Kas primins Rusijai, kad Karaliaučius jai nebepriklauso?

„50-ties metų terminas jau senokai yra išsekęs, tad prielaidos kelti klausimą tikrai yra. Tačiau ar verta tai daryti?“ – sako Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Laurynas Kasčiūnas.

Anot jo, Potsdamo konferencijos nutarimą dėl Kaliningrado statuso galėtų peržiūrėti konferencijos dalyviai – Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Teisinio ir politinio pagrindo tam užtektų, tačiau neužtektų politinės valios, mano pašnekovas. „Abejoju, kad šiuo klausimu yra svarstomi galimi scenarijai: greičiau tiesiog tai yra jau pamirštas reikalas, kaip pamirštas ir Budapešto memorandumas“, – kalba L. Kasčiūnas.

Savo ruožtu Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas politologas Tomas Janeliūnas pagrindo kelti klausimą dėl Potsdamo sutarties ir Karaliaučiaus statuso nemato.

„Politinio pagrindo nėra: šio klausimo rimtai niekas nekelia, jokia šalis nepretenduoja į tą skirtį, kaip į jai priklausančią. Viduje taip pat nėra jokių separatizmo ženklų, ir Rusija, matyt, neleistų jų rodyti. Bet kokie klausimai apie tai, ar nereikėtų grįžti prie Potsdamo nutarimo, tebūtų politinės provokacijos“, – teigia T. Janeliūnas.

Bandymai galėtų sukelti domino efektą

Šių pašnekovų teigimu, Vakarų bandymai priminti Potsdamo sutartį ir tai, kad Rusija Karaliaučiaus sritį turėjo administruoti iki 1995-ųjų galėtų sukelti geopolitinę krizę.

„Klausimas, kiek mes galime sau leisti pradėti žaisti domino efektą. Aš suprantu argumentą dėl to, kad Rusija sugriovė visą sienų neliečiamumo sistemą, suformuotą 1975 metais. Tačiau reikia nepamiršti, kad egzistuoja daug potencialių kabliukų. Karaliaučiaus klausimo kėlimas gali būti židinys diskusijoms dėl įvairių teritorijų, valstybių sienų perbraižymo. Tai būtų tarsi Pandoros skrynios atidarymas“, – sako L. Kasčiūnas.

T. Janeliūnas mano, kad bandymas iš naujo peržiūrėti Potsdamo konferencijos metu nubrėžtas valstybių sienas sukeltų didelę kaltinimų vieni kitiems laviną.

„Potsdamo konferencijos nutarimų peržiūrėjimas sukeltų politiškai sunkiai kontroliuojamą kaltinimų vieni kitiems griūtį. Tada būtų galima prisiminti ne tik Potsdamo konferenciją, bet ir dar ankstesnes, grįžti prie kaltinimų dėl teisėtai ar neteisėtai kada nors okupuotų teritorijų“, – kalba politologas.

Kelti Karaliaučiaus statuso klausimo Vakarai, anot L. Kasčiūno, nedrįstų dar ir todėl, kad Rusija ne kartą yra kalbėjusi apie branduolinio ginklo panaudojimą, o Vakarai to bijo.

Regionas turėtų tapti atviresnis Vakarams

Nors kalbinti politologai atmeta Potsdamo konferencijos nutarimų svarstymo galimybę, L. Kasčiūnas yra įsitikinęs, kad pokyčiai Karaliaučiaus srityje yra labai reikalingi.

„Politinė situacija, Karaliaučiaus krašto militarizacijos tendencijos tikrai verčia kalbėti bent jau apie tai, kad Karaliaučius turėtų būti kuo atviresnis tarptautinei bendruomenei. Kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, Karaliaučiaus sričiai buvo keliama vizija, kad šis galėtų būti susaistytas specialiais ryšiais su Europa. Vėliau buvo kalbama apie tai, kad galbūt netgi kitaip, nei visa Rusija, Karaliaučius turėtų labiau dalyvauti Europos Sąjungos (ES) prekybinėje, investicinėje erdvėje. Manau, pirmiausiai reikėtų kalbėti apie tokią pilotinio regiono idėją“, – tvirtina RESC analitikas.

L. Kasčiūno teigimu, toks Karaliaučiaus atvirumas Vakarams nebeleistų Rusijai naudoti Karaliaučiaus kaip Rusijos karinės pramonės komplekso dalies, regionas taptų ekonominės gerovės bastionu. Ir prielaidos, anot pašnekovo, tam egzistuoja.

„90 proc. Karaliaučiaus gyventojų nėra buvę kituose Rusijos regionuose, bet yra buvę ES šalyse. Nuo kaimyninių šalių Karaliaučius ekonomiškai yra atsilikęs, o tai matydamas, manau, regionas tikrai norėtų išnaudoti savo potencialą“, – teigia RESC analitikas.

Pasak L. Kasčiūno, atviresnio Karaliaučiaus koncepcija buvo labai gyva maždaug 2005 metais, tačiau ji nutilo, nes Maskva tos pilotinio regiono idėjos vystyti neleido: „Supratusi, kad gali kilti įvairių niuansų dėl Karaliaučiaus srities autonomijos, Maskva nusprendė pabaigti šituos žaidimus ir visą sistemą surėdė taip, kad iš esmės viskas dabar priklauso nuo jos sprendimų.“

Reikėtų referendumo, o ne jo parodijos

Atviresnio tarptautinei bendruomenei ir santykiams su ES Karaliaučiaus idėja, anot pašnekovų, galėtų būti įgyvendinta referendumo pagrindu. Tačiau šį inicijuoti turėtų patys gyventojai, o ko nors pasiekti juo būtų galima tik tuo atveju, jei jis vyktų sąžiningai.

„Jei Karaliaučiaus gyventojams būtų pasiūlyta ekonominės raidos perspektyva, atverianti europinę rinką, regionas suprastų, kad tai yra akivaizdus ir natūralus jo poreikis. Jei Rusija nesugebėtų šio poreikio atliepti, būtų galima galvoti apie referendumą dėl Karaliaučiaus srities statuso. Tiesa, svarbu, kad šį referendumą inicijuotų patys gyventojai“, – pažymi L. Kasčiūnas.

Anot RESC analitiko, tokios iniciatyvos baigtis priklausytų nuo referendumo sąlygų, tačiau optimistinių perspektyvų neįžvelgia. Pašnekovas pastebi, kad Karaliaučiuje dominuoja „Vieningoji Rusija“, kuri iš esmės yra V. Putino partija, o tai reiškia, kad autonomijai negalėtų būti jokių prielaidų.

„Kita vertus, mes suprantame, kad referendumas Rusijoje dažnai yra parodija. Turėtų būti sudarytos sąlygos atviresnio Karaliaučiaus vizijas pristatyti visuomenei, tačiau vargu ar tokia galimybė būtų sudaryta šiandieninėje Rusijoje. Manau, toks referendumas nesiskirtų nuo eilinių rinkimų, o gal būtų dar baisesnis ir griežtesnis, nes paliečiamas labai jautrus klausimas. Bet jei viskas vyktų sklandžiai, laikantis taisyklių, manau, ten tikrai būtų su kuo šnekėti, ir tikrai atsirastų palaikymo“, – kalba L. Kasčiūnas.

Tarptautinės teisės specialistų teigimu, Karaliaučius laikytinas Rusijos teritorijos dalimi, nes 1990-aisiais vykstant Vokietijos suvienijimui ši prisijunti Karaliaučių nepretendavo, o klausimas dėl srities nepriklausomybės nutilo. Tačiau kadangi Rusija demonstruoja nepaisanti tarptautinių susitarimų (Budapešto memorandumo, Helsinkio susitarimo, Jungtinių Tautų Chartijos), pagrindo kelti Potsdamo konferencijos nutarimų klausimą taip pat esama.