Švinas – tylusis žudikas

Pastaruoju metu labai plačiai nagrinėjama tema yra aplinkos užterštumas. Tačiau labai nedaug kas iš mūsų žino, kad pirmoji ekologinė katastrofa kilo Senovės Romoje dar prieš keletą tūkstantmečiu. Kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad galingosios Romos imperijos žlugimą sukėlė tai, jog imperijos gyventojai buityje naudojo indus, pagamintus iš švino.

Australų mokslininkas Kevinas Rosmanas, tyrinėdamas iš gręžinio Grenlandijoje paimto ledo pavyzdžius, buvo labai nustebęs, kai aptiko, jog dar prieš du tūkstantmečius mūsų planetos gamta buvo gana smarkiai chemiškai užteršta. Ledo pavyzdžiuose, paimtuose iš sluoksnių, kurie susidarė nuo 150-ųjų m. pr.m.e. iki 50-ųjų mūsų eros metų, švino kiekis leistiną normą viršijo keturis kartus. Šio užteršimo kaltininkai galėjo būti senovės romėnai, kurie kaip tik tuo metu Ispanijos pietvakariuose didžiuliais kiekiais kasė švino rūdą. Švino 206 ir 207 izotopų kiekis Grenlandijoje paimto ledo pavyzdžiuose ir Rio Tinto rūdyne buvo vienodas. K.Rosmanas, remdamasis šiais duomenimis ir įrašais istoriniuose metraščiuose, visiškai tiksliai nustatė, kad dar civilizacijos aušroje žmonija susidūrė su ekologine problema.

Kokiems tikslams Senovės Romoje buvo naudojamas švinas? Pasirodo, romėnai, nors ir buvo išsilavinę, nieko nežinojo apie toksines šio metalo savybes. Iš švino buvo gaminami vandentiekio vamzdžiai, indai valgymui, puodai maisto gaminimui. Netgi vynas buvo laikomas induose, kurio sienelės padengtos švinu, nes buvo manoma, kad tai pagerina vyno skonį. Švinas buvo naudojamas ir kosmetiniuose preparatuose, ypač skaistaluose, kuriuos moterys naudodavo vietoje pudros.

Šio cheminio elemento vartojimo mastai buvo tikrai įspūdingi. Galima paminėti tą faktą, kad Senovės Romoje per metus buvo pagaminama
po 4 kg švino kiekvienam gyventojui! Palyginimui galima pasakyti, kad dabartiniu metu JAV per metus pagaminama maždaug 6 kg švino kiekvienam gyventojui. Žinoma, taip plačiai naudojamas šis metalas negalėjo nedaryti neigiamos įtakos Senovės Romos gyventojams.

Tragiškos apsinuodijimo švinu pasekmės

Ar teisūs tie mokslininkai, kurie teigia, jog Romos imperija žlugo dėl to, kad gyventojai nuolat buvo nuodijami gaminiais iš švino? Norint įvertinti šio teiginio rimtumą, reikia žinoti, kokias pasekmes sukelia apsinuodijimas šiuo metalu. Pirmiausia yra pažeidžiami kraujotakos organai, nervų sistema ir inkstai, gana neretai būna ir psichiniai susirgimai.

Gali būti, kad senosios Romos gyventojai stebėjosi pilkšvomis juostelėmis ant dantenų ar pilkšva veido oda – tai irgi apsinuodijimo švinu simptomai. Ūmūs žarnyno veiklos sutrikimai, apetito nebuvimas, vidurių užkietėjimas, paralyžius – visa tai vyko gyvenime žmonių, kurie turėjo kontaktą su klastingu metalu.

Dar 1978-ais metais atlikti tyrimai parodė, kad netgi nestiprus apsinuodijimas švinu sukelia lėtinį išsiblaškymą ir susilpnina protines žmogaus savybes. Senovės Romoje vyravę palaido gyvenimo papročiai, apie kuriuos iki šiol pasakojama, galėjo atsirasti dėl apsinuodijimo švinu, kurį dar labiau sustiprindavo gausiai vartojamas vynas, užkrėstas tuo pačiu nuodu.

Ko buvo galima laukti iš eilinių Romos gyventojų, jeigu jų imperatoriai buvo patys didžiausi pasileidėliai ir ištvirkėliai? Svetonijus rašė, kad Kaligula turėjo ilgalaikius intymius ryšius su savo seserimis, kurias vėliau atidavė savo meilužiams. Savo rūmus jis pavertė tikru viešnamiu, į kurį kviesdavo Romos aristokratus, kurie kartu su imperatoriumi dalyvaudavo orgijose.

Imperatorius Neronas, apsigobęs žvėries kailiu, užpuldinėdavo moteris ir vyrus, juos pririšdavo prie stulpo ir tenkindavo savo iškrypusias aistras. Po to jėgų netekęs Neronas tapdavo buvusio vergo Doriforo grobiu. Įdomu tai, kad Neronas netgi susituokė su tuo pačiu Doriforu. Prieš tai imperatorius jau buvo susituokęs su jaunuoliu Sporų, kurį prieš tai pavertė eunuchu. Ar galėjo Romos imperija išlikti, kai ją valdė tokie valdovai?

Franklino ekspedicijos žūties priežastis

Tai, kad švinas labai neigiamai paveikia žmonių sveikatą ir protą, galima spręsti iš tragedijos, kuri XIX amžiuje ištiko anglų poliarininko Džono Franklino vadovaujamą ekspediciją. Tik praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje paaiškėjo, kad ekspedicijos dalyviai žuvo dėl apsinuodijimo švinu.

1845-ųjų metų gegužės 19 d. iš Temzės žiočių į atvirą jūrą išplaukė laivai „Erebusas” ir „Teroras”, kuriems vadovavo 59-ių metų amžiaus Džonas Franklinas. Ekspedicija leidosi ieškoti Šiaurės-Vakarų kelio, t.y. pačio trumpiausio kelio iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Laivai buvo puikiai aprūpinti – korpusai sustiprinti metalo lakštais, kajučių grindis šildė vanduo, cirkuliuojantis vamzdynais. Laivai galėjo plaukti tiek iškėlę bures, tiek naudodami garo variklį. Laivuose buvo biblioteka su 1200 knygų, ekspedicijos dalyviai valgė iš fajansinių indų sidabriniais įrankiais. Jie netgi galėjo klausytis muzikinių dėžučių, kurios grodavo po 50 skirtingų melodijų.

Laivų triumuose buvo sukaupta maisto atsargų keliems metams. Tame tarpe buvo ir paskutinis maisto pramonės išradimą – konservai. Šalia kitų produktų gulėjo 8000 indelių su mėsa, sriuba ir daržovėmis.

Liepos 9 d. Franklino ekspedicija Bafino įlankoje sutiko du banginių medžioklės laivus ir po to pasuko į šiaurę. 130 ekspedicijos dalyvių be pėdsakų dingo poliariniuose ledynuose. Ieškoti dingusios ekspedicijos buvo pradėta tik 1848-ais metais. Per keletą metų buvo organizuoti net 39 žygiai, tačiau nepavyko aptikti nė vieno išgyvenusio ekspedicijos dalyvio.

1851-ais metais Bičio saloje buvo aptikti trijų ekspedicijos dalyvių -Džono Hartnelo, Viljamo Breino ir Džono Toringtono kapai. 1854-ais metais vienas eskimas papasakojo, kad matė anglų poliarininkus, kurie bandė pėsčiomis išsigelbėti po to, kai ledai sutraiškė jų laivus.

Vėliau tarp ledų buvo aptikta valtis su dviem negyvais žmonėmis. Jie buvo apsirengę šiltais drabužiais, rankose laikė šautuvus. Tik labai keistai atrodė valtyje aptikti daiktai, kurie visiškai nederėjo prie situacijos – dantų šepetėliai, muilas, knygos, netgi rašomasis stalas. Tuo metu taip ir nepavyko išsiaiškinti žmonių mirties paslapties ir kodėl, netgi mirdami, tempė sus savimi stalą.

1981-ais daktaras Ovenas Bitis nusprendė atskleisti Franklino ekspedicijos žūties priežastį. Numanomos ekspedicijos dalyvių žūties vietose jis surinko žmonių kaulų fragmentų ir ištyrė Albertos universiteto laboratorijoje. Kauluose aptiktas švino kiekis 10 kartų viršijo normą!

Siekiant įrodyti, kad Franklino ekspedicijos dalyviai iš tiesų žuvo, apsinuodiję švinu, 1986-ais metais buvo nuspręsta atlikti Bičio saloje aptiktų palaikų ekshumaciją. Tyrinėtojai karštu vandeniu tirpdė amžiną įšalą ir vieną po kito atvėrė karstus. Mirusiųjų kūnai buvo puikiai išlikę, vienos mumijos kūne buvo aiškiai matomas Y formos pjūvis. Tai laivo gydytojas atliko Džono Hartnelo skrodimą, bandydamas nustatyti mirties priežastį. Viljamas Breinas buvo taip išsekintas nežinomos ligos, jog svėrė vos 40 kg.

Švinas turi savybę kauptis organizme. Jeigu Franklino ekspedicijos dalyviai tikrai apsinuodijo švinu, tai Bičio saloje aptiktuose palaikuose šio cheminio elemento tikrai turėjo būti. Daktaro Bičio spėjimas pasitvirtino. Ištyrus mirusiųjų plaukus, kaulus ir audinius, paaiškėjo, kad jie mirė dėl apsinuodijimo švinu.

Kaip ekspedicijos dalyviai apsinuodijo? Paaiškėjo, kad dėl to kalti buvo konservai. Konservų indelių siūlės buvo užlituotos švinu, kurio pateko į indelių turinį. Kiekvieno valgio metu klastingasis metalas vis labiau ir labiau nuodijo ekspedicijos dalyvius.

Jau minėta, kad švinas ne tik pablogina fizinę būklę, paaštrina kitas ligas, bet ir sukelia psichinius negalavimus. Būtent dėl to proto netekę žmonės tempė su savimi stalus, knygas ir kitus daiktus, kurie buvo visiškai nereikalingi, siekiant išgyventi šiose sąlygose. Jeigu Franklino ekspedicijai buvo lemtingas švinas, kuriuo buvo užlydytos konservų indelių siūlės, kas tada turėjo vykti su romėnais, naudojančiais švino vandentiekį ir indus!

Kartojame senoves romėnų klaidas?

Dabar jau nebeegzistuoja švino vamzdžių vandentiekių, konservų indeliai seniai gaminami iš saugių medžiagų, tačiau klastingasis švinas vis tiek patenka į mūsų organizmą. Tas pats Kevinas Rosmanas, kuris aptiko švinu apnuodytą Grenlandijos ledą, teigia, kad dabartiniu metu viršutinis šios salos ledo sluoksnis užterštas švinu, kurio kiekis 25 ar net 50 kartų viršija ekologinės katastrofos lygį.

Švinas į atmosferą ir mūsų organizmus patenka dėl metalurgijos įmonių veiklos, kartu su išmetamomis automobilių dujomis. Nors mes ir negeriame iš švino puodukų, tačiau klastingasis nuodingas metalas nuolat kaupiasi žemės sklypuose šalia automobilių kelių ir mūsų miestų gatvėse. Švinas į mūsų organizmą patenka kartu su oru, dulkėmis ir maisto produktais. Tai, kaip švinas gali paveikti žmones, jūs jau žinote…