Sugalvotas naujas būdas „užuosti“ kitose planetose gyvenančius ateivius

S.Seager kartu su kolegomis Williamu Bainsu ir Renyu Hu nežemiškos gyvybės pėdsakų siūlo ieškoti ten, kur yra pažeista dujų pusiausvyra. Tarkime, jei astronomai pastebėtų laipsnišką didelės dujų koncentracijos mažėjimą, tai reikštų, kad šių dujų atsargos nuolat pasipildo. Žemėje deguonis, ozonas ir metanas greitai vienas kitą naikina, o kitos dujos nykta dėl ultravioletinių saulės spindulių. Neegzistuojant gyvybei, šių dujų žemėje nebūtų.

Šių mokslininkų komanda sukonstravo modelį, kuris nuspėja, kaip natūraliomis sąlygomis sąveikautų elementai tam tikroje atmosferoje. Netikėti molekulių kiekiai gali byloti apie gyvybės egzistavimą. Tokie geofiziniai faktoriai, kaip, pavyzdžiui, vulkanai, taip pat atmosferą gali aprūpinti dujų atsargomis.

Kad apčiuoptų skirtumą, modelis apskaičiuoja gyvų sutvėrimų masę, kurios reikėtų, kad būtų pagamintas aptiktas dujų kiekis. Jei apskaičiuota masė – logiškai pagrįstas skaičius, gali būti, kad radome nežemiškos gyvybės formą. Jei kiekis, pavyzdžiui, didesnis už pačios planetos masę – o tai reikštų, kad planeta turėtų išlaikyti biomasės daugiau nei fiziškai įmanoma – chemiją greičiausiai gamina ne ateiviai.

Tarkime, Saturno mėnulis Titanas. Saulės šviesa jo atmosferoje turėtų skatinti acetileno gamybą, tačiau čia šios medžiagos neaptinkama. Kai kas tvirtina, kad tai galėtų būti gyvybės ženklas. S.Seager komanda pirmiausiai apskaičiuoja, kad tokiu atveju Titaną turėtų gaubti 1,5 metrų storio tanki acetileną vartojanti gyvybės forma. Kiek žinome apie šią uolėto paviršiaus planetą, tai – ne itin tikėtina. Mokslininkų komanda priėjo prie išvados, kad Titane esanti chemija, ko gero, egzistuoja dėl geologinių procesų.

„Šis tyrimas padeda aptikti keistas gyvybės formas prieš ten aklai skrendant“, – džiūgauja Shawnas Domagalas-Goldmanas iš NASA Kosminių skrydžių centro Grynbelte, Merylendo valstijoje.

Mokslininkų sukurtas modelis spėja, kad planetose, kurių atmosferose dominuoja vandenilis, gyvybės egzistavimą išduotų metilo chloridas, dimetilo sulfidas ir natrio oksidas. Atitinkami gyvybės masės kiekiai planetos paviršiuje galėtų gaminti aptinkamus šių cheminių medžiagų kiekius.

Sh.Domagalas-Goldmanas teigia, kad ateityje derėtų konkrečiau išsiaiškinti, kokie dar procesai gali lemti šių dujų gamybą. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad S.Seager tyrimas atvėrė naujas galimybes nežemiškos gyvybės paieškose.