Saulės sistemos mįslės

Žemėje sukonstruoti marsaeigiai jau seniai rėplioja po Raudonąją planetą, o Mėnulyje spėjo apsilankyti geras tuzinas astronautų. Tačiau mūsų Saulės sistema dar turi daugybę paslapčių, kurias kada nors teks atskleisti...

Bjaurioji Miranda

Net NASA penktąjį pagal dydį Urano palydovą kartą apibūdino kaip „Frankenšteino pabaisą“. Miranda yra tarsi sulipdyta iš įvairių gabalų, kurie vienas prie kito visai nedera. Tarp tų „gabalų“ plyti gūburiai ir tarpekliai, o kai kurie iš jų yra 12 kartų gilesni už garsųjį Didįjį kanjoną. Pagal vieną teoriją Mirandą kadaise sutrupino milžiniškas asteroidas, tačiau jos dalys neišsilakstė, o vėl sulipo, sudarydamos tokį beformį gniutulą.

Urano dėmės

2006 m. teleskopais „Hubble“ ir „Keck“ Urane buvo rasta tamsi dėmė. Analogškų dėmių anksčiau buvo aptikta Neptūne. Greičiausiai tai yra sūkuriai šių ledo milžinų atmosferoje, tačiau tiksli jų kilmė nežinoma. Po 5 metų astronomai pastebėjo kitą dėmę, tik baltą, 10 kartų šviesesnę už matomą planetos atmosferą. Be to, pasirodė, kad ji yra visai šalia tamsiosios ir su ja sudaro tarsi porą. Atsakymą apie dėmių dvynių susidarymą planetoje galbūt pateiks kosminis zondas, nukreiptas į Uraną.

Cereros geizeriai

Cerera - stambiausias asteroidas ir kartu stambiausia nykštukinė Saulės sistemos planeta. Vandens atsargų joje yra daugiau negu visose Žemės upėse ir ežeruose. Kosminiu teleskopu „Herschel“ pavyko pastebėti didžiules garų čiurkšles, kurias planeta nykštukė periodiškai išmeta į atvirą kosmosą. Geizeriai buvo pastebėti planetos tamsiosiose srityse. Pagal viena teoriją būtent šiose vietose Cerera ypač aktyviai sugeria Saulės šviesą: ledas greitai virsta garais, kurie išmetami aukštyn. Kiti specialistai spėja, kad didžiausiame asteroide aktyviai veikia vulkanai.

Veneros peleninė šviesa

Silpnas švytėjimas, kurį galima pastebėti neapšviestoje Veneros pusėje per priešpilnį Mėnulį, pirmą kartą buvo pastebėtas jau 1643 m. Nuo tada jis buvo daugybę kartų stebimas, tačiau įtikinamai paaiškinti šio reiškinio taip ir nepavyko. Pagal vieną versiją peleninę šviesą sukelia planetos atmosferos elektra: dažni žaibai nušviečia Veneros dangų. Tačiau kosminis aparatas „Cassini“, praskriejęs šalia planetos, neaptiko didelio dažnio trikdžių, kuriuos turi sukelti tokie žaibai.

Paslaptingasis Japetas

Automatinė tarpplanetinė stotis „Cassini“, 2004 m. tapusi pirmuoju dirbtiniu Saturno palydovu, Japete aptiko didingą 18 km aukščio kalnagūbrį (palyginkite - Everestas yra maždaug perpus žemesnis). Ši ketera driekiasi beveik per visą Saturno palydovo pusiaują. Pagal vieną iš teorijų, paslaptingasis Japetas anksčiau turėjo savo žiedą, kuris nusėdo ant jo paviršiaus, suformuodamas kalnų virtinę. Kiti mokslininkai mano, kad ketera susidarė palydovui susidūrus su asteroidu, sukėlusiu seisminį aktyvumą.

Merkurijaus struktūra

Merkurijaus struktūra - viena didžiausių kosmoso mįslių. Jo kietojo branduolio skersmuo yra didesnis kaip pusė viso planetos skersmens, proporcingai penkis kartus didesnis už analogiškus Žemės parametrus. Manoma, kad viršutiniai sluoksniai buvo nunešti susidūrus su asteroidu arba juos į Saulės sistemos pakraščius „nušlavė“ Saulė ankstyvojoje planetos formavimosi stadijoje.

Merkurijaus „voras“

Kosminis aparatas „Messenger“, skriejęs arti mažiausios Saulės sistemos planetos, 2008 m. nufotografavo keistą darinį. Tai sistema latakų, išeinančių iš centro Kaitros slėnio viduryje. Tos vagos tęsiasi šimtus kilometrų. Keistasis darinys buvo pavadintas „Panteono vagos“ (Pantheon Fossae) panašios Romos Panteono kupolo struktūros garbei. Neoficialiai mokslininkai jį vadina „Voru“. Priežastys, dėl kurių Merkurijuje susidarė nesuprantama struktūra, yra neaiškios. Mokslininkai spėja, kad jos galėjo susiformuoti dėl specifinio planetos vulkanų aktyvumo.

Ijo vulkanai

Baisinga Jupiterio gravitacinė jėga tempia Ijo į vieną pusę, o kiti dujų milžino palydovai - į kitą. Dėl šių jėgų poveikio Ijo susidaro vidinė trintis ir kyla siaubingas vulkanų aktyvumas, didesnis negu bet kuriame kitame Saulės sistemos kūne. Kai kurie vulkanai išmeta lavos čiurkšles 375 km virš Jupiterio palydovo paviršiaus. Tačiau šių vulkanų padėtis mokslininkams kelia daug klausimų: ji labai skiriasi nuo teoriškai paskaičiuotų parametrų, atsižvelgiant į Ijo veikiančias gravitacines jėgas. Tai reiškia, kad teoriniai modeliai yra neteisingi. Pavyzdžiui, Ijo gali suktis greičiau, negu spėja astronomai.

Veneros sūkurys

Milžiniškas sūkurį primenantis darinys netoli Veneros pietų ašigalio yra panašus į audros debesį be lietaus ir žaibų. Jo skersmuo yra 1800 km, aukštis 18 km, o virš planetos jis pakilęs 41 km. 2013 m. mokslininkai nustatė, kad tai yra ne vienas, o du sūkuriai su dviem atskirais sukimosi centrais, esančiais nevienodame aukštyje. Jie nuolatos susijungia ir vėl išsiskiria, nors, mokslininkų skaičiavimais, jau seniai turėjo susilieti. Spėjama, kad šis reiškinys yra susijęs su planetos atmosferos specifika - ji sukasi 60 kartų greičiau už pačią Venerą. Tačiau tikslus dviejų reiškinių ryšys kol kas nenustatytas.

Chaosai

Chaotiškas reljefas arba tiesiog chaosas - kosminės geologijos terminas. Jis naudojamas apibūdinti keistoms struktūroms planetų ir palydovų paviršiuje: netvarkingas trūkių, plynaukščių, kalnagūbrių ir t.t. derinys. Panašios struktūros buvo aptiktos Marse ir Europoje, Jupiterio palydovėje. Didžiausias Marso chaosas, kurio skersmuo yra 714 km, vadinamas „Auroros chaosu“ - tai yra milžiniška plynaukštė, išraižyta tarpeklių. Viena iš tokio chaoso kilmės versijų - didelio kiekio vandens atsargų išsiveržimas į planetos paviršių. Apie tai galima spręsti iš fakto, kad daugelis išdžiūvusių Marso upių vagų prasideda chaoso regione. Tačiau tokio vandens išsiveržimo priežastis yra nežinoma.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“