Neįpasti vaiduokliai

Susitikimai su vaiduokliais - mirusių ar dar gyvų žmonių atvaizdais - mūsų planetoje vyksta ne taip jau ir retai. Šiuos reiškinius jau seniai paaiškino okultiniai mokslai. Tačiau yra tokių vaiduoklių, kurie kelia nuostabą netgi paranormalių reiškinių tyrinėtojams. Šiai kategorijai priklauso gyvūnų, kitų negyvų daiktų vaiduokliai. Jų atsiradimo priežastys lieka didžiule mįsle tiek tradicinio mokslo atstovams.

Paslaptingas liftas

1969 metais Velse buvo pradėtas griauti senas viešbutis, stovintis ant jūros kranto. Pastate buvo atjungta elektra, darbininkai vykdė visų komunikacijų ir lifto demontažo darbus. Tačiau vieną dieną darbuotojai aiškiai išgirdo veikiančio lifto garsą, pažvelgė žemyn ir pamatė šachta kylančią lifto kabiną. Viršutiniame pastato aukšte dirbę darbuotojai ėmė laukti, kada kabina pasikels iki jų, tačiau ji taip ir nepakilo...

Panaši istorija nutiko 1942 metais. Karo pradžioje iš vokiečių užimamos Baltarusijos į Barnaulą buvo evakuota mašinų gamykla. Vieną žiemos vakarą darbuotojai tuščiame ceche, pritaikytame pagamintos produkcijos sandėliavimui, aptiko senos konstrukcijos frezavimo stakles. Tokios staklės buvo naudojamos Maskvos ir Sankt Peterburgo gamyklose dar prieš 1917-ųjų metų revoliuciją. Apie keistą radinį buvo pranešta vadovybei. Į cechą atvyko gamyklos vyriausias inžinierius, tačiau, savo nustebimui, patalpoje nieko nerado. Darbininkams, kurie savo akimis matė senas stakles, tai buvo didelė mįslė. Keletą sekančių dienų paslaptingosios staklės tai vėl atsirasdavo uždarytame ceche, tai vėl išnykdavo.

Traukinys iš niekur

Nemažai paslaptingų istorijų susiję su transporto priemonių vaiduokliais. Rusijoje yra vadinamas Čuisko kelias. Seni vairuotojai pasakoja, kad kartas nuo karto jame tarp Čibito ir Kurajaus gyvenviečių pasirodo sunkvežimis-vaiduoklis. Kartais švintant keliu dideliu greičiu pralekia senas sunkvežimis, gąsdindamas retus vairuotojus.

Oliutorsko kyšulyje gyvenantys senieji gyventojai prisimena istoriją apie burlaivį-vaiduoklį, kuris Beringo jūroje ne kartą buvo pastebėtas pirmoje XX-o amžiaus pusėje. 1945 metais, kai Sovietų Sąjunga pradėjo kariauti su Japonija, kranto apsauga pamatė horizonte laivą, kurį palaikė priešo laivu. Buvo bandyta užmegzti ryšį, tačiau paslaptingasis laivas tylėjo. Į jį buvo iššautos torpedos. Nors visos torpedos buvo paleistos tiksliai į taikinį, sprogimų taip ir nebuvo. Burlaivis greitai dingo rūke.

Ana Stiupina 5-ame-6-ame praėjusio amžiaus dešimtmečiais dirbo Užbaikalės geležinkelyje, netoli Širgos gyvenvietės. Jos darbas buvo apeiti jai skirtą ruožą, patikrinti bėgius, neužmiršti laiku nuleisti pertvaros, kad neįvyktų avarija su automobiliais. Vieną vėlyvą 1956 metų vakarą ji su dar trimis darbuotojais pastebėjo keistą traukinį, važiuojantį iš Ukurėjaus stoties. Traukinyje nebuvo jokių šviesų, jį sudarė garvežys ir trys vagonai. Traukinys staiga išniro iš tamsos, žvangėdamas per bėgių sandūras, greitai kirto pervažą, prieš tai nepaduodamas garsinio signalo ir išnyko ore. Darbuotoja paskambino į dispečerinę tarnybą ir pranešė apie keistą jį traukinį, tačiau jie nežinojo apie jokį traukinį.

Kalbantys gyvūnai

Nuo senų laikų su gyvūnų vaiduokliais buvo siejama daug blogų pranašysčių. Vakarų Europoje žinoma nemažai legendų ir padavimų apie juodų šunų vaiduoklius, “gyvenančius” apleistuose užkampiuose, kapinėse, šalia kaimo keliukų. Kai kuriose šalyse buvo manoma, kad šunys-vaiduokliai sutinkami tose vietose, kur įvykdytos savižudybės. Anglijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje buvo tikima, kad šunys-vaiduokliai pasirodo ten, kur kažkada buvo kariami žmonės. Buvo manoma, kad susitikimas
su tokiais šunimis, o taip pat baltų ar juodų paukščių, gyvačių ar didelių uodų vaiduokliais pranašauja žmogui greitą mirtį.

Krasnojarsko krašto medžiotojai iš lūpų į lūpas perduoda pasakojimą apie didžiulį juodą vilką, turintį vienintelę dubenėlio dydžio akį kaktos viduryje. Vilkas-vaiduoklis leidžia kraują stingdančius garsus, tik šiek tiek primenančius vilko kaukimą, nuo kurių taigos gyventojai stengiasi bėgti kur akys mato. Manoma, kad šis vaiduoklis pasirodo, kai vilkų populiacija būna praktiškai sunaikinta. Sis vilkas-vaiduoklis buvo pastebėtas 1946, 1959 ir 1964 metais - būtent tada būdavo organizuojamos vilkų medžioklės, norint sumažinti jų populiaciją.

Vakaruose vienas iš žymiausių gyvūnų-vaiduoklių yra mangustas vardu Džefas. Jis pasirodo nedidelio Delbio miestelio, esančio Meno saloje, kuri randasi tarp Airijos ir Anglijos, gyventojams. Džefas praėjusio amžiaus 4-ame dešimtmetyje apsigyveno senoje fermoje netoli jūros kranto. Jis savo išdaigomis neduodavo ramybės fermoms šeimininkams, nes grauždavo produktus, barškindavo indus ir užpūsdavo žvakes. Tačiau keisčiausia buvo tai, kad vaiduoklis-mangustas kalbėjo žmogaus balsu, vadino save Džefu ir tikino, kad jis - taps tikriausias vaiduoklis.

1916 metais vieno Prancūzijos cirko artistai ne kartą matė triušį-vaiduoklį, kuris kalbėjo vieno iš dresiruotojų balsu. Neužilgo prieš ilgaausio vaiduoklio pasirodymą kaip tik mirė vienas triušis, kurio pasirodymai keldavo didelį publikos susidomėjimą...

Okultiniai ginčai

Beveik visos pasaulyje egzistuojančios religijos tvirtina, kad iš visų planetoje gyvenančių gyvų būtybių tik žmogus turi sielą. Todėl mūsų pasaulyje pasirodančios sielų substancijos, traktuojamos kaip vaiduokliai, gali priklausyti tik žmonėms. Gyvūnų ar negyvų daiktų vaiduokliai yra ne kas kita, kaip mūsų materialiame pasaulyje pasireiškianti elementalų - paprasčiausių dvasinių mus supančios gamtos būtybių - valia. Bent taip jau mano kai kurie okultistai. Sukurdami įvairių daiktų fantomus arba įgydami jų bruožų, elementai ai paprasčiausiai “kvaršina” žmones tik tam, kad sukeltų jų baimę arba sudomintų savo buvimu.

Tačiau yra ir visiškai kitos požiūris į tokius reiškinius. Tibete gyvenantys lamos moko, kad Visatoje vyksta begalinė dvasinė evoliucija. Pagal šį mokymą, praeinant tam tikrus vystymosi etapus, akmenys atgimsta augalais, augalai - gyvūnais, gyvūnai - žmonėmis, o žmonės po kelių reinkarnacijų - dieviška dvasine substancija. Kad ir kokioje žemoje stadijoje būtų materialaus pasaulio kūnas, kad ir kokios sudėtingos struktūros būtų, nesvarbu - gamtos ar žmogaus rankų sukurtas, kiekviename daikte yra siela - amžinasis pasaulėžiūros evoliucijos variklis. Būtent dėl to kartais galima pamatyti šunų ir paukščių, laivų ir traukinių, kovos mašinų ir automobilių bei tūkstančių kitų materialaus pasaulio daiktų vaiduoklių, nes kiekviename iš šių daiktų yra nematoma ir nesunaikinama dieviškos sielos kibirkštėlė.