Lakūno kontraktas su ateiviais?

1978 m. spalio 21 dieną 19 val. 12 min. nutrūko radijo ryšys su Melburno aeroklubo pilotu Frederiku Valentičiumi, skrendančiu vienmotoriu sportiniu lėktuvu Cessna 182 virš Baso sąsiaurio. Paskutiniai žodžiai, įrašyti aeroklubo dispečerio magnetofone, pranešė, kad jį persekioja neatpažintas skraidantis objektas (NSO).

Baso sąsiauris yra tarp Australijos ir piečiau esančios Tasmanijos salos. Jo ilgis beveik 500 km, plotis – 224 kilometrai. Tai seklus vos 97 metrus giliausioje vietoje siekiantis vandens plotas. Sąsiauris pavadintas anglų tyrinėtojo Georgo Baso, kuris jį atrado 1797 metais, vardu. Ta vieta yra savotiškas Australijos „Bermudų trikampis”, nes ten kasmet pradingsta laivų ir lėktuvų. O judėjimas tarp žemyno ir Tasmanijos salos intensyvus. Nuo seno ten ore matomi NSO, taip pat iš vandens kylančių ar į jį nusileidžiančių neatpažintų plaukiančių objektų (NPO).

Dar 1886 metais Melburno laikraštis Argus rašė apie įvykį, kai NSO dešimt minučių matė daug žmonių. Virš Baso sąsiaurio „kabėjęs” milžiniškas „cigaras” po kurio laiko panėrė į vandenį.

1978 m. spalio 21 dieną melburnietis fotografas Rojus Meinfildas prie Baso sąsiaurio ilgai fotografavo spalvingą saulėlydį. Išryškinęs filmą, iš eilės einančiuose kadruose jis pastebėjo iš vandens kylantį „debesėlį”. Pradėjus tirti F. Valentičiaus dingimą ir kompiuteriu analizuojant nufotografuotus kadrus, nustatyta, jog „debesėlis” skrieja maždaug 300 km/val greičiu. Tą dieną daugelis Melburno gyventojų ir poilsiautojų Otuėjaus kyšulyje matė keistus be garso skraidančius objektus su įvairių spalvų šviesomis. Pusę dešimtos vakaro nustojo rodyti vaizdą ir ėmė mirgėti televizoriai, o keli lauke buvę žmonės matė skrendantį objektą, kuris pulsavo raudona ir žalia šviesomis.

Melburno aeroklube magnetofono juostoje yra likęs įrašas apie lakūno F. Valentičiaus ir skrydžių tarnybos dispečerio Stivo Robio pokalbius. Iš paskutinių šešių minučių įrašo aiškėja, kad lėktuvą persekioja kažkoks paslaptingas objektas. Įrašo pabaiga tokia:

„Dispečeris: Lėktuvas vis dar su jumis?

Pilotas: Tai ne… (ryšys nutrūksta 2 sek, nors mikrofonas įjungtas). Dabar jis artėja iš pietvakarių… Variklis ėmė audringai dirbti ir „kosėti”, turiu tupdyti lėktuvą…

Dispečeris: Praneškit apie savo ketinimus.

Pilotas: Aš ketinu skristi Kingo salos link. Melburne, tas keistas lėktuvas vėl sklando virš manęs (ryšys 2 sek. nutrūksta, nors mikrofonas įjungtas). Jis sklando, ir tai ne lėktuvas… Melburne, jis artėja prie manęs iš rytų. Jis su manim tarsi žaidžia – praskrido virš manęs tris kartus didžiuliu greičiu. Paskui grįžo! Aš darau dešinį viražą, ir jis suka virš manęs! Iš jo sklinda žalia šviesa. Mano variklis netraukia, reikia leistis. Jis pakibo. Tai ne lėktuvas. Melburne… (ryšys nutrūko 17 sek.).”

Po paskutinių lakūno žodžių buvo girdėti metalo girgždesys, šlamesys, galima skirti 36 traškesius, atsiradusius galbūt dėl lėktuvo ir NSO susilietimo. Kai 19.30 val. lėktuvas į Kingo salą neatskrido, prasidėjo paieška, kuri truko iki spalio 25 dienos. Orai buvo geri, bet jokių lėktuvo pėdsakų nei ant vandens, nei sekliame sąsiauryje neaptikta. Lėktuvas turėjo automatinį avarinį radijo švyturėlį, bet jis nė karto neįsijungė. Oro uosto dispečeris tyrėjams tvirtino, kad jo ir piloto pokalbis buvo rimtas, jokios mistikos negalėjo būti.

Pokalbio pabaigoje pilotas buvo susirūpinęs dėl savo saugumo ir išsigandęs. Įrašą tyręs NASA specialistas dr. R. Haisas neaptiko manipuliacijų su mikrofonu. Aišku ir tai, kad kiekvieną kartą, kai pilotas bandė papasakoti apie objektą, ryšys buvo nutraukiamas. Oro uosto dispečeris tvirtino, kad kitų lėktuvų tame rajone tuo metu tikrai nebuvę. Kilo įtarimas, jog lakūnas galėjo būti pagrobtas.

Nors daug pasakojimų apie neatpažintus skraidančius objektus neįrodyti faktais, vis dėlto tyrinėtojai mano, kad bent 3-5 % stebėjimų turi rimtą pagrindą.

2005 metais Maskvoje Naujajame universitete vyko XII tarptautinė ufologijos ir bioenergetikos konferencija. Joje plačiai žinomas akademikas V. Ažaža padarė pranešimą apie 1978 metais pagrobtą K Valentičių.

1982 metų vasarą pasienio užkardos vadas papulkininkis Kazancevas gavo pranešimą apie SSRS ir Kinijos pasienyje sulaikytą rusų tyrinėtoją A. Saričevą. Pastarasis turėjo pasieniečiams skirtą SSRS Mokslų akademijos akademiko V. Troickio rekomendacinį laišką, pagal kurį jo užduotis buvo tirti pasienyje esančią anomaliais reiškiniais ir stipria Žemės energija pasižyminčią aukštumą „1204 m”.

A. Saričevas turėjo keistą juodą kapsulę, kurią sakėsi radęs kalno viršūnėje. Kapsulėje buvo suvyniota plokštelė iš nežinomos medžiagos, o ant jos ryškia oranžine spalva užrašytas tekstas anglų kalba. Nors konferencijoje paskelbtas laiškas netrumpas, noriu pateikti jį visą.

„Aš, Valentičius Frederikas Dž., buvau pagrobtas NSO kartu su savo lėktuvu Cessna. Dėl riboto laiko ir ypatingos mano padėties, pranešu tik tai, kas svarbiausia.

Man buvo pasiūlyta tapti ateivių kosminio laivo pilotu. Štai jis kontaktas su kita civilizacija, ir vykdau jį aš, Frederikas Valentičius! Labiausiai intriguojantis buvo fantastinis pasiūlymas pasilikti tame pačiame fiziniame kūne, t. y. nesenti 25 metus (kontrakto trukmė, pasirašyta mano ir ateivių). Sutarties pasirašymo metu aš atsiminiau, jog mano tėvai mirę, o aš viengungis. Apie merginą, su kuria susitikdavau, – aš neprisiminiau, kas dar kartą patvirtina apie stiprų psichologinį poveikį, kuris mane paveikė.

Milžiniškas NSO, kur aš privalau dirbti, – transportinis laivas. Ekipažas, be žmonių, pagrobtų kaip ir aš, susideda iš 2-3 ateivių. Visi jie priklauso civilizacijai iš Sietyno spiečiaus ir atstovauja kažkokiai tarpplanetinei organizacijai su šešiomis civilizacijomis iš Oriono, Gulbės, Didžiojo Šuns žvaigždynų. Ateiviai tvirtina, kad Žemėje vykdo tiriamuosius darbus, bet tai tik tikros veiklos priedanga, taip pat žemiečių, pasirašiusių kaip ir aš prievartines sutartis, sąžinei nuraminti.

Mūsų pagrindinis krovinys iš Žemės – suskystintas deguonis, gaunamas NSO sumontuotais įrengimais. Tie „tyrinėtojai” vagia pačią vertingiausią Žemės atmosferos dalį, o nesupratėliai kaip aš aktyviai jiems padeda. Pagrindinis mūsų laivo maršrutas Žemė – Kalisto. Kaliste yra stambi, nuolatos veikianti bazė. Mes darome kai kada po du reisus per savaitę. Dieve, padėk man ir tiems, kas ras šį laišką. Ruse ar kine, prašau šią kapsulę perduoti Australijos ambasadai jūsų šalyje.”

Iš karto reikia paaiškinti, jog Kalista (Kallisto) yra vienas iš 63 žinomų Jupiterio planetos palydovų. Erdvėlaivių Voyager ir Galileo duomenimis, jis yra 4806 km skersmens. Manoma, kad Kalistos paviršių dengiąs 200 km storio ledas, bet po juo gali būti druskingas vandenynas. Palydove nustatyta reta atmosfera.

F. Valentičiaus rašyta plokštelė nusiųsta į Australijos ambasadą. Australijoje sudaryta speciali komisija atliko grafologinę ekspertizę ir nustatė, jog tekstas plokštelėje ir įrašai Melburno aeroklubo lakūnų instruktavimo žurnale rašyti to paties asmens – F. Valentičiaus – ranka.

SSRS MA nario korespondento Nečiajo duomenimis, F. Valentičiaus atsiųstos plokštelės turi „stulbinančios medžiagos fizines ir mechanines charakteristikas, neįprastą cheminę sudėtį ir struktūrą, taigi leidžia daryti išvadą, jog medžiaga gauta žmonijai nežinomomis technologijomis ir, galimas daiktas, ne Žemėje. Plokštelė skleidžia nežinomą ypatingos skvarbos spinduliuotę, apšviečiančią visokias kino ir fotojuostas.”

Bent jau ši kontakto su ateiviais istorija baigėsi be aukų. F. Valentičiaus nurodytas 25-erių metų sutarties galiojimo laikas baigėsi, bet ji, ko gero, pratęsta.