Rizikos faktoriai: šaltis

Statistika byloja, kad nuo 10 iki 15 procentų žmonių, žuvusių turistiniuose maršrutuose, tapo šalčio aukomis.

Kalbant apie šaltį, didelę reikšmę turi tokie faktoriai, kaip, pavyzdžiui, oro drėgnumas. Tarkime, Oimiakone, kuris yra Šiaurės pusrutulio šalčio poliumi, temperatūra gali nukristi iki 70 laipsnių žemiau nulio, tačiau dėl oro sausumo toks šaltis pakeliamas gana nesunkiai. Ir atvirkščiai, drėgnas, pajūriui būdingas šaltis, kuris apgaubia žmogų ir tiesiog limpa prie odos, sukelia kur kas daugiau rūpesčių.

Bene didžiausią vaidmenį vaidina, žinoma, vėjo greitis.

Termometrui rodant faktišką 3 laipsnių žemiau nulio temperatūrą, kai vėjo greitis siekia 10-11 km/h, bendras šaldantis poveikis žmogui prilygsta minus dvidešimčiai laipsnių. Atitinkamai, esant tam pačiam vėjo greičiui, prie termometro parodymų reikia pridėti 20 laipsnių. O 18-os km/h greičio vėjas 45 laipsnių šaltį paverčia jau 90 laipsnių speigu.

Vietovėse, kuriose nėra natūralių priedangų - tankaus miško ar reljefo nelygumų - žemos oro temperatūros drauge su stipriais vėjais gali sutrumpinti laiką, kurį gali ištverti žmogus, iki kelių valandų.

Ilgalaikis išgyvenimas prie neigiamų temperatūrų priklauso, be išvardintų klimato faktorių, ir nuo drabužių bei apavo būklės nelaimės momentu, nuo susiręstos slėptuvės kokybės, nuo kuro atsargų ir fizinės bei moralinės žmogaus būsenos.

Avarinėje situacijoje drabužiai paprastai pajėgūs apsaugoti žmogų nuo šalčio tiktai trumpą laiką, kurio pakanka, kad galima būtų pasistatyti slėptuvę.

Šilumą išlaikančios drabužių savybės pirmiausiai priklauso nuo audinio rūšies. Geriausiai šilumą išsaugo smulkiai akytas audinys. Esama tiesioginio ryšio tarp šilumos išlaikymo ir audinio porų skaičiaus. Kuo daugiau mikroskopinių oro "burbuliukų" yra tarp audinio gijų, kuo jie yra arčiau vienas kito, tuo mažiau toks audinys išspinduliuoja į lauką šilumos, o iš lauko į vidų - įsileidžia šalčio. Kitaip sakant, kuo labiau "skylėti" drabužiai, tuo geriau jie šildo - štai toks įdomus paradoksas. Labai daug oro porų turi vilnoniai audiniai. Minkštuose vilnoniuose audiniuose bendra porų apimtis siekia 92,3%. Palyginimui: "šaltesniuose" lininiuose šis rodiklis neviršija 48,8%.

Beje, drabužių iš kailio šildančios savybės paaiškinamos tuo pačiu efektu. Kiekvienas kailio plaukelis - tai tarsi nedidukas tuščiaviduris cilindrėlis su viduje esančiu oro burbuliuku. Šimtai tūkstančių tokių elastingų mikrocilindrėlių ir sudaro šiltus kailinius.

Kad būtų akivaizdžiau, galima pateikti tokius skaičius, apibūdinančius audinio sugebėjimą išlaikyti šilumą. Jeigu oro sugebėjimą išlaikyti šilumą laikysime vienetu, tai vilnos 6ilumos pralaidumo rodiklis bus 6,1, šilko - 19,2, o lino ir medvilnės - 29,9.

Pastaruoju metu plačiai paplito drabužiai iš sintetinių audinių ir užpildų, tokių kaip nitronas, siteponas ir panašiai. Juose oro kapsulės slypi plonyčiuose apvalkaluose iš dirbtinio plaušo. Galbūt sintetiniai drabužiai šiek tiek pralošia, lyginant su kailiais, bet užtat turi visą eilę kitų neginčijamų privalumų. Jie labai lengvi, nevaržo judesių, jei gerai pasiūti ir pritaikyti - beveik nejuntami ant kūno: eini tarsi su vasariniais marškiniais. Be to, sintetinių audinių beveik neperpučia vėjas, prie jų visiškai nelimpa sniegas, jie nepermirksta netgi trumpam panardinti į vandenį ir, kas svarbiausia, labai greitai džiūsta. Ir kaina jų dešimtis kartų mažesnė už kokius nors paprastus natūralaus sabalo kailinukus.

Tiesa, sintetiniai drabužiai skatina smarkų prakaitavimą, kai atliekami sunkūs fiziniai darbai, tačiau ir šitos bėdos galima išvengti, jeigu naudosimės šiuolaikiniais "kvėpuojančiais" audiniais, t.y. tais, kurie išgarina perteklinę drėgmę ir tuo pat metu išsaugo šilumą. Tikriausiai šiuo atveju nevertėtų taupyti pastangų, ieškant tinkamo audinio ir pinigų jo pirkimui. Naudingiausia pirkti tai, kas geriausia. Kas vėliau nekainuotų kur kas brangiau.

O jeigu tokių drabužių pasisiūti nepavyko, visada galima pareguliuoti vidinį temperatūros režimą dalinai išsirengiant prieš pradedant kapoti malkas.

Bene optimaliausias variantas - naudoti daugiasluoksnius drabužius iš įvairios rūšies audinių. Specialūs tyrimai parodė, kad geriausiai šilumą išlaiko 4-5 drabužių sluoksniai. Pavyzdžiui, tankis medvilninis kostiumas, kelios plonos, nesmarkiai prie kūno priglundančios vilnonės kelnės (2-3 ploni megztiniai šildo daug geriau, negu vienas storas, kadangi tarp jų susidaro oro sluoksniai) ir kostiumas ar kombinezonas iš sintetinio audinio.

Bet tai jau skonio reikalas. Manau, Šiaurės vietiniai gyventojai nesutiktų iškeisti savo panešiotų elnio kailinius netgi už pačių aukščiausių technologijų sintetinį drabužį. Ir bus teisūs. Išgyventi geriau vilkint tai, prie ko esi pripratęs.

Labai svarbų vaidmenį žiemą nutikusiose avarinėse situacijose vaidina apavas. Pakanka pasakyti kad devyni iš dešimties visų nušalimų tenka būtent kojoms. Dėl to žmogus, kurį ištiko nelaimė žiemą, pirmiausiai turi atkreipti dėmesį į savo kojų būklę.

Būtina visais įmanomais būdais siekti išsaugoti apavą, kojines ar autus sausais. Tuo tikslu kojas galima apsivynioti gabalu laisvo audinio ir panašiai.

Tačiau, kartoju dar sykį, kad ir kokie šilti bebūtų drabužiai ar apavas, apsaugoti žmogų jie gali tik labai trumpą laiką - kelias valandas, labai retai - dienas. Ir jeigu neišnaudosime to laiko tarpo su protu - nepasistatysime slėptuvės, nepaieškosime artimiausios gyvenamos vietovės - jokie drabužiai žmogaus nuo žūties neapsaugos.

Labai dažnai nelaimės metu žmonės statosi medžiagines palapines, statosi priebėgas iš transporto priemonių nuolaužų, rąstų. Jie griebiasi tradicinių medžiagų - medžio, metalo - kaip išsigelbėjimo priemonių. Jos atrodo jiems gerokai patikimesnės už, pavyzdžiui, sniegą. O tai yra klaida, už kurią kartais tenka užmokėti savo gyvybe. Statant slėptuves iš tradicinių medžiagų, praktiškai neįmanoma pasiekti, kad patalpa būtų hermetiška. Slėptuvę kiaurai perpučia vėjas. Šiltas oras išsisklaido per daugybę plyšių, dėl to, jei nėra krosnelės ir kitų panašių efektyvių šildymosi priemonių, temperatūra slėptuvėje niekuo nesiskirs nuo temperatūros lauke. Be to, tokių slėptuvių statyba reikalauja daug darbo, neretai rizikinga - galima gauti traumą. Nereti atvejai, kai tokia improvizuota slėptuvė dėl vėjo ar dėl neatsargaus judesio užgriūna ir ten gyvenantys žmonės atsiduria kritinėje situacijoje.

Tuo tarpu puiki statybinė medžiaga voliojasi tiesiog po kojomis. Tai patas paprasčiausias sniegas. Dėl akytos struktūros, jis turi puikių izoliacinių savybių, yra lengvai apdorojamas. Sniego slėptuvės - iglu, olos, namukai, urvai, pastatyti per valandą-pusantros - patikimai apsaugo žmogų nuo žemų temperatūrų ir vėjo poveikio, o jeigu yra kuro - užtikrina šiluminį komfortą. Teisingai pastatytoje sniego slėptuvėje oro temperatūra tik dėka šilumos, kurį skleidžia žmogaus kūnas, pakyla iki minus penkių-dešimties laipsnių, esant 30-40 laipsnių temperatūrai lauke. Žvakės pagalba temperatūrą galima pakelti nuo nulio iki plius penkių ir daugiau laipsnių. Daugelis poliarinių keliautojų, pasistatę viduje porą primusų, įkaitindavo orą iki plius trisdešimties! Tokiu būdu, temperatūrų skirtumas tarp slėptuvės vidaus ir lauko gali siekti 70 laipsnių, o nenaudojant šilumą skleidžiančių priemonių - 30-40 laipsnių.

Tačiau svarbiausias sniego slėptuvių privalumas - statymo paprastumas. Daugumą sniego slėptuvių gali pasistatyti bet kuris žmogus, nė karto gyvenime nelaikęs rankose sniego kastuvo ar sniego peilio.

Lemiamą reikšmę išgyvenimui iš sniego pasistatytoje slėptuvėje ir aktyvios veiklos užtikrinimui turi maisto atsargos. Mus supančio oro temperatūros sumažėjimas netgi vienu laipsniu, pastebimai stimuliuoja medžiagų apykaitos procesus organizme. Suvartotas maistas intensyviai deginamas, o šio proceso metu išsiskiria didelis kiekis šilumos kalorijų. Tuo pat metu organizmas pradeda visokeriopai taupyti kūno vidinę šilumą. Kraujagyslės kūno paviršiuje susitraukia, sulėtėja kvėpavimas ir širdies plakimas, t.y. vyksta procesas, atvirkščias tam, kuris vyksta kai kūnas perkaista. Jeigu karščio metu svarbu atsikratyti nereikalingų šilumos kalorijų, tai šaltyje jas būtina išlaikyti viduje.

Pasipriešinimo žemoms temperatūroms laikas didžia dalimi priklauso nuo žmogaus psichinės būsenos. Pavyzdžiui, baimės jausmas keleriopai sumažina žmogaus išgyvenimo laiką netgi temperatūrose, artimose nuliui. Paniška baimė sušalti, spartina sušalimą. Ir priešingai, psichologinė nuostata "Aš nebijau šalčio. Aš turiu realių galimybių apsisaugoti nuo jo poveikio" - pastebimai prailgina išgyvenimo laiką, leidžia protingai paskirstyti jėgas ir laiką, užsiimti planavimu.

Pats svarbiausias priesakas kovojant su šalčiu - LAIKU SUSTOTI. Vien fizinėmis pastangomis šalčio nugalėti neįmanoma. Tokiais atvejais geriau apsidrausti - šiek tiek anksčiau pasukti atgalios, pasistatyti stovyklą, slėptuvę, pailsėti ir panašiai. Šiek tiek anksčiau visada geriau nei šiek tiek vėliau. Tai gali išgelbėti gyvybę.