Ateivių kontaktas su Oliveirą Brazilijoje

Oliveiros kontaktų pradžia

Brazilijos San Paulo miesto gyven­tojas Urandiras Oliveira pirmą kartą su nežemiškosios civilizacijos atsto­vais susitiko savo miesto apylinkėse 1976-ais metais, būdamas 13-os metų amžiaus.
Ateiviai pasirodė besančios aukš­tos šviesiaplaukės būtybės, panašios į skandinaviško tipo žmones. Jie Oliveirą pakvietė į savo kosminį lai­vą, kuriame jam po oda įsiuvo kažko­kius daiktus, gerai matomus rentgeno nuotraukoje. Humanoidai paaugliui paaiškino, kad implantai ateityje pa­dės palaikyti ryšį.
Kitas kontaktas su ateiviais įvyko 1998-ųjų metų spalio mėnesį netoli Kampo Grandės miestelio, esančio apie 70 km į vakarus nuo Rio de Žaneiro. Ten Oliveira svečiavosi pas giminaičius, nedidelės fermos savininkus. Šį kartą tai, kaip vyras šviesos spinduliu įtraukiamas į NSO vidų, stebėjo ne mažiau 70 žmonių, nes, ateivių prašymu, jis iš anksto perspėjo ufologus apie šio kontakto vietą ir laiką. Visus įvykius filmavo pakvieti vietinės televizijos studijos operatoriai.
Tačiau vėliau televizijos darbuotojai kažkodėl ėmė tvirtinti, kad jie nema­tė jokio žmogaus ir ateivių kontakto ir jo nefilmavo.

Bandymai diskredituoti kontaktuotoją

Trečią kartą ateiviai Oliveirą į savo kosminį laivą pasiėmė 2002 m. rug­sėjo 15 d. Šio kontakto smulkmenas ir aplinkybes amerikiečių žurnalistei ir rašytojai, anomalių gamtos reiški­nių ir istorijos paslapčių tyrinėtojai Lindai Hau tų pačių metų gruodžio viduryje papasakojo Felipė Brankas. Šis verslininkas, Londono universi­teto absolventas, „Castelo Branco" kompanijos vadovas su Oliveira susipažino 1996-ais metais.

Taip pat skaitykite: Mokslas įrodė: žmogų kūrė ir tobulino ateiviai

Tačiau prieš šį pokalbį įvyko nemalonus incidentas. 2002-ųjų metų gruodžio mėnesio pradžioje MUFON‘o (Informacijos apie NSO pasikeitimo tinklas) Brazilijos sky­riaus direktorius ir žurnalo „UFO
Magazine" redaktorius daktaras Gevardas internete išplatino viešą laišką „tarptautinei NSO tyrėjų ben­drijai “. Siame laiške buvo rašoma: „Prašau turėti omenyje, kad istori­ja apie neseniai Brazilijoje įvykusį kontaktą su ateiviais yra didžiausio falsifikatoriaus NSO srityje Urandiro Fernando de Oliveiros reklaminė kompanija. Šį žmogų NSO tyrinėto­jai ne kartą demaskavo kaip falsifikatorių. Visa šio žmogaus veikla - vien tik prasimanymas ir apgaulės, kurios tapo jo milžiniško pasipelnymo prie­monėmis. Paskutinės istorijos apie kontaktą su ateiviais negalima rimtai vertinti, nes nė vienam autoritetin­gam NSO tyrėjui nebuvo suteikta galimybė patikrinti šios istorijos tikrumo".

Situacija aiškina Felipė Brankas

Gevardo laišką perskaitė ir Felipė Brankas. Kai 2002 m. gruodžio 13 d. jam į biurą Kampo Grandėje paskambino žurnalistė Linda Hau, pokalbis prasidėjo būtent nuo šio laiško.
- Senjoras Gevardas niekada netikrino Oliveiros kontaktų su ateiviais tikrumo, - pasakė Brankas. - Užtat jis kartą Oliveirai pasiūlė sandorį, pagal kurio sąlygas visos teisės dėl informacijos apie šių kontaktų pla­tinimą priklausytų tik Gevardui. Oliveira šio pasiūlymo atsisakė. Panašu, kad tai ir tapo priežastimi, dėl kurios prasidėjo Gevardo bandy­mai diskredituoti Oliveirą.
Po to verslininkas papasakojo, kad paskutinieji įvykiai rutuliojosi maždaug už 100 km nuo Kampo Grandės, NSO aktyvumo zonoje. Pats Felipė yra vienas iš NSO tyri­nėtojų grupės organizatorių, o šiai grupei priklauso daugiau nei 1000 žmonių. Šios grupės pastangomis ir lėšomis zonoje buvo pastatyta tyrimų bazė, gyvenamasis ir ūkinis pastatai, nutiestos komunikacijos.
Senjoro Gevardo pareiškimas, kad Oliveira savo bendraminčių dėka stengiasi praturtėti, neturi jokio pa­grindo. Kiekvienas pats gali nuvykti į bazę ir tuo įsitikinti.

Apmąstymai apie nepamatytą kontaktą

Prieš eilinį kontaktą Oliveira iš ateivių gavo pranešimą: „Mes ketina­me vėl pasirodyti toje pačioje vietoje ir paimti tave į laivą, kuriame tu pra­leisi kažkiek laiko. Kai mes tave im­sime, iš dangaus ant žemės kris maži apvalūs akmenukai, tarsi akmenų lietus. Mes norime, kad tai matytų kiti žmonės“.
Oliveira savo asociacijos nariams pasiuntė pranešimą: „Visi, kas no­rite ir galite, atvykite į bazę Kampo Grandėje“. Tie, kurie galėjo, atvyko. Tarp atvykusiųjų į bazę buvo ir Felipė Brankas. Taip pat atvyko ir keletas ufologų. Tikslaus kontakto laiko ateiviai nepranešė, todėl stebėtojai atvy­ko iš anksto. Laukti teko beveik visą savaitę. Viskas įvyko 2002 m. rugsėjo 15 d. apie 19:00.
- Tuo metu kaip tik grį­žau į bazę, - tęsė savo pa­sakojimą Felipė Brankas,
- ir jau buvau vietoje, kai staiga iš viršaus ėmė kris­ti smulkūs akmenukai.
Sustojau prie gyvenamojo namo, kuriame viename kambaryje buvo įsikūręs Oliveira. Kai išlipau iš automobilio, akmenukai vis dar byrėjo iš dangaus, barbendami į namo stogą.
Aplink namą ėmė rinktis žmonės. Vieni šūkavo:
„Žiūrėkite, žiūrėkite, štai jie! Prasidėjo!", kiti tylė­dami ėmė rinkti akmenukus. Aš irgi keletą jų pasirinkau.

Žmonės žinojo, kad krentantys akmenukai - tai signalas apie kon­taktą, ir nuskubėjo į Oliveiros kam­barį. Tačiau durys buvo užrakintos iš vidaus. „Liudininkai“ jas išlaužė ir įėjo vidun. Kambarys buvo tuščias, jame jautėsi aštrus ozono ir kažkokios rūgščios medžiagos kvapas. Lovoje ant paklodės aiškiai matėsi tarsi išde­gintas žmogaus kūno pėdsakas, kuris veidrodiniu būdu atsikartojo lubose.
Tačiau atidžiau apžiūrėjus ant pa­klodės esantį „atvaizdą", paaiškėjo, kad jis nėra išdegintas. Pėdsako vie­toje audinys išliko tvirtas, pačiupinėjus atrodė sausas ir vėsus, tik tarsi tankesnis ir kietesnis.
Dauguma sukrėstų Oliveiros ben­draminčių padarė bendrą išvadą, kad kūnas, veikiamos kažkokios energijos ir išlikdamas horizontalioje padėtyje, pakilo aukštyn ir per lubas bei stogą išskrido į išorę, kur jį pagavo ateiviai ir pasiėmė į savo laivą.

Taip pat skaitykite: Kanados gynybos ministras: ateiviai jau gyvena tarp mūsų

Nusivylę kontakto liudininkai apie valandą tyrinėjo Oliveiros pėdsakus, juos fotografavo, filmavo, po to išėjo iš kambario ir jį užrakino iš išorės, pakabinę ant durų kitą spyną. Niekas neišvyko iš bazės, visi tikėjosi lai­mingo Oliveiros sugrįžimo ir ėmė kantriai jo laukti.

Pagrobtojo pasakojimas

Praėjo daugiau nei dvi paros. Rugsėjo 17 d. apie 21 valandą pastato hole pasigirdo šauksmas, sklindantis iš Oliveiros kambario: „Dėl Dievo, kas nors išleiskite mane!" Visi metėsi link jo kambario, nuėmė spyną, atla­pojo duris ir vėl pamatė savo bendra­mintį - gyvą ir sveiką. Tiesa, jis pats atrodė gana pavargęs.
Apie įvykusį kontaktą su ateiviais Oliveira papasakojo štai taip. Jis gu­lėjo lovoje ir skaitė knygą. Netikėtai kambarį užliejo ryški violetinė šviesa, jis pats pajuto stiprų šaltkrėtį, nors tuo pačiu metu pylė ir karštis. Po to jis tar­si iš šalies stebėjo, kaip jo kūnas atitrū­ko nuo lovos, praskrido kiaurai lubas ir stogą ir atsidūrė ateivių laivo viduje.
Dideliame šviesa užlietame kam­baryje aukštas raudonplaukis ateivis atvedė Oliveirą prie permatomos ci­lindrinės kameros, pasiūlė įeiti vidun per atsidariusį liuką ir atsigulti ant viduryje pastatytos lovos. Kai liuko dangtis nusileido, kamerą užliejo balti tiršti dūmai. Labai greitai jie išnyko, Oliveira pamatė, kad jis aprengtas baltos spalvos blizgančiu ir glaudžiai prigludusiu prie kūno kombinezonu. Visa tai priminė cirko iliuzionisto triuką, tik kombinezonas, stebuklingu būdu atsidūręs ant vyro, atrodo, iš tiesų materializavosi iš dūmų.
Kai Oliveira išėjo iš kameros, jis bu­vo nuvestas į kitą patalpą, kur jį sutiko didelė ateivių grupė. Joje buvo labai skirtingos išvaizdos humanoidai. Tarp jų buvo baltaplaukiai ir raudonplaukiai šviesios odos beveik 3 m aukščio milžinai, tamsiaodžiai tokio paties ūgio humanoidai tamsiais garbanotais plaukais ir žemo ūgio būtybės dide­lėmis galvomis, apaugusios tankiu rusvos spalvos kailiu. Oliveirą nuve­dė prie didelio ekrano, kur jam teko išklausyti kažką panašaus į paskaitą, iliustruotą rodomais vaizdo siužetais. Buvo kalbama apie artimiausią mūsų planetos ateitį. Ateiviai pranešė, kad Saulės sis­temoje atsiras „svečias" iš tolimo kosmoso - didelis meteoritas ar kometa. Šis kosminis kūnas turės didelį poveikį Žemės magnetiniam laukui. Gali būti, kad dėl šio po­veikio magnetiniai poliai pasislinks. Yra tikimybė, kad Žemę užgrius ledo luitai, nuo kurių gali nukentėti kai kurie dideli miestai. Oliveira ekrane matė     šiuos miestus ir bombardavimo ledo lui­tais pasekmes. Kokie tai buvo miestai, humanoidai nesakė, o juos atpažinti Oliveira nesugebėjo.

Taip pat skaitykite: Ateiviai gali sunaikinti žmoniją, siekdami išgelbėti kitas civilizacijas

Ateiviai dar Oliveirai pranešė, kad jie kruopščiai renkasi ir tikrina savo busimojo žemiškojo „kompaniono" fizinę ir psichinę būseną, prieš jam pasirodydami ir pasiūlydami bendradarbiauti. Dabar tokį bendradarbiavi­mą jie užmezgė su daugeliu žmonių, gyvenančių įvairiose šalyse. Brazilas Urandiras Fernandas de Oliveira - vienas iš šių žmonių.