Nežemiškos kilmės dovanos

1953-ųjų metų vasarą Vengrijos rytuose,maždaug 70 km nuo Debreceno miesto, du valstiečiai iš Tišacegės kaimo dirbo cukrinių burokų lauke. Netoliese žaidė vieno valstiečio penkiametis anūkas – Laslo Bakas.

Netikėtai berniukas netoliese pamatė besiartinančią link jo keistą žemo ūgio į žmogų panašią būtybę.

Pirmasis Laslo kontaktas

Keistasis žmogus buvo visiškai be rūbų, jo kūną dengė lygi pilkos spalvos oda. Nepažįstamasis priėjo prie pat berniuko ir sustojo. Apie minutę jie abu stovėjo nejudėdami ir apžiūrinėdami vienas kitą. Laslo prisimena, kad nejuto jokios baimės, netgi atvirkščiai – jis nepažįstamajam pajuto kažkokią simpatiją ir saugumo jausmą.

Būtybė nusišypsojo, po to berniukas suprato, kad paslaptingasis žmogus ėmė su juo kalbėti, nors nejudino lūpų ir neskleidė jokių garsų. Praėjo keletas minučių, po to nepažįstamasis apsisuko ir nuėjo šalin keista slystančia eisena. Maždaug už 10-ies žingsnių jis dingo. Tai buvo pirmasis Laslo Bako „trečiojo tipo kontaktas“ su nežemiškąja būtybe

Ateivių dovana

Praėjo daugiau nei 20 metų po keistojo nutikimo. Laslo gyveno Debrecene ir dirbo vairuotoju. 1974- ųjų metų rugpjūčio pabaigoje jis poilsiavo užmiesčio namelyje Debreceno apylinkėse. Vieną vakarą, apie 23 valandą, jis gulėjo lovoje verandoje ir sukinėjo radijo imtuvo rankenėlę. Netikėtai nepaprastai užsinorėjo miego ir akimirksniu užmigo.

Laslo atsibudo ryškiai apšviestoje patalpoje. Jis pusiau gulėjo kėdėje, panašioje į stomatologo. Priešais jį stovėjo kažkas panašaus į staliuką su į jo pusę palenkta pilkai juoda lenta. Į dešinę nuo vyro stovėjo būtybė, kaip du vandens lašai panaši į tą, su kuria jis buvo susitikęs vaikystėje. Nepažįstamasis rankoje laikė apvalią apie 40 cm ilgio šerdį, kuria kažką rašė ant staliuko lentos ir ėmė kalbėti su Laslo. Jis gerai įsiminė frazę: „Mes ką tik palikome Žemę“. Po to išgirdo pranešimus apie atstumus, greitį ir dar kažkokius nežinomus terminus. Vyras greitai pasijuto blogai, nieko nebesuprato ir nieko nebeatsiminė iš to, kas jam buvo sakoma.

Kai Laslo atsigavo, jis vėl gulėjo namelio verandoje stovinčioje lovoje. „Kosmoso keliautojas“ vis dar jautė fizinį silpnumą, tačiau tuo pačiu jautė ir emocinį pakilimą. Salia savęs ant lovos pamatė futliarą, kuris buvo pagamintas iš medžiagos, panašios į kietą popierių. Iš futliaro vidaus švietė žalias spindulys. Šviesa sklido iš futliaro viduje esančios šerdies antgalio. Laslo iš karto atsiminė, kad tokią pačią šerdį laikė žmogus ryškiai apšviestoje patalpoje ir ja kažką braižė lentoje.

Laslo nežinojo, kodėl būtent jam Kiti (tai save vadino ateiviai) paliko„suvenyrą“, tačiau suprato, kad tai yra unikalus daiktas, turintis didžiulę vertę. Jis dar nesuprato, kad jo gyvenime nutiko kažkas labai svarbaus.

Laslo šerdį parsigabeno į savo butą mieste, susuko į audeklą, įdėjo į metalinio vamzdžio galą ir užkasė sode šalia namo. Po metų šerdį užkasė į kitą vietą, kuri geriau buvo matoma pro buto langą.

Paslaptingas “Zilo” šokinėjimas

Praėjo dar dveji metai, ir Laslo nutiko dar vienas keistas įvykis. 1976-ųjų metų gegužės pabaigoje apie 2 valandą nakties Laslo važiavo paskutinis kolonoje iš penkių savivarčių, kuriomis iš karjero į statybvietę buvo vežama skalda. Staiga vyro vairuojamas ZILas ėmė labai keistai elgtis – jį pradėjo mėtyti tai į kairę, tai į dešinę, tarsi važiuojant apledėjusiu keliu.

Tai truko apie 15-20 sekundžių, po to sunkvežimis pakilo į orą ir vėl nukrito atgal ant kelio. Laslo buvo apstulbęs, tačiau dar labiau jį nustebino tai, kad krisdamas sunkvežimis liko sveikas, o po smūgio į žemę skalda neišbyrėjo iš kėbulo. Tiesa, labai nedaug skaldos nubyrėjo ant kelio, tačiau kažkokiu būdu ji sukrito taip, kad sudarė nedidelę taisyklingą piramidę.

Po nusileidimo ZiLo variklis užgeso, nors žibintai ir toliau švietė. Kabinos durys užstrigo, todėl Laslo lauk teko išlįsti pro šoninį langą. Jis atidžiai apžiūrėjo sunkvežimį, tačiau nepastebėjo nieko, kas būtų galėję paaiškinti tai, kas nutiko. Priekyje važiavę sunkvežimiai taip pat sustojo, o jų vairuotojai nustebę veidrodėliuose stebėjo tai, kas vyko su draugo automobiliu.

Vairuotojai tarpusavyje pasitarė ir nusprendė iškviesti policiją bei techninės pagalbos tarnybą. Laslo sunkvežimis buvo nutemptas į dirbtuves. Ten jį apžiūrėjo meistrai, tačiau nepavyko nustatyti kokios nors keistojo atsitikimo priežasties. Viskas baigėsi formaliu protokolo parašymu policijos nuovadoje.

Artefakto demonstracija

Per kitus 16 metų Laslo gyvenime daugiau nenutiko nieko keisto. Per tuos metus jis niekam nepapasakojo nei apie savo kontaktus su Kitais, nei apie gautą dovaną. Tik 1991-ųjų metų pavasarį vyras pagaliau nusprendė viską papasakoti Debrecene esančio HUFON (Vengrijos nacionalinis NSO tyrimo tinklas) padalinio atstovui ir parodyti iš ateivių gautą šerdį. Deja, prieš tai dėl kažkokių net jam pačiam nesuprantamų priežasčių Laslo šerdį buvo supjaustęs į tris dalis. Dėl to šerdis, tikriausiai, neteko dalies savo unikalių savybių.

HUFON darbuotojai ne tik įkalbėjo Laslo leisti atsipjauti porą nedidelių gabaliukų nuo šerdies, bet ir leisti pademonstruoti suvenyrą 1994-ų metų spalio mėnesį Debrecene vykusiame Tarptautiniame ufologų kongrese. Siame forume dalyvavo daugiau nei 600 delegatų iš daugelio pasaulio šalių.

Visi Debrecene susirinkę ufologai galėjo patys ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti kiekvieną iš trijų demonstruojamų šerdies dalių. Taip pat kongreso dalyviams buvo pateikti šerdies cheminės sudėties ir savybių tyrimo rezultatai.

Tyrimo rezultatai

Po tyrimų parašytame akte buvo konstatuota, kad objektas yra cilindrinė šerdis, kurios ilgis 360 mm, skersmuo – 18 mm. Šerdis supjaustyta į tris beveik vienodo ilgio dalis. Sidabro spalvos šerdies paviršius buvo lygus ir blizgantis. Šerdies galai užapvalinti. Nuo vidurinės šerdies dalies iš abiejų galų nupjauta 10 mm ilgio galiukai tyrimams.

Viename šerdies gale yra maždaug 2 mm aukščio reljefinis trikampio formos iškilimas. Šis iškilimas pagamintas iš aukso, o jo viduryje yra spalvotas intarpas. Iš iškilimo sklinda įvairios spalvos spinduliai – raudoni, mėlyni, žali, geltoni, oranžiniai, violetiniai, rožiniai ir tamsiai mėlyni. Kokiu būdu ir kas generuoja šiuos spindulius, nustatyti nepavyko. Yra duomenų, kad praėjus metams po minėto kongreso, vidurinė šerdies dalis buvo tiriama rentgeno spinduliais. Paaiškėjo, kad šerdies viduje yra medžiagos, kuri nepraleidžia rentgeno spindulių, kristalas.

Ant vidurinės šerdies dalies yra 9 pusiau sferiniai auksiniai „mygtukai“, kurių skersmuo – 4 mm. Vienas iš trikampio iškilimo kampų nukreiptas į trečią nuo pradžios „mygtuką“. Gali būti, kad taip Kiti pažymėjo Žemę – trečią nuo Saulės planetą mūsų sistemoje.

Priešingame šerdies gale taip pat yra reljefinis trapecijos formos iškilimas, kurio ilgis yra 10 mm, o aukštis – 2 mm. Šis iškilimas šviečia šviesiai žalia liuminescencine šviesa. Šviečiančios medžiagos cheminės sudėties nustatyti nepavyko.

Šerdies medžiagos analizė parodė, kad ji sudaryta iš gryno magnio. Tyrimai buvo atlikti tris kartus ir kiekvieną kartą gautas patvirtinimas, kad tai yra 100% magnis absoliučiai be jokių priemaišų. Žemės sąlygomis to pasiekti neįmanoma.

Visus minėtus tyrimus atliko aukštos kvalifikacijos specialistai, naudodami pačią naujausią laboratorinę techniką ir šiuolaikinę įrangą. Visi šie duomenys suteikia pagrindą tvirtinti, kad Laslo Bakui padovanota šerdis iš tikrųjų yra nežemiškos kilmės.

Dar viena “jų” dovana

Tarp ufologų yra žinomas dar vienas faktas apie tai, kad ateiviai Žemės gyventojams perdavė nežemiškos kilmės artefaktą. Tai nutiko 1974-ųjų metų vasarą Rumunijoje, šalies šiaurėje, Transilvanijoje, nemažai gyventojų matė NSO ir humanoidus – aukštas abiejų lyčių būtybes ilgais baltais plaukais ir labai panašius į žmones.

Viena humanoidė vyriškiui padovanojo nedidelę dėžutę, kurioje buvo 64 lapeliai iš aukso folijos. Apie šį įvykį greitai sužinojo sekuritatė – viena iš veikliausių ir žiauriausių slaptųjų tarnybų buvusiose socialistinėse šalyse. Saugumo tarnybos darbuotojai konfiskavo dėžutę su aukso lapeliais, o jos savininką areštavo.

Taip pat buvo areštuoti ar „griežtai perspėti“ nemažai žmonių, kurie turėjo kontaktų su baltaplaukiais ateiviais. Kas iš tiesų nutiko dėžutei ir auksiniams lapeliams, nėra žinoma. Pagal vieną versiją, sekuritatės vadovybė keistąjį objektą perdavė savo „vyresniems draugams“, t.y. SSRS Saugumo komitetui. Jeigu taip iš tiesų buvo, tai gali būti, kad nepaprastas artefaktas iki šiol saugomas kuriame nors šios organizacijos archyve.