Visai gali būti, kad juodosios skylės baigiasi ne gniuždančiu singuliariniu tašku, kaip manyta iki šiol, tačiau atveria vartus į visai kitas Visatas.
Alberto Einsteino bendroji reliatyvumo teorija teigia, kad juodosios skylės yra negyvenamos erdvėlaikio bedugnės, kurios baigiasi singuliariumu – begalinio tankio tašku. Tai yra tokios baisios vietos, kad jose net fizikos dėsniai negalioja. Bet kas, jeigu iš tikrųjų tai visai nėra tokios baisios vietos? Kas, jeigu tai yra kažkas panašaus į fantastiniuose filmuose kartais matomus tarpgalaktinius vartus ar galbūt netgi vartus į kitas visatas?
Tai iš tiesų gali pasirodyti kaip mokslinės fantastikos filmo užuomazga, tačiau kvantinės fizikos specialistų naujausi skaičiavimai rodo, kad žvaigždžių vartų idėja galbūt yra netgi arčiau teisybės nei singuliariumo teorija, rašo mnn.com.
Naujosios teorijos pagrindas yra „kilpinės kvantinės gravitacijos“ (loop quantum gravity - LQG) koncepcija, kuri pirmą kartą buvo suformuluota kaip priemonė susieti standartinę kvantinę mechaniką su standartiniu bendruoju reliatyvumu siekiant išspręsti šių dviejų sričių nesuderinamumus. Iš esmės, LQG siūlo idėją, kad erdvėlaikis yra iš prigimties granuliuotas arba atominis. Jis sudarytas iš mažučių nedalių dalelių, kurios yra maždaug Planko atstumo dydžio (maždaug 10-35 metro).
Luizianos valstijos universiteto (JAV) mokslininkas Jorge Pullinas kartu su Respublikos universiteto (Urugvajus) mokslininku Rodolfo Gambini atliko skaičiavimus norėdami sužinoti kas vyktų juodosios skylės vidury, jeigu ji atitiktų LQG parametrus. Paaiškėjo, kad šie tamsieji monstrai pagal jų teoriją elgiasi visai kitaip nei taikant vien bendrosios reliatyvumo teorijos teiginius: singuliariumo nebeliko. Vietoje jo, juodajai skylei vos pradėjus stipriai spausti, ji staiga paleidžia medžiagą, tarsi būtų atsivėrę durys.
Suvokti tokių skaičiavimų reikšmę gali padėti vaizduotė. Taigi, jeigu tikėtume bendrąja reliatyvumo teorija, tuomet kritimas į juodąją skylę būtų panašus į kritimą į labai gilią prarają, tik dugne jūsų lauktų ne kietas nusileidimas – ties dugnu būtumėte suspaustas į vieną begalinio tankio tašką (singuliariumą). Ir gilios prarajos, ir juodosios skylės bendra savybė - „kitos pusės“ nebuvimas. Prarajos dugnas sustabdo kritimą žemyn, o singuliariumas „sustabdo“ kritimą į juodąją skylę (ar bent jau pasiekus singuliariumą nebelieka prasmės sakyti, kad „krentate“).
Bet jeigu teisinga būtų LQG koncepcija, tuomet kritimas į juodąją skylę būtų visai kitoks. Iš pradžių galbūt net nepastebėtumėte, kad kažkas yra kitaip nei bendrosios reliatyvumo teorijos atveju: sparčiai didėtų gravitacija. Bet beveik priartėjus prie ribos, kurią galima būtų vadinti juodosios skylės branduoliu, ties riba, kai turėtumėte būti suspausti į singuliariumą, gravitacija staiga pradėtų mažėti. Tarsi būtumėte praryti ir išspjauti per kitą pusę.
Kitaip tariant, LQG juodosios skylės yra tarsi tuneliai arba vartai. Bet vartai į kur? Mokslininkų manymu, tai gali būti greitas būdas pasiekti kitas mūsų Visatos dalis. Arba tai gali būti vartai į visai kitas visatas.
Įdomu tai, kad tą patį LQG principą galima pritaikyti ir Didžiajam sprogimui. Įprastinės teorijos byloja, kad Didysis sprogimas prasidėjo iš singuliariumo. Tačiau atsukus laiką pagal LQG principus, Visata prasidėtų ne nuo singuliariumo. Ji atsirastų iš tunelio, kurio kitoje pusėje yra kita, senesnė Visata.
Mokslininkai neturi pakankamai duomenų, kad aiškiai pasakytų, ar naujoji teorija yra teisinga, tačiau LQG pasižymi vienu pranašumu: ji yra gražesnė. Tiksliau, jai nebūdingi tam tikri paradoksai, kurie bjauroja įprastines teorijas. Pavyzdžiui, jai nebūdingas juodosios skylės informacijos paradoksas. Reliatyvumo teorija tvirtina, kad juodosios skylės singuliariumas yra tarsi ugniasienė. Tai reikštų, kad informacija, patekusi į juodąją skylę, prarandama amžiams. Bet kvantinė fizika tvirtina, kad informacijos praradimas yra neįmanomas.
Pagal LQG teoriją, juodosios skylės neturi singuliariumo, todėl ir informacija nebūtų prarandama. „Informacija neprarandama, ji nuteka“, - sakė J. Pullinas.
