Ateivių "Žvėrynas" : Energijos rūšys

Buvo apniukęs 1979 metų lapkričio 9 dienos rytas, kai įvyko susi­tikimas su NSO. Atsitiko tai Škotijoje, Lodiano (Lothian) srityje, Dešmonto (Dechmont) miškuose. Miškų ūkio meistras Bobas Teilo-ras (Bob Taylor) darbą miške pradėjo 7 vai. 45 min., po kiek laiko padarė įprastinę rytmečio pertraukėlę namuose. Paskui vėl grįžo ir išlipęs iš pikapo į mišką nuėjo pėsčiomis su savo šuniu. Prieš miško valymą jam reikėjo apžiūrėti kai kuriuos medžius netoli kelio M8. Teiloras sako į mišką įėjęs maždaug pusę vienuoliktos.

Tiesiai priešais save jis išsigandęs pamatė persišviečiančios pil­kos spalvos objektą, kurio forma buvo kaip Saturno. Objektas atrodė pakibęs virš žemės. Ties viduriu jį juosė apvadas, ant jo buvo pri­tvirtinti į

mažus rotorius panašūs įtaisai, o korpuso viršuje — keletas liukų. Tačiau nuostabiausia buvo tai, kad aparatas išnykdavo ir vėl atsirasdavo, tarsi būtų ne visiškai susiformavęs. Kartais būdavo ga­lima matyti, kas yra už jo. Teiloras sakė, kad tai atrodė lyg mėgini­mas pasislėpti medžių ir dangaus fone. Jis įsitikinęs, kad tas reginys buvo ne vizija, nes kai kurie įspūdžiai patvirtina ten buvus realų objektą.

Staiga nuo „laivo" pusės į jį žengė du „daiktai", dydžiu panašūs į didelius kamuolius, su kuriais žaidžiama pajūryje. Atrodė taip, sa­kė Teiloras, lyg matytum minas su-šešiomis kojomis. Jie riedėjo žeme nesusiliesdami ir skleisdami į čiulpimą panašų garsą (vėliau

Teiloras sakys, jog tai buvo panašu j dulkių siurblį, veikiantį ant šlapios žemės). Netrukus jie atsidūrė priėjo kojų. Tvokstelėjęs siau­bingai aitrus kvapas meistrą net parbloškė, jis pajuto, kaip kažkas nudegino smakrą ir suspaudė viršuje šlaunis. Griuvo į objekto pusę, lyg kažkas būtų jį ten trenkęs, ir prarado sąmonę.

Atsigavo nežinia po kiek laiko (nuodugniai atkūrus įvykius pa­aiškėjo, kad praėjo apytikriai dvidešimt minučių). Pasijuto gulįs ant drėgnos žemės ir išgirdo lojantį savo šunį. Objekto nebebuvo. (Vė­liau Bobas spėliojo — gal šuo tuos daiktus pabaidė?). Jautėsi labai nusilpęs, pykino, gerklė buvo tarsi išdeginta, ir keletą minučių nega­lėjo ištarti nė žodžio.

Miškininkas iš paskutiniųjų nušliaužė iki automobilio. Mėgino per radiją prisišaukti pagalbos, bet nepajėgė. Truputį atsigavęs keti­no važiuoti, bet koordinacija buvo sutrikusi, todėl nuvažiavo nuo kelio j purvą ir įklimpo. Tada leisgyvis nusvirduliavo namo ir viską papasakojo žmonai.

Merė Teilor pasakojo išvydusi vyrą vos ne vos kopiantį laiptais ir iš karto supratusi, kad kažkas įvyko. Jis pasakė: „Mane užpuolė". Ji suprato tai visai paprastai, todėl jis pridūrė: „Ne, iš erdvėlaivio". Merė sako, jog vyras buvo išblyškęs, išsekęs ir visas purvinas, todėl ji iš karto patarė išsimaudyti. Kelnės buvo suplėšytos, skundėsi, kad ne tik nosimi, bet ir burna jaučia šlykštų kvapą. Merė pakvie­tė gydytoją ir vyro viršininką Malkolmą Dramondą (Malcolm Drummond).

Įvykio vietoje buvo aptiktos kelios neįprastos žymės, todėl vis­kas aplinkui buvo aptverta, kad policija galėtų vėliau tai ištirti. Tos žymės priminė rogių šliūžes, o aplinkui matėsi daugybė įspaustų įdubimų. Tai buvo panašu į sunkiai nusileidusio objekto atspaudus, o duobes išrausė du spygliuoti kamuoliai, riedėdami prie liudininko. Žinoma, buvo galima aiškinti ir kitaip, pavyzdžiui, jog tai sunkios miškuose naudojamos mašinos vėžės, bet patikrinus paaiškėjo, kad tuo metu ten nebuvo jokios mašinos, o jeigu ji ir būtų atvažiavusi, tai būtų palikusi ir tolesnes vėžes.

Daktaro Gordono Adamso (Gordon Adams) pranešimas ypač įdo­mus. Jis sakosi apžiūrėjęs liudininką jo namuose maždaug apie pusiaudienį. Ant jo šlaunų rado įdrėskimų, bet kraujospūdis buvo be­veik normalus, nesimatė ir jokių kitokių sužeidimų; tačiau Teiloras

skundėsi, kad jam skauda galvą. 1965 metais miškininkas buvo gy­dytas nuo meningito, o 1979 metų liepos 3 dieną kreipėsi į apylinkės gydytoją dėl pasikartojančių galvos skausmų. Daktaras Adamsas nu­siuntė jį į ligoninę ištirti, bet po savaitės Teiloras buvo išleistas, nes nieko nebuvo aptikta.

Tada apylinkės gydytojas pamanė, kad Bobas Teiloras patyrė nelaimingą atsitikimą, todėl patarė vykti pas specialistą ir dar kartą pasitikrinti. Liudininkas sutiko nenoriai, nes planavo savaitgalį su žmona praleisti Anglijoje. Iš ligoninės jis išėjo taip ir nepatikrintas, nes jiems su žmona įgriso ilgai sėdėti ir laukti, o taip visuomet būna, kai situacija ne ekstrinė.

Tuo metu istorija spėjo paplisti, nes tą popietę įvykio vietoje buvo daug žmonių iš policijos ir miškų ūkio. Bobas nenorėjo šnekė­ti, bet patvirtino, ką buvo papasakojęs, ir pasinaudodamas proga pasišalinti išvyko į kelionę. Daugelis masinės informacijos priemo­nių viską labai perdėjo arba iškraipė faktus, todėl kai kas klaidingai pagalvojo, kad jis „pabėgo" arba buvo ligoninėje intensyviai gydo­mas. Lapkričio 14 dieną daktaras Adamsas jį vėl aplankė. Bobas jautėsi gerai, bet Adamsas patarė jam nueiti pas neurologą. Teiloras atsisakė.

Lesteris Knibas (Lester Knibb) ir Dženifer Hendri (Jennifer Hen-dry) iš Edinburgo civilinės saugos teismo laboratorijos ištyrė kelnes ir nustatė, kad jos buvo plėštos mechanine jėga, o tai sutampa su Bobo Teiloro pasakojimu. Policijos tyrimo išvados skelbė, kad prie­žasčių abejoti liudininko pasakojimu nėra ir nenustatyta, kad įvykį būtų galima paaiškinti kaip nors kitaip, negu papasakojo pats miški­ninkas.

Britanijos NSO tyrimų asociacijai paprašius, Stiuartas Kempbe-las (Steuart Campbell) atliko labai tikslų tyrimą, pasitelkęs policiją bei Teiloro bendradarbius. Įvykį nagrinėjo įvairūs mokslininkai, pa­vyzdžiui, chemijos daktaras Tomas Straitonas (Tom Straiton) ir geo­logijos daktaras Kolinas Farou (Colin Farrow), bet pavyzdžiai iš įvykio vietos (ir paimti palyginimui iš šalia esančio kurmiarausio) nerodė nieko neįprasto. Liudininkui net buvo duota pauostyti dujų iš keleto buteliukų, kad pasakytų, kokį tada jautė kvapą. Panašiausias pasirodė esąs sieros dioksidas. Daktarė Patricija Hanaford (Patricia Hannaford) nustatė, kad medicininiu požiūriu dažniausiai taip at­sitinka per vienkartinį epilepsijos priepuolį, kurį lydi neįprasti kva­pai ir netenkama sąmonės. Teiloro ligos istorija rodo, kad anksčiau (taip pat ir vėliau iki 1993 metų) jis nesirgo. Galbūt tai meningito pasekmė?

Baigęs tyrimus, Kempbelas pateikė teoriją, kurios nepavadintum nepagrįsta. Pasak jo, miškininkas galėjo regėti retą elektromagnetinį reiškinį, panašų į kamuolinį žaibą, ir laikinai atsidurti jo veikimo zonoje. Liudininkas niekada su tuo nesutiko, todėl Kempbelas po kelerių metų pateikė kitą gana neįprastą teoriją, pagal kurią tai ga­lėjo būti optinis miražas žvaigždės arba planetos, dieną nematomos ir galbūt tuo metu buvusios šiek tiek žemiau horizonto. Tik nedau­gelis ufologų susidomėjo tokia galimybe, nes Kempbelas (skeptiškai rašęs apie NSO ir daugiau nebebuvęs BUFORA tyrinėtoju) išspaus­dino daug straipsnių šia tema, išsamiai aiškindamas kitus klasiki­niais virtusius pagrobimus.

Šešiasdešimt vienerių metų Bobas Teiloras gyveno ir dirbo nau­jame Livingstono mieste už keleto mylių į vakarus nuo Edinburgo. Visi, kurie jau buvo įsitikinę jo nuoširdumu, ir visi, kurie buvo su juo susitikę (aš taip pat), neabejojo, kad jis kalba apie tai, ką tikrai matė. Jis niekada nesistengė reklamuotis ir nesiekė iš šio įvykio gauti jokios naudos.

Tas įvykis yra unikalus ne vien todėl, kad būtybės buvo itin keistos (jeigu tai iš tikrųjų buvo būtybės), bet ir todėl, kad Lodiano policija įvertino jį kaip užpuolimą ir ėmėsi intensyviai tirti. Tai tik­rai neturintis precedento „kontaktas su ateiviais" Britanijoje, o gal­būt ir pasaulyje.

Mokslinės fantastikos televizijos serialuose, pavyzdžiui, filme „Žvaigždžių kelias" („Star trek"), įprastas ateivio tipas yra „energi­jos forma" be konkretaus kūno. Šis pamokomas atsitikimas vertina­mas kaip reikšmingiausias Škotijoje įvykęs kontaktas, o tai, ką matė miškininkas, skiriasi nuo įprastų ateivių humanoidų.

1992 metais vietinė taryba pirmą kartą „pagerbė" vietą, kurioje prieš trylika metų įvyko susitikimas, ir ten pastatė užrašą, jog ši vieta užkrėsta.

Deja, po devynių mėnesių vieną naktį jis paslaptingai dingo, ^ pagrobtas nežinomų jėgų (be jokios abejonės — žemiškųjų).

Šis paslaptingas kontaktas su ateiviais buvo įvairiai vertinamas; teigiama, kad tai buvo daugiau haliucinacija, o ne realus jutimas, nors daugelis tyrinėtojų mano, jog miškininko jausmai buvo realūs. Antra vertus, galima daryti išvadą, kad būtybės yra tarsi organizmai, tokie kaip amebos. Galbūt Bobas Teiloras stebėjo pirminę „energijos formą", iš kurios susiformavo neįprasti dariniai?

Būtina atkreipti dėmesį į tokį įdomų faktą: Bobas Teiloras sako, kad vėliau jis apgaulės būdu buvo užhipnotizuotas, siekiant atkurti buvusius įvykius, bet jam apie tai nebuvo pasakyta. Tai padarė ne NSO tyrinėtojai. Jie atkūrė istoriją su visomis emocijomis, bet ne­pridūrė jokių detalių, pavyzdžiui, apie užslaptintą pagrobimą. Nors jam ir buvo daromas spaudimas, nepavyko jo priversti atgaivinti vaizduotėje iliuzinių prisiminimų