rubino spalva švytinčiomis akimis. Daugelis jurėjų, skirtingai nei kiti vaiduokliai, nejuda be garso, o naktį kaukši medinės avalynės kulnais į grindis.

Vadovauja moterys

Reikia pažymėti, kad moterų viršenybė japonų nelabųjų jėgų tarpe nėra atsitiktinė. Pagal japonų mitologiją demonus prieš žmones siunčia deivė Idzanamė. Pati legenda apie šią deivę yra romantiškas siaubo pasakojimas. Idzanamė, patekusi į amžinosios tamsos šalį Emę, ėmė keršyti šviesiajam pasauliui, į žemę siųsdama piktąsias dvasias ir demonus. Kai jos vyras Idzanagis užsiminė apie skyrybas, Idzanamė pagrasino, kad per vieną dieną uždusins visus žmones. Idzanagis neišsigando, o nuo to laiko Idzanamė nuolat į Japoniją siunčią nelabuosius. Tame tarpe ir jurėjus, kurie paprastai keršija vyrams.

Pats žinomiausias jurėjų vaiduoklis yra Oivasan, kuri gyveno Edo epochoje (1603-1868) ir buvo samurajaus žmona. Bėgant laikui sutuoktinių santykiai subjuro, samurajus įsitaisė jauną meilužę ir nusprendė nusibodusios žmonos atsikratyti nuodų pagalba. Vargšė Oivasan mirė baisiose kančiose. Po mirties ji kiekvieną naktį ėmė rodytis vyrui ir jam priekaištauti. Nuo šių apsilankymų samurajus ėmė netekti proto, susirgo ir neužilgo mirė.

Dar XIV-XV amžiuose vaiduokliai ir dvasios tapo pagrindiniais japonų teatro veikėjais. Tad nereikia stebėtis, kad Oivasan tapo viena populiariausių teatro personažų. Tačiau moters dvasia visais būdais trukdė pastatymams. Tik 1976-ais metais teatro veikėjai sugalvojo pamaloninti Oivasan dvasią.

Teatro, kuriame buvo statoma pjesė apie nužudytąją samurajaus žmoną, aktoriai dažnai susirgdavo, todėl spektakliai neįvykdavo, o rekvizitas mistišku būdu sugesdavo ar sulūždavo pačiu atsakingiausiu metu. Teatro darbuotojai susirinko į Somėjaus kapines prie Oivasan kapo ir atliko paminėjimo apeigas. Po to nužudytosios moters dvasia jų atžvilgiu tapo žymiai malonesnė ir nustojo kenkti.

Blogi namai

Tačiau Japonijoje liko dar daugybė vietų, kur galima sutikti vaiduoklių. Vien tik Tokijuje anapusinės jėgos buvo pasireiškusios 13-oje tūkstančių namų ir butų. Bloga reputacija garsėja ministro pirmininko rezidencija Tokijuje. XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje Londono jūrų susitarimo, kuriuo buvo apribotos Japonijos jūrų pajėgos, ratifikavimas sukėlė didžiulį nepasitenkinimą šalies armijos ir laivyno jaunesniųjų karininkų tarpe, kurie keletą kartų bandė šalyje įvykdyti karinį perversmą.

1932-ųjų metų gegužės 15 d. keletas karininkų užpuolė Japonijos ministro pirmininko Inukajaus rezidenciją. Maištininkai, sušaudę keletą jiems kelią pastojusių policininkų, įsiveržė į namą ir sunkiai sužeidė premjerą, kuris kitą dieną mirė. 1936-ais metais kilo dar vienas maištas, kurio metu buvo nužudyti ministras pirmininkas ir dar keli ministrai.

Po šių įvykių rezidencijoje pradėjo lankytis vyriškos lyties jurėjai, apsirengę karine uniforma. Vaiduokliai elgiasi labai triukšmingai ir tiesiog išvedė iš kantrybės buvusį Japonijos ministrą pirmininką Džiunichiro Koizumį (2001-2006). Jis netgi niūriai pajuokavo: „Tikiuosi, kad aš pats netapsiu vaiduokliu. Kai tampi ministru pirmininku, atsiranda tikimybė, kad būsi nužudytas”. Kad išsiskyrusiam vyriausybės vadovui nebūtų naktimis baisu, jo rezidencijoje iš eilės nakvodavo jo seserys.

Pati baisiausia Tokijo vieta laikomas Otemačio finansinis rajonas Cijodos apygardoje. Šioje vietoje palaidota japonų karvedžio Tairano Masakado galva. Jis gyvenime buvo labai žiaurus, netgi nužudė savo dėdę dėl ginčijamos žemės.

935-ais metais Masakado sukėlė maištą ir pasiskelbė Naujuoju Imperatoriumi. Tikrajam imperatoriui tai nepatiko, todėl jis prieš maištininką pasiuntė armiją. Būrys, kuriame buvo 400 samurajų, užvijo maištininką į kalnus, kur jį šūviu į smilkinį iš lanko nušovė jo paties pusbrolis. Po to maištininko galva buvo nukirsta, nugabentą į Kiotą ir parodyta visuomenei.

Pasakojama, kad vieną naktį galva pakilo į orą ir nuskriejo į rytus, ieškodama savo kūno. Legenda byloja, kad ji buvo palaidota toje vietoje, kur nukrito. Būtent šioje vietoje ir buvo pastatytas finansinis rajonas. Tačiau nebuvo įvertinta tai, kad Masakado dvasia labai stipri ir kerštinga. Teigiama, kad būtent ši dvasia 1923-iais metais sukėlė žemės drebėjimą, kuris sugriovė Finansų ministerijos pastatą. Tačiau finansų ministras Hajami Seidži netikėjo mistiniais dalykais ir išleido įsakymą statyti naują pastatą. Tuomet Masakado dvasia į kitą pasaulį pasiuntė patį ministrą ir 10 jo bendradarbių, kurie buvo susiję su statyba. Vėliau iššaukė žaibo pataikymą į pagrindinį Finansų ministerijos pastatą, nuo kurio jis sudegė. Būtent dėl to dabar finansininkai Masakado galvą saugo kaip didžiausią brangenybę. Įstaigose netgi stalai sustatyti taip, kad darbuotojai nugara neatsisuktų į kapą ir taip neparodytų savo nepagarbos.

Jurėjai jau seniai apsigyveno “Sunshine” 60 aukštų dangoraižyje. Jis buvo pastatytas toje vietoje, kur anksčiau stovėjo Sugamo kalėjimas. Jame buvo vykdomos mirties bausmės, tame tarpe ir kariniams nusikaltėliams, nuteistiems tarptautinio tribunolo mirties bausme. Virš pastato prakeiksmas pakibo nuo pat statybos pradžios. Statybos metu žuvo keletas žmonių. Kai dangoraižis buvo baigtas, jo stogą pamėgo savižudžiai. Jau mažiausiai 150 jų nušoko nuo stogo.

Japonų rašytojas Kimitakė Hiraoka sugalvojo sau neįprastą pseudonimą Jukijo Misima, kas reiškia „mirties užburtas velnias”. Būtent šiuo vardu jis ir bus prisimenamas, kol Misimos vaiduoklis klaidžios Sausumos karinių savigynos pajėgų štabe Itigajoje, kur jis atliko charakirį, t.y. kardu persipjovė sau pilvą.

1970-ųjų metų lapkričio 25 d. Misima įkaitu paėmė bazės vadą ir iš balkono kreipėsi į kareivius, kviesdamas įvykdyti karinį perversmą. Tačiau kariai nušvilpė maištininką. Misima sušuko: „Gėdą patyrę samurajus turi mirti!” ir persipjovė pilvą samurajų kardu. Po to, pagal sepuku tradicijas, draugai jam nupjovė galvą. Po Misimos tokiu pačiu būdu nusižudė dar 8 jo bendražygiai. Jų šešėliai ir duslūs balsai naktimis gąsdina japonų aukštus karininkus Itigajoje.

Sumanūs moksleiviai

Taip pat, kaip ir valdininkai, finansininkai ir kariškiai, savo baimes turi ir japonų jaunimas. Pavyzdžiui, moksleivių košmaru seniai tapo mergaitės vaiduoklis, vadinamas „Hanaka iš tualeto”. Šį pavadinimą vaiduoklis gavo dėl savo pomėgio užsidaryti trečiojoje kabinoje trečiajame aukšte esančiame mergaičių tualete. Manoma, kad tai kažkurios moksleivės, kuri nusižudė iššokdama pro langą ar žuvo nuo iškrypėlio rankų, dvasia. Ji pavojinga tuo, kad mergaitėms, kurios mokykloje nusibrozdina kelius, į žaizdą gali įsimesti infekcija, dėl kurios ant kojos ima augti mažyčiai grybai – taip vadinami „Hanakos grybai”.

Dabartiniu metu, kai technologijos labai išsivysčiusios, japonų moksleivius labiau gąsdina įvairios nelabosios jėgos, kurios apsigyvena jų kompiuteriuose ir mobiliuosiuose telefonuose. Nors specialistai aiškina, kad tai yra paprasčiausi elektroninės technikos gedimai, jaunieji japonai yra įsitikinę, kad be mistikos čia neapsieinama.