Diatlovo perėjos incidentas – dingusi ekspedicija

Diatlovo perėjos incidentas įvyko 1959 m. vasario 2 dieną. Praėjus daugiau nei 50 metų, šis paslaptingas įvykis vis dar kelia daug klausimų, spėlionių ir diskusijų. Devynių keliautojų mirtys Uralo kalnuose – kol kas neįminta mįslė. Kas gi nutiko puikiai pasirengusiems ekspedicijos dalyviams?

Ekspedicijai į Uralo kalnus vadovavo Igoris Diatlovas. Jis surado dar devynis jaunuolius, tad grupę sudarė dvi moterys ir aštuoni vyrai. Kelionės tikslu nuspręsta pasirinkti Otorteno kalnų viršūnę. Sutapimas ar ne, bet vietos gyventojai mansiai šį kalną vadino Mirties kalnu. Ekspedicijai buvo suteikta trečio sudėtingumo kategorija. Tačiau jaunuoliai mėgo slidinėti, jie buvo fiziškai pasirengę tokioms sudėtingoms ekspedicijoms, nes ne pirmą kartą jose dalyvavo. Kelionė prasidėjo sklandžiai – visi buvo nusiteikę entuziastingai. Sausio 25-ąją slidininkai traukiniu pasiekė paskutinę apgyvendintą gyvenvietę ir toliau žygį tęsė slidėmis.

Deja, sausio 28-ąją vienas ekspedicijos narių, Jurijus Judinas, susižeidė koją. Stipraus skausmo kankinamas vyras nutarė ekspedicijos netęsti ir pėsčiomis grįžo į Sverdlovsko srities provinciją. J. Judinas dar nežinojo, kad patirta trauma išgelbėjo jam gyvybę…

Iš ekspedicijos pasitraukus J. Judinui, toliau žygį tęsė tik 9 keliautojai. Apie tai, kaip vyko ekspedicija, žinoma tik iš rastų įrašų. Dienoraščiuose keliautojai mini, kad sausio 31-ąją ekspedicija atvyko prie kalnų papėdės ir ėmė rengtis kopti į kalnus. Vasario 1-ąją alpinistai pradėjo keliauti per perėją Otorteno kalno link. Spėjama, kad jie planavo ją pereiti ir įsikurti stovyklą, tačiau netikėtai užklupo didelė pūga.

Stiprus vėjas ir sniegas privertė slidininkus nutraukti kelionę. Taip ekspedicija ėmė įsirenginėti stovyklavietę Otorteno kalno šlaite. Kas įvyko naktį iš vasario 1-osios į 2-ąją, niekas nežino. Jeigu kas nors ir žino, tai slepia. Pagal vėliau rastą vieno grupės narių fotoaparatą buvo nustatyta, kad paskutinė nuotrauka, kurioje matyti, kaip alpinistai kasa sniegą stovyklavietei įrengti, daryta vasario 1-ąją apie 17 vai. Buvo sutarta, kad ekspedicijos dalyviai apie tolimesnius planus praneš vasario 12-ąją. Tačiau nesulaukus jokios telegramos, vasario 20-ąją buvo suformuota gelbėtojų grupė, kuri patraukė į kalnus ieškoti dingusių keliautojų.

Po šešias dienas trukusių paieškų gelbėjimo komanda aptiko ekspedicijos stovyklavietę. Tačiau vaizdai, kuriuos išvydo gelbėtojai, pribloškė. Visų pirma buvo pastebėta apiplyšusi palapinė. Deja, nei vieno slidininko palapinėje nebuvo. Aplink stovyklavietę buvo matyti daug sniege įmintų pėdsakų, kuriais sekdami gelbėtojai rado pirmuosius palaikus. Miške aptikti lavonai žmones privertė dar labiau nustebti. Kai kurie jų buvo tik su apatiniais drabužiais, kiti be batų, treti, kaip manoma, apsirengę ne savo drabužiais. Likusių trijų palaikų ieškota dar 2 mėnesius. Jie rasti kur kas toliau nuo įrengtos stovyklavietės.

Buvo pradėtas tyrimas, atlikti skrodimai, sudarytos ekspertų išvados, tačiau sovietinė valdžia prie Otorteno kalno įvykusį incidentą netrukus griežtai įslaptino. Todėl ilgą laiką informacija apie Diatlovo ekspediciją buvo nepasiekiama. Nepaisant to, įvairios versijos, pasakojimai ir neoficialus tyrimas tęsėsi…

Tyrėjai, nagrinėję surinktus įrodymus, nustatė daug sunkiai paaiškinamų dalykų. Stovyklavietėje buvo rastos maisto atsargos, nemažai drabužių, batų, slidininkų dienoraščiai ir kt. Tai leido daryti prielaidą, kad alpinistai palapinę turėjo palikti netikėtai. Ekspertai nustatė ir tai, kad palapinėje skylės padarytos iš vidaus, o jų dydis pakankamas, kad galėtų pralįsti žmogus. Tiriant užšalusius pėdsakus nustatyta, kad vieni žmonės bėgo basi, kiti avėdami vienu batu ir pan. Sunkiai suprantama ir tai, kodėl laužavietė buvo už 1,5 km nuo palapinės. Galbūt bandyta šildytis? Tačiau prie laužavietės rasti du kūnai buvo beveik nuogi.

Daug klausimų kėlė ir tai, kad šalia augančių kedrų šakos buvo nulaužytos maždaug 5 m aukštyje, o ant kamienų rasta odos atplaišų. Kiti trys lavonai, buvę tarp laužavietės ir palapinės, bylojo apie tai, kad ekspedicijos nariai bandė šliaužti į palapinę. Tarp jų buvo ir I. Diatlovas. Medicinos ekspertai po skrodimo paskelbė, kad šie trys žmonės tiesiog sušalo, nors vieno jų kaukolė buvo skilusi…

Paskutinių keturių alpinistų palaikai, rasti tik po dviejų mėnesių, dar labiau pribloškė. Iš išorės jie atrodė visiškai nesužeisti, tačiau atlikus skrodimą paaiškėjo,kad trys vyrai ir moteris mirė nuo daugybinių sužalojimų. Alpinistams buvo lūžę šonkauliai, suskaldytos kaukolės, mergina neturėjo liežuvio (spėjama, kad jį galėjo nusikąsti pati).

1959 m. oficialios ekspertų išvados skambėjo juokingai ir neįtikinamai: neaptikus jokių sužalojimų ir kovos ženklų, daroma prielaida, kad turistai žuvo dėl stichinės nelaimės.

Spėliones, kas galėjo nutikti Diatlovo ekspedicijai, sustiprino valdžios reakcija skubiai įslaptinti įvykį. Tačiau kai kam pro akis nepraslydo tai, kad viename laikraštyje pasirodė žinutė, kuri pranešė apie neįprastą reiškinį danguje – šviečiantį objektą, judantį dangaus skliautu maždaug toje vietoje, kurioje ir žuvo ekspedicijos dalyviai. Ugnį pakurstė ir tai, kad asmuo, parašęs šią žinutę, buvo nubaustas. Apie keistą švytintį objektą užsiminė ir gelbėtojų grupės nariai.

Po paskelbtų išvadų buvo uždrausta lankytis įvykio vietoje. Praėjus keliems dešimtmečiams, kai vėl leista domėtis bylos dokumentais, prabilo ir incidentą tyrę pareigūnai. Jie patvirtino, kad Diatlovo ekspedicijos žūtis atrodė neįprastai, tarsi juos būtų paveikusi tam tikra spinduliuote arba nežinoma jėga. Kas iš tiesų nutiko ekspedicijos dalyviams, nežinoma. Versijų yra įvairių – nuo ateivių pasirodymo iki slaptų karinių pratybų arba branduolinės raketos sprogimo. Diatlovo vadovaujamos alpinistų grupės žūtis vis dar yra viena didžiausių XX a. paslapčių.

Įdomu

„Jeigu turėčiau galimybę Dievui užduoti vieną klausimą, tai paklausčiau, jo as nutiko mano draugams tą naktį?” - po nelaimingo įvykio sakė vienintelis gyvas likęs ekspedicijos narys J. Judinas.

Pasak vienos teorijos, ekspedicijos narius paveikti galėjo infragarsai, kurių žmogaus ausis negirdi, tačiau jaučia organizmas. Kartais toks poveikis pasireiškia psichologiniais sutrikimais: didelės baimės jautimu, panika, siaubu ir t.t.

NSO versiją sustiprina tai, kad ištyrus žuvusiųjų palaikus, ant kai kurių jų buvo rasti radioaktyvūs pėdsakai. Be to, mirusiųjų odos spalva buvo pakitusi.

Pasak medikų, Diatlovo ekspedicijos dalyviai galėjo žūti paprasčiausiai dėl to, kad sušalo (tuo metu šaltis siekė apie -30 °C). Hipotermijos simptomai iš dalies galėtų paaiškinti alpinistų išsibarsymą po teritoriją.

Yra manančių, kad su ekspedicijos dalyviais galėjo susidoroti sniego žmogus, kariškiai arba vietos gyventojai. Tačiau šią versiją slopina tai, kad nebuvo aptikta jokių kitų pėdsakų ir grumtynių ženklų.

Manoma, kad tai, jog kai kurie žuvusieji buvo apsirengę ir apsimuturiavę ne savo drabužiais, rodo, kad alpinistai bandė sušilti ir išsaugoti gyvybę.